Šiaurės Korėjos žmogaus teisių gynėjo Sungju Lee teigimu, dauguma šių vaikų gimė moterims, kurios prekiautojų buvo parduotos Kinijos vyrams.
„Šie vaikai, neturintys pagrindinių žmogaus teisių, gyvena taip, tarsi net neegzistuotų“,- S.Lee papasakojo Jungtinės Karalystės parlamento grupei, nagrinėjančiai Šiaurės Korėjos problemas.
Aktyvistas papasakojo apie septynmečio berniuko iš Dzilino provincijos gyvenimą: „Berniukas, taip kaip ir kiti vaikai, turėjo pradėti lankyti mokyklą, tačiau jis negalėjo to padaryti, nes neturi pilietybės. Jis negavo jokio išsilavinimo ir neturėjo jokių draugų“.
„Net kai jis sirgo, jo motina negalėjo jo nuvesti į ligoninę, – apgailestavo S.Lee. – Ir ji sakė, kad tai matyti motinai yra be galo skaudu“.
Pietų Korėjos nacionalinio susivienijimo instituto 2012 metais vykdyto tyrimo duomenimis, Kinijoje yra apie 30 tūkst. vaikų be pilietybės. Tikslius skaičius yra sunku nustatyti dėl to, jog pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos yra priversti gyventi slapstydamiesi, kad išvegtų deportacijos.
Priverstinė santuoka
Jihyun Park yra kita dezertyrė palikusi Šiaurės Korėją ir pabėgusi į Kiniją 1998 metais, kur ji buvo priversta ištekėti. Ji prisimena, kaip prie vos jos tik atvykus į šalį prisiartino tarpininkai, prižadėdami aprūpinti ją maistu, pastoge, darbu ir apsauga.
„Bet iš tiesų jie siekia tik šiek tiek užsidirbti parduodami mus kinams šiaurrytiniuose Kinijos žemdirbystės regionuose, kur trūksta moterų“, – atskleidė ji.
J.Park pagimdė berniuką Yong-joon, tačiau kai jam buvo ketveri, ji buvo suimta Kinijos policijos ir deportuota į Šiaurės Korėją, kur buvo nusiųsta į karo belaisvių stovyklą. Yong-joon buvo paliktas su smurtaujančiu kinu tėvu iki tol kol J.Park pabėgo ir grįžo po šešių mėnesių.
Dabar J.Park gyvena Londone, tačiau daug tokių vaikų kaip Yong-joon lieka atskirti nuo savo motinų, kurios yra grąžinamos į Šiaurės Korėją.
Badas
Šiaurės Korėjos pabėgėlių krizė prasidėjo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai šalį ištiko siaubingas badas, nusinešęs maždaug trijų milijonų žmonių gyvybę. Šimtai tūkstančių nelegaliai kirto Kinijos sieną, kad išgyventų. Ši situacija tebesitęsia iki pat šiol.
Moterys sudaro didžiąją daugumą dezertyrų iš Šiaurės Korėjos ir yra ypatingai dažnai išnaudojamos ir patenka į sekso vergiją.
Jų vaikai nėra pripažįstami nei kaip Kinijos, nei kaip Šiaurės Korėjos piliečiai, nors Kinijoje veikia įstatymai, nurodantys, jog bet kuris gimstantis Kinijoje ir, kurio bent vienas iš tėvų yra iš Kinijos, turi teisę į tos šalies pilietybę.
Įstatymas neveikia, nes tėvai, norintys užregistruoti vaiko gimimą, turi nurodyti motinos tautybę. Tačiau tokiu atveju ji būtų deportuota atgal į Šiaurės Korėją, informuoja Europos žmogaus teisių aljanso Šiaurės Korėjoje politikos patarėja Sylvia Kim.
„Pilietybės neturinčių vaikų problema yra vienas iš žmogaus teisių pažeidimų Šiaurės Korėjoje įrodymų, – tikino ji. – Iki šiol nedaug tėra padaryta šioje srityje. Tačiau mes neturėtumėme pamiršti pačių šio reiškinio šaknų – dėl ko moterys bėga“.
Sugriežtintos priemonės
Pagal tarptautinę teisę, Kinija yra įsipareigojusi apsaugoti pabėgėlius. Tačiau Pekinas pareiškė, jog dezertyrus laiko nelegaliais migrantais.
„Šioje situacijoje mes nenaudojame termino dezertyras“, – pareiškė užsienio reikalų ministerijos atstovas Hua Chuyingas, kaip gruodį skelbė „The Korean Times“.
„Tie Šiaurės Korėjos gyventojai nelegaliai kirto sieną dėl finansinių sunkumų savo tėvynėje. Jie nepraėjo įprastų imigracijos procedūrų ir taip pat sutrikdė viešąją tvarką mūsų šalies pasienio regionuose“,- teigia H.Chuyingas.
Nevyriausybinės Kinijoje veikiančios organizacijos Šiaurės Korėjos žmogaus teisių aljanso duomenimis, praėjusiais metais jie išgelbėjo 112 pabėgėlių (82 moteris ir 30 vyrų) iš Kinijos. Vyriausia buvo 60 metų moteris ir jauniausias buvo vieno mėnesio kūdikis.
Tačiau mažėjant išteklių ir vis didėjančiomis Pekino sugriežtomis priemonėmis, šalininkai kreipėsi į tarptautinę bendruomenę prašydama ją įsikišti, kad padėtų pilietybės neturintiems vaikams Kinijoje.
J.Park atsklendžia jog ji vis dar jaučiasi kalta dėl to, jog paliko savo sūnų, kai buvo išsiųsta į Šiaurės Korėją.
„Jis patyrė didžiulį emocinį sukrėtimą, – teigė ji. – Tai truko aštuonerius metus, kai jis sukaupė drąsą paklausti manęs, kodėl aš tada jį palikau. Aš nenorėjau jo palikti ir aš nežinojau, kad jis taip ilgai būtent taip ir galvojo. Aš jaučiausi beviltiškai. Aš vis dar jaučiu kaltę kiekvienąkart žvelgdama jam į akis.“
Parengė Neringa Dovydaitytė
