Aneksavęs Krymą ir įsitraukęs į karinį konfliktą rytų Ukrainoje V.Putinas sudarkė po Šaltojo karo egzistavusius santykius Europoje.
Vis agresyvesnis Rusijos kariuomenės patruliavimas palei NATO teritorijas sukėlė rimtų nuogąstavimų, kad konfliktas su Rusija gali tapti nebeišvengiamas.
NATO vyriausybės nenoriai didino gynybos išlaidas, o JAV ėmėsi žingsnių sustiprinti savo poziciją Europoje.
Mažai ką nustebins, kad Rusija nusprendė apversti situaciją savo naudai ir apkaltinti NATO veiksmus dėl didėjančios savo karinės parengties.
Sutariama, kad būtent Rusijos vyriausybė pasiuntė agentus radioaktyviomis medžiagomis Londone nunuodyti oponentą Aleksandrą Litvinenka.
Turint tai omenyje, yra keista, kaip Vakarai reagavo į Sirijos prezidento Basharo al-Assado vyriausybę palaikančią Rusiją. Buvo teigiama, kad Rusija ir Vakarai potencialiai turi panašių interesų.
Rusija elgiasi pragmatiškai
Dar prieš savaitę Rusijos diplomatų pastangomis tikino į Siriją atnešianti taiką. Rusija taip pat buvo traktuojama kaip svarbus veiksnys bet kokiuose bandymuose išspręsti konfliktą.
Neaišku, ar šis požiūris išsilaikys ir po to, kai Sirijos kariuomenė ir jos sąjungininkai baigs Alepo miesto puolimą.
Būtent Rusijos oro pajėgos labiau nei bet koks kitas faktas sugebėjo pakeisti Sirijos vyriausybės likimą.
Alepo miesto puolimas neigiamai pakreipė naujas taikos diskusijas, kurioms buvo ruošiamasi. Ar tai gali būti akimirka, kai Vakarai praregės, o Rusijos tikrieji ketinimai taps aiškūs?
Sunku kalbėti apie moralę, arba diskutuoti, kokie veiksmai yra teisingi, kai Sirijos situacija yra neapsakomai sudėtinga ir dėl karo tęsimosi negalima vienareikšmiškai kaltinti vienos, ar kitos pusės.
Vietoje moralės, reikia šnekėti apie politinį realizmą. Būtent čia Maskva sugebėjo pamokyti Vakarus, ko galima pasiekti juo vadovaujantis.
Vakarai vadovaujasi morale
Vakarų požiūriu, Sirijos konflikto negalima išspręsti kariniais būdais. Maskva mano priešingai ir pasirinko karinį sprendimą, kuris suvokiamas pragmatiškai, siekiant išvengti milžiniškų ekonominių ir politinių pralaimėjimų, kuriuos patirs Rusija, jei bus nugalėta.
Rusijos nuosprendis suteikė jai pakankamai efektyvių sąjungininkių, pavyzdžiui „Hezbollah“ kovotojus, bei įvairias pusiau sukarintas grupuotes samdomas Irano ir vadovaujamas karių iš Irako.
Pati Rusija naudoja pakankamai resursų, kad paveiktų konfliktą.
Rusija išsikėlė aiškų tikslą: sustiprinti Sirijos vyriausybę ir padėti jai toliau kontroliuoti didelę dalį šalies teritorijos.
Vedamos tokio tikslo, Rusijos oro pajėgos nusitaikė į Turkijos palaikomas pusiau sukarintas grupuotes, Persijos įlankos arabus ir Vakarus. Kol kas panašu, kad Rusija laimi.
Šiuos veiksmus galima lyginti su Vakarų prieiga, kuri yra pilna problemų ir pastovių prieštaravimų.
Vakarams būtina vienybė
Vakarai palaiko vadinamas nuosaikias pusiau sukarintas grupuotes, bet būtina paklausti, kas yra šie nuosaikieji?
Dauguma šių „nuosaikių“ grupuočių yra artimos teroristinei grupuotei „Al Qaeda“, kurios interesai netikėtai yra panašūs į Vakarų.
Tačiau dera nepamiršti, kad Vakarai remia šias grupuotes tik dėl to, kad nugalėtų vadinamą „Islamo valstybę“ (IV).
Vis dėl to reikia klausti, ar IV sunaikinimas taip pat yra Saudo Arabijos ir Turkijos tikslas.
Pasirodo, kad ne. Šios šalys užsibrėžė sustiprinti savo interesus Sirijoje ir nuversti prezidentą B.al-Assadą.
Saudo Arabija ir Turkija mato IV ne kaip pagrindinį, o tik antrą pagal svarbumą priešą.
Taip pat opi yra tema apie kurdus. Patys efektyviausi Vakarų sąjungininkai konflikto zonoje yra būtent kurdų kovotojai.
Tačiau Turkijos atžvilgiu kurdai yra grėsmę, kurios privaloma išvengti visais įmanomais būdais.
V.Putinui nesvarbi viešoji nuomonė
Lyginant su visu tuo, Rusijos prezidento V.Putino gyvenimas yra žymiai paprastesnis. Yra manoma, jog vienas iš svarbių ginklų jo arsenale yra tai, kad jam nereikia rūpintis dėl viešosios nuomonės, kaip tai daro Vakarų lyderiai.
Dėl šios priežasties, Rusijos lėktuvo numušimas privedė tik prie nedidelių protesto akcijų dėl vyriausybės politikos. Tikėtina, kad panašus įvykis su vienos iš Vakarų šalių lėktuvu būtų sukėlęs žymiai stipresnę visuomenės reakciją.
Bet ar galima sakyti, kad Vakarų politika kiek nors atspindi viešąją nuomonę? Vakarų visuomenė dažnai yra tokia pati pasimetusi, kaip ir politikai.
Sudėtinga tinkamai reaguoti į skęstančius pabėgėlius, žiaurų kankinimąsi ir nesibaigiančius konfliktus vietose, kurios tuo pačiu metu ir tolimos ir artimos.
Sirija gali skilti
V.Putino karinė sėkmė Sirijoje grasina suskaldyti šalį į dvi dalis – vyriausybės kontroliuojamą pakrantę ir likusią teritoriją „Islamo valstybės“ rankose.
Vakarams reikia nuspręsti, kaip toliau elgtis, nes Rusija ir toliau išlieka galinga jėga Artimuosiuose Rytuose, kol JAV svyruoja tarp sprendimų.
Rusija turi ribotą, tačiau galingą ekspedicinę kariuomenę ir naudojasi naujai įsigytą įrangą.
Kol kas galima sakyti, kad V.Putinas pasiekė laikiną pergalę. Kiek ji tęsis priklausys nuo veiksmų, kurių imsis Vakarai.
Dabartinė Rusijos situacija yra nestabili dėl ilgalaikių žemų naftos kainų ir V.Putinas elgdamasis kaip sovietinės eros lyderis tik dar labiau žaloja jo šalį.
Kyla įtarimų, kad Sirijos taikos procesas bus nesėkmingas, konfliktui besitęsiant tarp vadinamųjų nuosaikių pusiau sukarintų grupuočių, vyriausybės pajėgų ir „Islamo valstybės.“
Kurdų tautos likimas toliau lieka neišspręstas, o į Vakarų Europą vis dar plaukia nesustabdomas srautas pabėgėlių.
Apjungdamas tikslus su naudojamais metodais, V.Putinas žino, ko siekia. Kol kas galima susidaryti įspūdį, kad įvykiai juda pagal Rusijos prezidento planą.
Lieka tikėtis, kad Vakarai greitai suvoks vienybės svarbą ir elgsis pragmatiškai, bet vis dar vadovaujantis griežtomis moralinėmis normomis.
