A.Abromavičius – anaiptol ne pirmasis pasitraukęs šios Ukrainos vyriausybės ministras. Vien nuo praėjusių metų liepos mėnesio keturi ministrai įteikė atsistatydinimo pareiškimus, bet tebedirba, nes parlamentas iki šiol nenusprendė, ar tenkinti jų prašymus.
Kodėl būtent A.Abromavičiaus pasitraukimas sukėlė tokį tarptautinį triukšmą, nes to nebuvo, kai atsistatydino kiti ministrai?
Atsakymas į tokį klausimą gali paglostyti lietuvių savimeilę. Šis ministras ir pačių ukrainiečių, ir tarptautinių ekspertų vadinamas vienu veržliausių Ukrainos reformatorių.
Prezidentas P.Porošenka po susitikimo su A.Abromavičiumi paskelbė, kad ministras turi likti ir tęsti reformas. Anksčiau užsipuolęs ir net beždžione lietuvį išvadinęs buvęs Gruzijos prezidentas, Odesos gubernatorius M.Saakašvilis dabar taip pat stojo į jo pusę ir pareiškė, kad atsistatydinti turėtų premjeras A.Jaceniukas.
JAV Valstybės departamentas ministrą pavadino profesionalu, kuriam ukrainiečių interesai yra aukščiau nei asmeniniai.
Tarptautinio valiutos fondo vadovė Ch.Lagarde pareiškė, kad ministro pasitraukimas kelia nerimą ir neaišku, ar apskritai vykdomi kovos su korupcija įsipareigojimai. Net pasigirdo abejonių, ar tai nesutrukdys Ukrainai išlaikyti tarptautinių donorų paramą.
Kita vertus, lietuvio pareiškimas, kodėl jis ir jo komanda traukiasi, atskleidė rimtas sistemines Ukrainos reformų bėdas.
Pirmiausia A.Abromavičius nurodė ir konkretų politiką, kuris perpildė jo kantrybės taurę. Tai vienas P.Porošenkos bloko vadovų, ilgametis jo verslo partneris I.Kononenka. Bet pats A.Abromavičius buvo laikomas prezidento žmogumi.
Įvardijęs, kad P.Porošenkos patikėtiniai trukdo priimti antikorupcinius įstatymus, siekia į vadovaujamus postus valstybinėse įmonėse prastumti savo statytinius, net du jo pavaduotojus skyrė nederindami su juo, ministras metė iššūkį ir pačiam prezidentui.
Dar pridūręs, kad su savo komanda nesirengia būti korupcijos širma, A.Abromavičius jau tarsi vyriausybiniu lygiu patvirtino nuolat sklandančius įtarimus, jog ir naujoji šalies valdžia korumpuota.
Suprantama, P.Porošenka pateko į keblią situaciją.
Paprasčiausiai atsikratyti viešai tiesą išrėžusio ministro neišeina jau vien todėl, kad Ukraina patyrė stiprų tarptautinį spaudimą.
Net devynių Vakarų šalių ambasadoriai Kijeve paskelbė pareiškimą, kuriuo apgailestavo dėl A.Abromavičiaus atsistatydinimo. Netrukus G7 klubui priklausančių įtakingiausių pasaulio valstybių ambasadoriai susitiko su Ukrainos prezidentu, premjeru, parlamento pirmininku. Tuoj po šio susitikimo buvo surengtas skubus vyriausybės posėdis.
Tuomet paaiškėjo, kad keturi anksčiau atsistatydinimo pareiškimus įteikę ministrai juos atsiėmė. Bet A.Abromavičius sprendimo nepakeitė. Jis net nedalyvavo vyriausybės posėdyje.
Vadinasi, jo apsisprendimas labai tvirtas. Galbūt lietuvis pajuto, kad jau nebeteko jį į ministro postą iškėlusio prezidento paramos, o neturint valdančiųjų užnugario neįmanoma vykdyti reformų. Juo labiau kad ir premjeras ministro poelgį pavadino pabėgimu iš reformų laivo.
Ar tai rodo, kad lietuvis turėjo gerų ketinimų pagelbėti Ukrainai, bet iš to nieko neišėjo ir jis traukiasi pralaimėjęs neįveikiamai šios šalies oligarchų sistemai?
Gal taip pesimistiškai vertinti padėties nevertėtų. Netgi atsistatydinęs A.Abromavičius dar gali grįžti į pertvarkytą Ukrainos vyriausybę arba sulauks pasiūlymo eiti kitokias pareigas.
Be to, jis jau spėjo šį tą nuveikti ir jo pradėtas reformas bus sunku atšaukti.
Pirmiausia tai viešųjų pirkimų kompiuterizavimas. Manoma, kad vien šis sprendimas padės sutaupyti šimtus milijonų eurų, o dar jam pavyko atšaukti mokesčius pasienyje, tekėjusius tik į privačias kišenes.
Dar svarbiau, kad lietuvio atsistatydinimas, kaip pažymi Ukrainoje dabar gyvenanti žurnalistė R.Sotvarė-Šemetienė, sudavė korupcinėms schemoms net didesnį smūgį nei daugybė priimtų, bet realiai neveikiančių įstatymų.
Mat dėl visuomenės ir tarptautinės reakcijos priversta sukrusti ir politinė valdžia, ir teisėsauga. Antai Ukrainos nacionalinis antikorupcijos biuras jau pradėjo tirti I.Kononenkos veiklą.
Teigti, kad Ukrainoje nėra jokios pažangos ar net didėja valstybės degradavimas, matyt, irgi būtų ne visai teisinga. Keičiasi visuomenė, stiprėja dalies žmonių ryžtas reformuoti šalį, bet kartu auga ir pavojus, kad realybė vis labiau atsiliks nuo ukrainiečių lūkesčių.
Kad ir kaip būtų, Ukraina neturi laiko tūpčioti vietoje. Rusija tik ir laukia progos, kad šalyje kiltų socialiniai neramumai.
Pernai Ukrainos bendrasis vidaus produktas susitraukė net 10,4 proc. Nors prognozuojama, kad šįmet ūkis jau turėtų pradėti atsigauti, žmonių kantrybė nėra begalinė, ypač kai visuomenę krečia pasipiktinimas dėl nesiliaujančių oligarchų grupuočių kovų dėl finansinių išteklių.
Todėl A.Abromavičiaus atsistatydinimas gali tapti politiniu sukrėtimu, verčiančiu Ukrainą vis dėlto tęsti reformas.
