Ligoninė, kurioje dirba gydytoja Olga Milinčiuk, neturi jokios iškabos išorėje ir jokių laukiamųjų. Jos adresas ir pacientų tapatybės yra laikomos didelėje paslaptyje.
Su 18 specialistų komanda daktarė praleidžia kiekvieną dieną mėgindama atstatyti sugriautus Ukrainos ilgiausiai trunkančios krizės – prekybos žmonėmis – aukų gyvenimus.
Reabilitacijos centro veikla
Kai O.Milinčiuk atidarė reabilitacijos centrą 2002 metais, be pagalbos teikiamos Tarptautinei migracijos organizacijai (International Organisation of Migration), centras dirbo beveik išskirtinai su jaunomis moterimis, kurios grįždavo namo ištrūkusios iš sekso vergijos.
Šiandien jos pacientai yra įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, kurie kirto šalies sieną dėl darbo, tačiau susidūrė su smurtu, skolomis ir priverstinio darbo vergove.
O.Milinčiuk, kuri centre dirbo su 2 tūkst. žmonių, teigia jog 95 proc. jos pacientų yra priverstinio darbo aukos. Jie grįžta su skrandžio ir žarnyno ligomis dėl prastos mitybos, su lytiškai perduodamomis ligomis ir psichikos problemomis, tokiomis kaip potrauminio streso sutrikimai.
„Jauniausioji pacientė yra trejų metų, parduota Lenkijoje, kad prašinėtų išmaldos kartu su savo motina ir penkerių metų seserimi“, – teigia O.Milinčiuk.
Yra sunku aptikti darbo vergiją. Prekiautojai apgauna žmones ir įtikina juos keliauti be galiojančių vizų, įklampina darbuotojus į skolas ir paverčia priklausomais nuo savo darbdavių, kurie jiems teikia maistą ir apgyvendinimą. Jie sustabdo nuo pabėgimo be atlyginimo dirbančius žmones smurtu ir nuolatiniais bauginimais.
„Jie paima moterį su dviem vaikais. Tada uždaro vieną vaiką ir, kai moteris išeina prašyti išmaldos, jie yra tikri, kad ji grįš, – atskleidė gydytoja. – Moteriai buvo prižadėtas darbas žemdirbystės srityje, o jos vaikams vieta darželyje“. Darbo užsienyje paieškos – bet kokia kaina
Įkalinta konflikto su Rusija ir dešimtmečius silpninama vyriausybės aplaidumo, Ukraina kenčia nuo vis didesnių ekonominių sunkumų. Tai yra antroji skurdžiausia Europos valstybė pagal BVP, skurdesnė tėra tik kaimyninė Moldova.
„Ekonominė krizė dabar yra tokia gili, kad daugybė žmonių yra pasiruošę priimti bet kokius pasiūlymus, net ir rizikingus, vien dėl galimybės dirbti užsienyje“,- pabrėžia Tarptautinės Migracijos Organizacijos kovos su prekybos žmonėmis programos koordinatorė Ukrainoje Hanna Antonova.
Šalis ilgai buvo regioninės prekybos žmonėmis centras. TMO skelbia jog daugiau nei 160 tūkst. buvo išvežti iš Ukrainos nuo šalies nepriklausomybės metų 1991.
„Ukrainiečiams migracija tradiciškai yra kaip išgyvenimo strategija. Tu gali uždirbti daugiau kaip auklė ar statybininkas Rusijoje negu mokytojas ar daktaras Ukrainoje“, – H.Antonova paaiškina.
2,7 mln. žmonių paliko savo namus, bėgdami nuo konflikto šalies rytuose. Prekiautojai juos medžioja ir policija sulaiko dešimtis persikeliančiųjų žmonių prekiautojų rankose keliuose į Vokietiją, Rusiją, Baltarusiją ir Izraelį.
Tūkstančiai bando surasti darbą užsienyje bet kokia kaina. 2015 metų TMO vykdytos apklausos duomenimis 41 proc. ukrainiečių užsienyje dirba nelegaliai, lyginant su 28 proc. 2011 metais.
O.Milinčiuk atskleidžia, kad ji dirbo su 21 metų mergina parduota savo motinos Turkijos viešnamiui ir su 50 metų neįgalia moterimi parduota savo sūnaus elgetavimui gatvėse. Buvę pacientai teigia, jog ligoninė išgelbėjo jų gyvenimus.
Siaubingos darbo sąlygos
Olja, 52 metų moteris iš mažo miestelio centrinėje Ukrainoje, vyko į Maskvą su draugu 2013 metais pažadėtam darbui pardavinėti kiniškus produktus turguje. Atlyginimas atrodė užtikrintas: 600 dolerių (549 eurų) per mėnesį, papildomai kambarys ir maisto davinys.
Atvykusi Olja susitiko su vyru vardu Rahidas, kuris juos nuvedė į sandėlį, kur jie buvo paprašytos rūšiuoti drabužius. Jis pasiėmė jų pasus, kad „juos nukopijuotų“ ir supažindino juos su darbdaviu.
„Kai mes pamatėme darbo sąlygas, mes buvome šokiruoti,- prisimena Olja. – Jie užrakino mus sandėlyje ir mes valgėme tik spurgas ir keptus dešrinius. Mes miegojome ten pat, ant maišų ir krepšių. Trūko gryno oro, nebuvo kur nusiprausti“.
Tuomet sandėlyje dirbusi grupė prasitarė darbdaviui, kad nori išeiti ir pareikalavo pinigų.
„Jis išvežė mus už miesto ribų, – prisimena moteris. – Į apleistą teritoriją. Manau, tai buvo fabrikas, apsuptas spygliuotos vielos tvoros . Vartai buvo uždaryti, tačiau, kai autobusas atvažiavo, išėjo du apsaugos darbuotojai. Jie buvo stambaus sudėjimo ir turėjo ginklus“.
„Pirmąją naktį mes negalėjome užmigti. Sargybiniai liepė juos sekti. Jie pasiėmė mane ir dar vieną merginą. Mes nenorėjome eiti, bet jie mus privertė. Mes buvome bejėgės prieš tuos stambius vyrus“, – prisimena Olja.
Beveik du mėnesius Olja dirbo 18 valandų per dieną pilstydama, pakuodama ir pakraudama degtinę nelegalioje spirito varykloje.
„Būdavo akimirkų kai aš prašydavau degtinės. Aš gerdavau ją norėdama atsipalaiduoti“,- teigė moteris.
Galiausiai, policijos reido fabrike metu sargybiniai liepė jiems bėgti. Olja pabėgo į mišką ir praleido kitas keletą savaičių keliaudama autostopu ir slapstydamasi traukiniuose.
Kai ji pagaliau atvyko namo, viskas, ką ji galėjo pasakyti savo vyrui buvo, kad jai tiesiog nesumokėjo.
„Aš norėjau jam pasakyti, tačiau bijojau pasekmių. Aš tik meldžiau Dievo, kad aš nebūčiau susirgusi“, – pasakoja Olja.
Vietinė nevyriausybinė organizacija ją nukreipė į TMO ligoninę. Jie gydė Oljos pilvo ir nugaros problemas bei jos depresiją.
„Ši reabilitacija man tikrai padėjo. Aš nežinau, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei aš būčiau likusi namie, užsidariusi ir galvojusi apie visa tai. Aš manau, būčiau tiesiog išprotėjusi“,- atskleidžia ji.
Jau „panaudotos prekės“
Kita centro pacientė Nadia taip pat teigia, kad ligoninė išgelbėjo jos gyvenimą. Jai prekiautojų buvo prižadėtas darbas prižiūrėti senyvą moterį Maskvoje. Nadia ir kitos trys moterys, su kuriomis ji keliavo, buvo uždarytos namie, mušamos, laikomos pusbadžiu, seksualiai išnaudojamos ir priverstos atlikti buitinę vergovę.
„Mes dirbome ten šešis mėnesius, kol mes buvome pernelyg liesos ir visiškai išsekusios. Tada jie mums pasakė, kad buvome jau „panaudotos prekės, – prisimena ji. – Jie davė mums 2 tūkst. rublių (23 eurus) parvykti namo“.
„Aš buvau pražilusi kai grįžau,- prisimena Nadia. – Tada jie (šioje klinikoje) mane ištyrė, dirbo su manimi ir dabar aš jaučiuosi geriau. Man tai atrodė rojus po pragaro. Jie tiesiog mane ištempė iš tos depresijos“.
Pacientai dažniausiai yra iš labiausiai pažeidžiamų Ukrainos sluoksnių – su ribotu išsimokslinimu ir mažomis galimybėmis. Reabilitacijos centras ne tik išgydo jų traumas, bet ir veda jiems profesinius mokymus, kad jie turėtų geresnes įsidarbinimo galimybes.
„Kartais aš matau žmones gatvėse ir jie mane atpažįsta, bet aš neatpažįstu jų, – pripažįsta O.Milinčiuk. – Net jei aš ir esu jų siejama su sunkia patirtimi, jie džiaugiasi matydami mane ir taria keletą švelnių žodžių. Ir tai yra nuostabi parama“.
Parengė Neringa Dovydaitytė
