Akivaizdu, kad Rusijoje reikalai klostosi taip blogai, kad jo režimas turi tik vieną savo visuomenės konsolidavimo kozirį – priešą, kurį ji, Rusija, gali sunaikinti panaudojus branduolinį ginklą. Ir tuo reikia didžiuotis. Kol pagerės ekonominė padėtis, reikia manyti.
„O tos ekonominės problemos tikrai praeis, nuosmukio pikas, (ar dugnas – A.V.) jau pasiektas“, eilinį kartą savo šių metų šou, kurį pavadinčiau „Monologas su tauta“ , užtikrina V.Putinas. Apeliuodamas, žinoma, į didžios rusų tautos gebėjimą iškęsti bet ką ją supančio priešo akivaizdoje. Tačiau ekonomikos ekspertai teigia visai ką kitą. (Russia's Downfall: The worst economic crisis since the collapse of the USSR. W. Martens Centre for Europen studies. 2015, gruodis).
Kiek gi veiksmingas ir ar veiksmingas pastovus mosavimas branduolinio ginklo vėzdu Vakarams įbauginti? Ir ar tikrai JAV bei ES nenori naudoti tvirtos rankos politikos iš baimės išprovokuoti putinišką armegedoną?
Bet juk Turkija, antraip nei Estija ar visa ES, Rusijos kariniams lėktuvams pažeidus Estijos oro erdvę, neapsiriboja Rusijai eiline nota. Turkija, perspėjus trys kartus, numuša Rusijos lėktuvą. Na, ir? Rusija negrasina Turkijai branduoliniu ginklu. Atvirkščiai, Rusija pareiškė, kad karo prieš Turkiją nepradės.
Taip pat Izraelis prieš kelias savaites subombardavo Sirijoje rusiškas S-300 žemė – oras raketas, kurias Rusija perdavė Sirijai. Kai Rusija pareiškė griežtą viešą protestą, Izraelio gynybos ministro atsakymas nekėlė jokių abejonių: „Tie, kas padeda mūsų priešams, yra ir mūsų priešai“. Rusija tuojau užsičiaupė, net nepagrasinusi branduoliniu ginklu.
V.Putino režimo Vakarų gąsdinimo branduoliniu ginklu „kultūra“ nėra jo išradimas. Norint suvokti, ar grasinimai tikri ir kiek tikri, būtina pasižiūrėti į sovietų laikų SSSR grasinimo Vakarams branduoliniu ginklu politiką.
Yra keli tokie pavyzdžiai: vienas garsus, kiti veik nežinomi. Apie Kubos krizę, kai SSSR norėjo dislokuoti atomines bombas Kuboje 1961 metais, žinoma. Taip pat žinoma, kad sovietams teko atsitraukti, nes grasinimas nesuveikė. Suprato, kad JAV prezidentas J.F.Kennedy grasinimui ir – blefui, nepasiduos. Todėl atsitraukė.
Kiti, mažiau žinomi grasinimo panaudoti branduolinį ginklą pavyzdžiai Izraelio ir arabų karinių konfliktų kontekste. Sovietai, bijodami Izraelio branduolinės galios (menamos ar tikros), nusprendė sunaikinti Izraelio atominę jėgainę Dimonoje.
1967 metų Šešių dienų karas baigėsi visišku sovietų remiamų arabų šalių kariuomenių sutriuškinimu. Žuvo arba buvo sužeisti 70 000 arabų karių, virš tūkstančio tankų, tiek pat artilerijos. Sovietai jau planavo raketų su branduolinėmis galvutėmis paleidimą siekiant sunaikinti Izraelio branduolinį potencialą. Tačiau buvo atsisakyta, kai izraeliečiai parodė, jog sugeba sunaikinti sovietų raketinę agresiją.
Dar vienas toks planas panaudoti branduolinį ginklą prieš Izraelį pasirodė per 1973 metų Saudo Arabijos, Sirijos, Jordanijos, Kubos, Irako, Šiaurės Korėjos puolimo prieš Izraelį metu. Tuo metu žuvo 20 000 užpuolikų, 35 000 sužeista, sunaikinta 2 200 tankų ir 550 lėktuvų. (Izraelis prarado 2222 karius).
Visa arabų ginkluotė buvo sovietinės gamybos. Ir taip pat tuo metu buvo atsisakyta branduolinio ginklo panaudojimo, nes Izraelis, (kaip ir 1982 m. Libano kare) sunaikino visą sovietinę raketinę gynybą Sirijoje, taip pat parodė, kad net neįmanoma pasiekti Dimonos atominės jėgainės dėl izraeliečių raketinės gynybos.
Ką šie faktai mums sako? Kad ir šiandieninės Rusijos branduolinės pajėgų panaudojimas reikalauja aukščiausio įmanomo techninio pranašumo. Izraelis prieš kelias savaites sėkmingai paleido antibalistinę raketą galinčią numušti priešiškas balistines raketas tūkstančius kilometrų nuo šalies sienos. Tokių antibalistinių sistemų turi ir NATO bei JAV.
Visgi vis pasirodo neadekvatūs pasiūlymai, kaip išvengti branduolinės konfrontacijos su Rusija, lyg ta konfrontacija jau yra galima, reali. Taip sutinkama su V. Putino gąsdinimo modeliu, kurio pagrindinis įrankis yra blefas. Štai „The Stimson Center“ pateikė savo pasiūlymus, kaip išvengti tokių katastrofų. Anot tyrimo centro analitikų reikia įkurti Baltijos regiono zoną be branduolinių ginklų.
Ją įkūrus, prireiktų panaikinti Rusijos ginklus iš Kaliningrado ir NATO branduolinius ginklus iš Vokietijos. Nors analitikai teigia, kad tai padaryti sudėtinga, visgi jie tikisi, kad tokios zonos sukūrimas darytų spaudimą Vakarų ir Rusijos dialogui, kuris ištrauktų Europą iš dabartinės konflikto eskalavimo retorikos.
Šis pasiūlymas išties keistas, nes tai yra tiesus kelias į V.Putino režimo glėbį. Ukraina atidavė savo branduolinius ginklus ir rezultatą matome: dalis Ukrainos okupuota, o Budapešto susitarimo sergėtojai ir garantai nusišluostė ta sutartimi užpakalį. Tad apie kokį dialogą su Rusiją paisto lyg ir rimti analitikai, kai Rusija sutrypė visas įmanomas sutartis su Vakarais?
Garsi rusų politologė L.Ševcova taikliai pastebi, kad liberaliosios demokratijos kažin ar yra pasirengusios susidurti su branduoliniu priešu:. „Tai aklavietė, o naujų situacijos sprendimo būdų nenumatoma, kol Vakarai toliau laikosi periodo po Šaltojo karo status quo, nors jo jau nebėra“. Reiškia, kad tol, kol Vakarai su Rusija elgsis pagal modelį „ir jums, ir mums“, V.Putino grasinimai branduoliniu ginklu niekur nepradings.
Bet toks modelis ir yra Rusijos vadovų tikslas, kuris juos puikiai tenkina. Įdomu, kiek ilgai jis tenkins Briuselį, nes rusai siūlo žaidimo taisykles be taisyklių. Kažkas Vakaruose turi treptelėti koja, nes tarptautiniai santykiai taps neprognozuojami. Todėl amerikiečiai ir siunčia savo karius į Baltijos valstybes stiprindami konvencinę gynybą. Taip pat ir savo bombonešius siunčia virš Geltonosios jūros, kurioje bando įsitvirtinti Kinija. Jeigu JAV nenusileis Kinijai, tai bus tvirtas ženklas V. Putino režimui, kad jų stumiamas modelis nebus pripažintas. O juk Kinija taip pat turi branduolinius ginklus.
Vienintelis būdas priversti V. Putino režimą pamiršti karinę avantiūrą prieš Vakarus yra padėti Rusijos klikai suvokti jos vis artėjančio ekonominio žlugimo pasekmes jiems patiems. Manau, jie supranta, bet vis dar tikisi, kad Vakarai mirktelės pirmi ir vėl prasidės santykių atšilimas. Tai tipiškas korumpuoto politiko arba bandito mąstymas: jeigu situacija patinė, tai apsimetama, kad nieko neįvyko, juk pinigai nekvepia. Iki kito karto.
Nes banditai netoleruoja pato situacijos. Tokia jų prigimtis, tokia jų psichologija. Tokia pati buvo ir Stalino bei jo banditų mąstysena. Tik jiems priplėšti milijardai reiškė nieko, o valdžia viską. Todėl ir nepradėjo branduolinio karo prieš Vakarus. V. Putino režimui reikia ir valdžios, ir pinigų. Daug pinigų. Todėl kalbėjimas apie branduolinio ginklo panaudojimą yra blefas, neva gąsdinantis tik Vokietijos ir Prancūzijos vadovus.
JAV prezidento B.Obamos administracija suvokia situacijos absurdiškumą, todėl, vieną vertus gražiai kalbasi su V. Putinu lyg su kokiu psichiniu ligoniu. Tai yra neprieštarauja V.Putino režimui Sirijoje psichoterapija bombomis užsiiminėti. Vis geriau, nei Ukrainoje, kuria V. Putino režimas jau paspringo.
Tuo pat JAV atveria savo naftos rezervus taip smarkai mažindama naftos kainas, taip pat priimtas sprendimas eksportuoti suskystintas dujas, sutaria su Iranu atversiančių dar vieną pigios naftos šaltinį. ES savo ruožtu vėl pusei metų pratęsė sankcijas. Tai reiškia, kad Rusiją ir toliau krės investicijų ir greitų paskolų badas. Be Vakarų investicijų, teks dar gabalą Rusijos žemės parduoti už simbolinį dolerį Kinijai.
Akivaizdu, kad V.Putino režimo kalbėjimas apie branduolinio ginklo panaudojimą jau tampa jai pačiai ganėtinai nemaloniu nepatogumu tarptautinėje arenoje. Reakcija gavosi atvirkštinė. Masinis Vidurio, Rytų ir Skandinavijos šalių ginklavimasis sukėlė Rusijos vedliams šoką.
Šiame kontekste Rusijos URM vadovo virkavimas esą jie nori gerų santykių su JAV, bet kad JAV tuo pačiu neatsako yra iškalbingas. Taip kad, spaudimas Rusiją valdančiai klikai neturi būti silpninimas. Kaip matome, už sankcijas Rusijai jos vadovai negrasina branduoliniu vėzdu. Žino, kad eilinį kartą apsijuoks.
