„Verčiau būčiau leidusi jiems mus nužudyti, nei paversti savo sūnų žudiku, leisti jam gyventi tarp tų pabaisų“, – laikraščiui „The Guardian“ pasakojo S.Kasiki.
Kelionė į Raką – tarsi į pragarą
Moteriai sunku kalbėti apie šią teroristinę organizaciją. Ji supranta, kad jos sūnus galėjo tapti džihadistu dėl jos kaltės – moteris pati jį atsivežė į teroristų valdomą teritoriją.
S.Kasiki gyveno Rakoje, bet sugrįžo. Pasak jos, kelionė į šį Sirijoje esantį miestą buvo tarsi į pragarą, iš kurio grįžti buvo itin sunku.
„Aš jaučiausi kalta. Vis klausdavau savęs, kaip man teks gyventi po to, ką padariau? Aš nekenčiau tų, kurie manipuliavo manimi, pasinaudojo mano naivumu, silpnumu bei nesaugumu. Negalėjau savęs pakęsti“, – teigė S.Kasiki.
Pasak Prancūzijos žvalgybos, apie 220 moterų iš Prancūzijos šiuo metu gyvena grupuotės „Islamo valstybė“ valdomoje teritorijoje Sirijoje bei Irake. Prieš dvejus metus moterys sudarė tik 10 procentų iš Prancūzijos prie džihadistų prisijungusių žmonių. Šiuo metu moterys sudaro jau 35 procentus.
Maždaug trečdalis jų – moterys, kurios atsivertė į islamą iš kitų tikėjimų.
Motinos mirtis paliko tuštumą
S.Kasiki (tai nėra tikrasis jos vardas) gimė katalikų šeimoje Kongo Demokratinėje Respublikoje. Jos motina mirė, kai mergaitei buvo devyneri metai. Tada šeima išsiuntė ją į Paryžių, kur jau gyveno vyresnioji sesuo.
Moteris vis dar vadina savo mamą „angelu sargu“. Dėl jos mirties S.Kasiki vaikystėje susirgo depresija – tai paveikė ir jos tolimesnį gyvenimą. Augimas be motinos paliko širdyje tuštumą, kurios neužpildė nei santuoka, nei motinystė.
S.Kasiki tapo socialine darbuotoja ir dirbo su imigrantų šeimomis Paryžiaus priemiestyje. Būtent tada moteris ir nusprendė atsiversti į islamą – manė, kad tai užpildys tuštumą, kurią ji jautė. Tai S.Kasiki padarė slėpdamasi nuo vyro, kuris yra ateistas.
Išvykti įkalbėjo trys jauni vaikinai
Naujas tikėjimas kurį laiką padėjo moteriai jaustis psichologiškai stipresnei. Taip pat tai nulėmė jos pažintį su trimis jaunesniais musulmonais, į kuriuos naujatikė žiūrėjo kaip į mažesniuosius brolius.
2014 metų rugsėjį šie trys vaikinai pradingo. Jie iškeliavo į Siriją ir vis vien palaikė ryšį su S.Kasiki.
Moteriai atrodė, kad šie trys vyrai tiesiog išdykavo ir norėjo atkreipti į save dėmesį. Kurį laiką socialinė darbuotoja padėjo palaikyti ryšį savo „draugams“ su jų šeimomis.
Tiesa, viskas gana greitai pasikeitė.
„Man atrodė, kad aš kontroliavau situaciją, bet tikriausiai jie man taip leido jaustis, nes tai – būdas, kuriuo jie verbuoja kovotojus.
Po truputį jie vis manipuliavo mano silpnybėmis. Jie žinojo, kad aš našlaitė, kad atsiverčiau į islamą, žinojo, kad aš jaučiausi nesaugi“, – sakė S.Kasiki.
Gyvenimas Rakoje nebuvo džiaugsmingas
2015 metų vasario 20 dieną moteris pasakė vyrui, kad su sūnumi keliauja į komandiruotę Stambule. Tai buvo melas. Iš tiesų ji vyko į pietinę Turkiją, o paskui – į Siriją.
Vis dėlto gyvenimas Rakoje nebuvo toks džiaugsmingas, kokio moteris tikėjosi ir kokį jai žadėjo „draugai“. Jai buvo įsakyta niekur neiti iš namų, atiduoti pasą bei nepalaikyti ryšių su šeima Prancūzijoje.
S.Kasiki dirbo vietos gimdymo namuose. Ją iškart šokiravo ligoninės sanitarinė situacija, vietos darbuotojų abejingumas pacientams.
Ją taip pat erzino Rakoje egzistuojanti hierarchija: viskam vadovauja „pasipūtę kovotojai iš užsienio“, o patys sirai gyvena skurde. Pati S.Kasiki su sūnumi gyveno iš sirų atimtame bute.
Moters prašymų niekas neklausė
Prireikė tik dešimties dienų, kad moteris suprastų, jog padarė visišką nesąmonę. Tai jai nuolatos priminė sutuoktinio siunčiami elektroniniai laiškai bei nuotraukos.
„Aš prašiausi namo kiekvieną dieną. Sakiau, kad ilgiuosi šeimos, kad mano sūnus nori pamatyti tėvą. Iš pradžių jie vis sugalvodavo priežastis, dėl kurių, jų manymu, negalėjau išvykti. Paskui pradėjo grasinti.
Mane tikino, kad viena moteris su vaiku negali niekur keliauti, o jei bandys tai daryti, abu bus užmėtyti akmenimis arba nužudyti.
Nuolatos bijojau, kad jie mane pasodins į kalėjimą ir atims mano sūnų. Aš nuolatos stengiausi kalbėtis su sūnumi: sakiau jam, kad aš ir tėvas jį mylime, kad jis privalo gerbti mergaites.
Aš tai dariau, nes tikėjausi, kad jei man nutiktų kažkas bloga, jis prisimintų mane ir negebėtų žudyti“, – pasakojo S.Kasiki.
Paprieštaravusi vyrui pateko į kalėjimą
Kartą kovotojas iš Prancūzijos norėjo priversti moters vaiką eiti melstis į mečetę. Motina vyrui atkirto, kad jis nelįstų prie jos sūnaus. Viskas baigėsi tuo, kad moteris buvo sumušta ir vėliau su sūnumi nugabenta į kalėjimą.
Ten jos sūnus buvo verčiamas žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose džihadistai kapoja galvas.
Pasak motinos, kalėjime laikomos moterys buvo verčiamos tuoktis.
„Vienintelis būdas išeiti iš kalėjimo buvo susituokti. Moterys iš Vakarų ten naudojamos kaip įrankiai gimdyti vaikus grupuotės teroristams“, – teigė S.Kasiki.
S.Kasiki taip pat turėjo tapti vieno iš džihadistų žmona. Tiesa, jai pasisekė – kalėjime ji netikėtai rado atrakintas duris ir pabėgo.
Grįžti į Prancūziją nedvejojo
Tuomet ji nusprendė pabėgti ir iš Sirijos.
Vietinė šeima suteikė motinai ir jos sūnui prieglobstį, o S.Kasiki vyras susisiekė su Sirijos sukilėliais, kurie padėjo jai pabėgti iš Rakos. 2015 m. balandžio 24 dieną ji bei jos sūnus motociklu buvo nuvežti iki Turkijos sienos. Motinai ir vaikui pasisekė, kad pakeliui jų niekas nesustabdė – tai būtų pasibaigę mirtimi.
Grįžusi į Paryžių S.Kasiki dar du mėnesius turėjo praleisti kalėjime. Ten ji buvo tardoma vietos saugumo tarnybų pareigūnų.
Šiuo metu ji ir jos vyras vėl gyvena kartu. Tiesa, moteriai vis vien gresia kaltinimai vaiko pagrobimu.
Nesupranta savo veiksmų
„Aš niekaip nesuprantu, kaip galėjau taip padaryti? Sutinku, buvau naivi, nesusipratusi, bet kaip tie paprasti, netgi ne per daug protingi vaikinai sugebėjo man išplauti smegenis? Apie tai aš vis dar nemažai galvoju“, – sakė S.Kasiki.
Drauge moteris labai džiaugiasi, nes supranta, kad daugumai vakariečių taip lengvai pabėgti iš Sirijos nepavyks.
S.Kasiki vyrui belaukiant iš Rakos grįžtančios žmonos, jam teroristai nuolat siuntinėjo sūnaus su Kalašnikovo automatu nuotraukas.
„Aš visada jausiuosi kalta dėl to, kad savo sūnų nuvežiau į tą pragarą. Kai kada netgi jaučiuosi paralyžiuota iš gėdos. Bet privalau likti stipri – sunkiausia jau praeityje. Mes ištrūkome iš tos grupuotės nasrų ir esame gyvi.
Dabar privalau neleisti kitiems žmonėms patekti į tą siaubą. Ką aš galėčiau pasakyti? Nevykite ten“, – patarė S.Kasiki.
