Vokiečiai jau sukūrė daug naujų anekdotų apie migrantus.
Vienas jų skamba taip. Vos atvykęs migrantas skuba pirmam sutiktam žmogui gatvėje padėkoti: „Ačiū, kad mane priėmėte!“
Bet sulaukia netikėto atsakymo: „Man nedėkok, aš iš Pakistano.“
Sutikęs kitą praeivį vėl žeria komplimentus Vokietijai, bet tas atšauna, kad taip pat yra atvykėlis, o galiausiai trečio praeivio paklausia: „O kur vokiečiai?“
„Vokiečiai šiuo metu dirba“, – sako parke besiilsintis afrikietis.
Atvykus į Heidemano gatvėje Miunchene įsikūrusio migrantų priėmimo centro prieigas į akis krinta ryškia mėlyna spalva dažyta ir įvairiais užrašais išmarginta tvora.
Žiūrint į baltos žiemos fone itin ryškų gatvės meną tarp įvairių tautų kultūroms ar religijoms priskiriamų simbolių neįmanoma nepastebėti ir vis pasikartojančio užrašo „Welcome“ („Sveiki atvykę“).
Būtent šiuo pasveikinimu prieš kelis mėnesius vokiečiai pasitiko į jų šalį iš Pietų Europos atvykusius sausakimšus traukinius migrantų – ne tik iš karo niokojamų šalių bėgančius sirus ir irakiečius, bet ir Angelos Merkel kvietimą išgirdusius kitų, saugiomis laikomų, valstybių atstovus.
Neatsidžiaugia svetingumu
Miuncheno pakraštyje, pusiau pramoniniame rajone, įkurtame centre vienu metu apgyvendinama apie 1,2 tūkst. asmenų. Nors po kelių savaičių migrantai iš šio centro iškeliami kitur, jis niekuomet nebūna tuščias. Visame mieste tokių centrų – apie 200.
„Žiema – jokia problema, vokiečiai pasirūpino, kad mes turėtume kuo apsirengti.
Čia labai geri žmonės, mums jie labai patinka“, – kalbėjo prieš dešimt dienų į migrantų priėmimo centrą Miunchene atvykęs Abdullah, rodydamas savo pūkinę striukę.
Vos „Lietuvos ryto“ paklaustas, kaip iš Somalio pasiekė Vokietiją, Abdullah ėmė maskatuodamas rankomis pasakoti smulkiausias kelionės detales.
Jis kalbėjo darkyta anglų kalba, nuolat įpindamas ir gimtosios kalbos žodžių, tad iš ilgo pasakojimo pavyko suprasti tik tai, jog iš Somalio jis laivu pasiekė Italiją, po to traukiniu vyko į Vokietiją.
Atvyko ne dirbti, o gyventi
Paklaustas, ar tai buvo brangi kelionė, vaikinas atkirto, kad kainavo labai brangiai – net 8 tūkst. dolerių.
Vos išgirdę tokį pareiškimą šalia stovėję Abdullah bičiuliai, iki tol į visus klausimus atsakinėdavę fraze „no English“ („angliškai nekalbu“), pradėjo balsu kvatotis ir plekšnoti vyrukui per petį girdami jį už sąmojį.
„Atvykau vienas, bet Somalyje liko mano šeima“, – net neklausiamas patikino somalietis ir pridūrė, jog vos pasiekęs Vokietiją iš karto pranešė savo šeimai, kad jis gyvas ir sveikas.
„Vos pasiekiau Vokietiją, jiems iš karto paskambinau. Jie labai laimingi“, – plačiai nusišypsojo ir guviai pamojavo iš kišenės išsitrauktu išmaniuoju mobiliuoju telefonu.
Jo likimo draugai, vos išgirdę, kad jis skambino į namus Somalyje, ir vėl ėmė kikenti.
Abdullah Vokietijoje dar tik dešimt dienų, bet jau turi labai rimtų planų: „Kai tik gausiu Vokietijos pilietybę, iš karto atsivešiu čia visą savo šeimą. Mūsų šeima nėra labai didelė – vos dešimt žmonių. Tai mano tėvai, broliai ir seserys.“
„O gal pavyks jiems atvykti autobusu kiek anksčiau?“ – svarstė atvykėlis.
Nuolat besišypsantis pašnekovas pabrėžė, kad būtinai pasiliks Miunchene ir niekur iš čia nevyks – jam patinka gyvenimo sąlygos Bavarijos sostinėje.
„Čia aš galėsiu išmokti vokiečių kalbą, tai turiu padaryti pirmiausia, – svarstė Abdullah, tačiau paklaustas, ką vėliau norėtų dirbti, šyptelėjo: – Ne, ne. Man patinka vaikštinėti kalnuose, bet dirbti – ne. Vokietijoje aš noriu gyventi.“
Heidemano gatvėje esančiame centre migrantai gali praleisti iki aštuonių savaičių.
Tai išgirdęs Abdullah apsimetė, kad ši informacija jam nauja, ir pasipiktino: „Ne, jie man žadėjo, kad aš čia gyvensiu. Tik aštuonios savaitės? Mes čia pasiliksime visam laikui.“
Pirmasis įspūdis apgaulingas
Prie nedidelio pastato, šiek tiek primenančio spaudos kioską, būriuojasi įvairiausiomis kalbomis tarpusavyje bendraujantys centro gyventojai, o viduje trys moterys vieną po kito kaičia arbatos virdulius.
Arbatą jos dalija nemokamai, be to, kantriai aiškina, kaip rasti reikiamas vietas žemėlapyje, kaip naudotis viešuoju transportu. Jos – informacijos centre dirbančios savanorės.
Jų kuratorė – 30-metė Andrea, atsisakiusi „Lietuvos rytui“ atskleisti savo pavardę. Vien storą megztuką žiemos šaltyje vilkėjusi guvi šviesiaplaukė vokietė pripažino, kad dirbti migrantų centre nėra lengva. Bet ji tiki, kad nuslūgus dabartinei krizei situacija tikrai pagerės.
„Kai Vokietiją pasiekę migrantai išlipa iš traukinio, pagal šiuo metu galiojančią tvarką jie per 24 valandas privalomai užregistruojami ir autobusais atvežami čia. Jie gauna lovą, maitinimą ir gali apsilankyti pas medikus“, – pasakojo savanorė.
Nors apsidairius po centro teritoriją pasirodė, kad didžioji dalis čia įsikūrusių migrantų yra 18–30 metų vyrai, Andrea teigė, jog pirmas įspūdis apgaulingas.
„Atvyksta čia ir nepilnamečių, vienišų moterų ar vienišų motinų su vaikais.
Šeimos su vaikais įkurdintos atskirai, taip pat atskirai gyvena vienišos moterys ir vieniši vyrai“, – tvirtino moteris.
Jos teigimu, centro gyventojų tautinė sudėtis labai įvairi, bet daugiausia jų atvyko iš Sirijos, Afganistano, Irako, Eritrėjos, Somalio, Albanijos. Kiek mažiau – iš tokių šalių kaip Makedonija, Bosnija ir Hercegovina ar Rusija.
Nors migrantai yra laisvi žmonės, jų judėjimas iš centro ir į jį griežtai kontroliuojamas. Norėdami išeiti iš centro teritorijos, jie turi pateikti dokumentą apsaugos posto darbuotojams, o grįždami šią procedūrą pakartoti.
Iš centro jo gyventojams galima išeiti nuo 8 val. Lygiai po pusės paros, 20 val., teritorija uždaroma.
Išgelbės šalies ekonomiką?
Pirmadienis, pasak savanorės, yra pragariška diena, nes tuo metu organizuojama daugiausia pervežimų.
„Įsivaizduokite – per dieną išvyksta kokie 600 centro gyventojų ir tiek pat atvyksta naujų.
Šiandien jūs čia matote vos kelis žmones, o tuomet čia būna judėjimas ištisomis miniomis“, – pareiškė Andrea ir mostelėjo ranka į apytuštį kiemą, kuriame pokalbio metu būriavosi ir šnekučiavosi vos keliolika migrantų.
Ar ji jaučiasi saugiai? Gal jau yra pasitaikę konfliktų su centro gyventojais, kitokių incidentų?
Ne, anot Andreos, apie jokį pavojų negali būti nė kalbos: „Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Nematau kokių nors esminių skirtumų tarp savęs ir tų žmonių. Didžiausios problemos yra mūsų galvose.
Čia, Vokietijoje, taip pat būna, kad žmogus, pirmąsyk susidūręs su migrantais, iš karto nusprendžia, jog jam jie nepatinka. Bendraujant su žmonėmis nereikėtų skirstyti jų į pabėgėlius ir ne pabėgėlius. Andrea įsitikinusi, kad migrantų atvykimas neabejotinai teigiamai paveiks Vokietijos ekonomiką.
„Juk žinote, kad mūsų šalyje šeimos paprastai neturi daug vaikų.
Užtat gyvena daug senyvo amžiaus žmonių, kurie jau nebegali dirbti. Dėl tokio visuomenės senėjimo ateityje vis mažės dirbančių žmonių skaičius, tad migrantai gali padėti pagerinti situaciją“, – svarstė moteris.
Turi nuomonę apie atakas
Nors per Vokietijos miestus sutinkant Naujuosius metus nuvilnijo grupinių plėšimų ir lytinio priekabiavimo atvejų banga, į šį juodąjį sąrašą Miunchenas nepateko.
„Nežinau, kodėl taip nutiko, bet tai, kas vyko Kelne, čia nepasikartojo. Viena versijų – kitoks vietos žmonių mentalitetas. Mes, Bavarijos gyventojai, esame draugiškai nusiteikę migrantų atžvilgiu, tad žmonės tai pajuto ir suprato.“
Pasak savanorės, Miunchene nėra vadinamųjų getų, kur būtų itin didelė kurios nors tautinės bendruomenės atstovų koncentracija.
„Labai gerai, kad stengiamasi šiuos migrantus išskirstyti.
Juk įsivaizduokite nedideliame miestelyje gyvenančią 500 asmenų bendruomenę, kuri kalba tik arabiškai. Iškart prasidėtų problemos.
Jau turime tokių pavyzdžių su turkų bendruomenėmis kai kuriuose Bavarijos miestuose.“
Andrea įsitikinusi, kad Miunchenas yra labai saugus miestas: „Tikrai nieko nesibaiminu.
Žinoma, yra vietų, kur reikia elgtis atsargiau, bet tikrai nėra pagrindo ko nors bijoti.
Taip pat labai svarbu, kad už nusikaltimus būtų baudžiama ir kad žmonės suprastų, jog privalo laikytis įstatymų.“
Miesto policija nerimauja
Tuo metu Miuncheno policijos atstovė Elizabeth Matzinger, paklausta, ar po Naujųjų metų nakties incidentų Kelne ir kituose Vokietijos miestuose dėl to juntama įtampa, sutiko: taip, įtampos iš tiesų yra.
„Veikiausiai kai kurie žmonės, ypač moterys, pasijuto nejaukiai ir nesaugiai.
Apie šiuos incidentus daug rašė laikraščiai, rodė vietos ir užsienio televizijos, tad tai galėjo žmones šiek tiek įbauginti.
Miunchene tokių incidentų nepasitaikė, bet sulaukiame labai daug klausimų, ar būta konfliktinių situacijų, susijusių su pabėgėliais.
Mūsų turima statistika kol kas nerodo tokio pobūdžio nusikaltimų skaičiaus augimo, tačiau vasarį Miunchene bus rengiamas didelis kelias dienas truksiantis karnavalas. Į renginį atvyks daug žmonių, tad planuojame stiprinti saugumą.“
Pasak E.Matzinger, kai mieste vyksta masiniai renginiai ar kokios nors demonstracijos, į gatves išeina kur kas daugiau pareigūnų nei įprastai.
„Skatiname pareigūnus išeiti iš nuovadų ir būti tarp žmonių, kad šie jaustųsi saugiau.
Be to, ir žmonės, kurie planuoja nusikalsti, tokių ketinimų atsisako“, – kalbėjo E.Matzinger.
Šiuo metu Miuncheno policija, atsižvelgdama į situaciją, planuoja įdarbinti daugiau policijos pareigūnų.
Pradedančio dirbti pareigūno atlyginimas, atskaičius mokesčius, yra nuo 1600–1700 eurų, o už darbą pamainomis ir per šventes bei savaitgaliais mokama papildomai.
Įžūli kelionė pas Mamą Merkel
Bavarijos Landshuto rajono administracijos vadovas Peteris Dreieris nusprendė prieš šalies migrantų politiką protestuoti surengdamas „Nevilties akciją“.
Jis surinko pilną autobusą pabėgėlių iš Sirijos ir išsiuntė juos į kanclerės A.Merkel, kurią tauta šiuo metu dėl migracijos politikos ironiškai vadina Mama Merkel, biurą Berlyne.
Pabėgėlių kelionė į Berlyną truko apie septynias valandas, o pats P.Dreieris savo automobiliu lydėjo autobusą iki pat A.Merkel biuro.
Politiko teigimu, tokiai akcijai lėšų skyrė vietos verslininkai, o visi pabėgėliai patys pareiškė norą vykti į Berlyną. Norą sugrįžti iš šio didmiesčio atgal į Bavariją pareiškė beveik visi keliautojai.
Tik vienas siras nusprendė pasilikti Vokietijos sostinėje. Vyras prisiminė, kad Berlyne gyvena jo pusbrolis.
