Kai prieš šiek tiek mažiau nei metus buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton pranešė kandidatuojanti į JAV prezidento postą, visuomenės nuomonės apklausos rodė, kad jos kelyje didesnių kliūčių neturėtų atsirasti.
Tačiau vėliau demokratų dėmesys pradėjo krypti į kitą politiką – Vermonto valstijai Senate atstovaujantį B.Sandersą.
Šis daug patirties politikoje turintis, tačiau niekada prezidento rinkimuose nekandidatavęs amerikietis iš pradžių laikytas tiktai dar vienu trumpai pakovosiančiu, tačiau vėliau savo kampaniją nutrauksiančiu demokratu.
Bet 74 metų B.Sandersas dabar jau laikomas reiškiniu. Savęs socialistu pavadinti nebijantis politikas užbūrė tiek jaunimą, tiek bankų valdžios nekenčiančius amerikiečius, tiek valdžia nusivylusius demokratus.
O antradienį Naujojo Hampšyro valstijoje vykusiuose pirminiuose rinkimuose jis iškovojo 60 proc. rinkėjų balsų ir paliko H.Clinton toli už nugaros.
Kaip amžinai susivėlusiam akiniuotam žilagalviui pavyko užburti amerikiečius?
Jaunimui patiko senolis
Pažvelgus į minias, kurios dalyvauja susitikimuose su B.Sandersu, į akis labiausiai krinta gausybė jaunų žmonių.
Nors demokratas dažnai valandą kalba be suflerio, o ir į lapus, sukrautus ant tribūnos, dirsteli tik retkarčiais, jo nuobodžių kalbų susirenka klausyti tūkstančiai.
Į arenas jo šalininkų ateina daugiau nei į bet kurio kito kandidato renginius.
Antai Portlande B.Sandersas surinko 28 tūkst., Los Andžele – 27,5 tūkst., Bostone – 20 tūkst, o Siatle – 15 tūkst. žmonių minias.
Net ir jis pats kartais dėl to nustemba.
„Aš buvau visiškai priblokštas. Įvažiuodami matėme žmonių eilę, besitęsiančią šaligatviu.
Paklausiau: „Jėzau Kristau, kas tai? Ar vyksta kokios nors beisbolo rungtynės?“ – apie vieną renginį pasakojo senatorius.
Nors atrodytų, kad tik jauniausi rinkimų kandidatai turėtų pritraukti retai politika besidominčius dvidešimtmečius, pastarieji labai pamėgo liberalių pažiūrų B.Sandersą.
O kitiems ekspertams tai nekelia didelės nuostabos. Antai žurnalo „The New Yorker“ žurnalistė Margaret Talbot B.Sanderso maniją palygino su kitais jaunosios kartos dabar pamėgtais dalykais.
Juk jeigu į madą grįžo plokštelės ir aštuntojo dešimtmečio muzika, kodėl madingas negali tapti ir senąją erą primenantis B.Sandersas?
Kaip pastebi kiti politikos apžvalgininkai, net politiko balsas skamba taip, tarsi aidėtų iš seno radijo imtuvo.
Kai kada jo populiarumas primena net maniją. Senatoriaus atstovaujamoje Vermonto valstijoje esančiame Montpiljerio miestelyje įsikūręs tatuiruočių salonas jo šalininkams siūlo nemokamus piešinius su susivėlusio politiko veidu.
Išvaizda – mažiausias rūpestis
Tačiau pats B.Sandersas tikrai neketina apsimetinėti jaunuoliu.
Pavyzdžiui, kol visi politikai dabar noriai pozuoja asmenukėms su visais norinčiaisiais kartu nusifotografuoti, demokratas neslepia jų nemėgstantis.
„Jeigu galėčiau, mieliau paspausčiau jiems ranką“, – atvirauja jis.
B.Sandersas taip pat nevengia parodyti, kad įprasti politiko įvaizdžio elementai – švytinti šypsena, nepriekaištinga išvaizda ar aktyvus bendravimas su rinkėjais – jam visiškai ne prie širdies.
Kalėdų eglės įžiebimo šventėje Naujojo Hampšyro valstijoje vietos radijo laidų vedėjas politikui ant galvos juokais užmaukšlino megztą kepurę su briedžio ragais ir kaipmat atsiprašė, kad ši gali jį suvelti.
„Tai tikra Naujosios Anglijos regiono kepurė. Čia mes rūpinamės ne išvaizda, o tuo, kaip nenušalti ausų“, – paaiškino vaikinui B.Sandersas.
Brukline gimęs politikas labai nemėgsta apsipirkinėti, maistas jam tėra energijos šaltinis, o vakarėliai – kankinanti prievolė.
Jam nelabai rūpi ir tai, kokių nerašytų taisyklių dabar turi laikytis rinkimų kampanijoje dalyvaujantys politikai.
„Pasirodo, vienas svarbiausių sugebėjimų, kurių reikia norint tapti prezidentu, yra marškinėlių pasirašinėjimas. Kas galėjo pagalvoti, kad suaugęs žmogus gali darkyti marškinėlius visoje Amerikoje, o visi tuo tiktai džiaugiasi“, – svarstė B.Sandersas.
Kratosi verslo pinigų
Jo šiurkštumas, abejingumas išvaizdai ir keistas humoro jausmas gali būti ne vienintelės priežastys, kodėl 74 metų senatorius pradėjo patikti daliai amerikiečių.
Politiko šalininkai jį giria už tikrumą, o šios savybės daugumos rinkėjų akyse jo didžiausia konkurentė H.Clinton tikrai neturi.
B.Sandersas laikosi įsikibęs savo principo pasirodyti kuo mažiau panašus į buvusią JAV valstybės sekretorę. Amerikiečiai svarsto, kad H.Clinton atstovauja viskam, kam priešinasi Vermonto senatorius: aukščiausiuose valdžios sluoksniuose įsitvirtinusiems politikams, ryšiams su turtingiausiais šalies žmonėmis ir gudrumui bei apsukrumui.
Tad B.Sandersas nevengia įgelti savo varžovei dėl to, kad ši savo rinkimų kampanijai pinigus rinko per išorines organizacijas, vadinamas politinio veiksmo komitetais („SuperPACs“).
Tokios organizacijos remia beveik visus JAV prezidentu siekiančius tapti politikus. Žinoma, išskyrus B.Sandersą.
Tačiau ir jį H.Clinton prieš pat Naujojo Hampšyro pirminius rinkimus apkaltino ėmus pinigus iš finansinio sektoriaus lobistų.
„Senatorius per demokratų partijos organizacijas pats iš Volstrito susižėrė maždaug 200 tūkst. JAV dolerių (178 tūkst. eurų). Tai nieko blogo. Jeigu tai nepakeitė jo požiūrio, tai tikrai nepadarė įtakos ir mano politikai“, – labiau save nei B.Sandersą teisino buvusi valstybės sekretorė.
Pats Vermonto senatorius ginasi, kad iš verslo struktūrų pinigų niekada neėmė, o daug mieliau to prašo paprastų amerikiečių.
Jo žinutė paprasta: turtingieji jus mulkina. Bet paprastiems žmonėms ji taip patinka, kad B.Sandersas jau sugebėjo surinkti daugiau jų aukų nei bet kuris kitas kandidatas – daugiau net už tuos, kurie vėliau tapo prezidentais.
Iki sausio mėnesio pinigų jam paaukojo daugiau negu 2,5 mln. amerikiečių.
Šis skaičius – dvigubai didesnis, nei pavyko surinkti H.Clinton.
Bet neverta galvoti, kad B.Sandersas gauna centus. Federalinei rinkimų komisijai sausio 31 dieną pateiktais duomenimis, senatoriaus 75,1 mln. JAV dolerių (67 mln. eurų) biudžetas nusileidžia tiktai keturių kitų kandidatų sukauptoms sumoms.
Negąsdina socialisto etiketė
B.Sandersui dideliu kampanijos biudžetu girtis turbūt nebūtų prie širdies. Mat jo draugai pasakoja, kad nuo jaunystės būsimasis senatorius kalbėdavo vien apie turtinę nelygybę.
„Kai jis buvo Berlingtono meras, jį domino tik du dalykai: krepšinis ir turtinė nelygybė.
O dabar krepšinio jis nebežaidžia“, – juokėsi vienas artimiausių jo draugų ir buvęs jo biuro vadovas Huckas Gutmanas.
Senatorius visada save laikė socialistu ir nevengdavo apie tai garsiai skelbti. O tai, daugelio amerikiečių akimis, vis dar yra drąsu.
Mat JAV dar puikiai prisimena ideologinę dvikovą su Sovietų Sąjunga, kurios metu pasivadinti komunistu prilygo valstybės išdavimui. Bet jaunosios kartos amerikiečiams socializmas jau nebeturi tokios slogios prasmės.
„Socializmas dabar suvokiamas visiškai kitaip. Šis žodis anksčiau buvo vartojamas norint pasmerkti savo oponentus, bet dabar B.Sanderso rėmėjų jis visiškai neatbaido“, – svarstė dėvėtų rūbų parduotuvėje dirbanti Dawn York.
Priešingai – dalis senatoriaus gerbėjų netgi žavisi tuo, kad jis išlaikė savo ištikimybę socializmo vertybėms.
2011 metais tyrimų bendrovės „Pew Research Center“ atliktoje apklausoje 49 procentai rinkėjų iki 30 metų į socializmą teigė žiūrintys teigiamai. Netgi kapitalizmas apklaustųjų buvo įvertintas prasčiau.
„Jauni rinkėjai nebūtinai nori perversmo, bet jie mielai kritikuoja esamą sistemą. Jie nebėra tokie naivūs kaip Šaltojo karo metų amerikiečiai ir žino, kad kapitalizmas ne visada yra tobulas“, – aiškino Vakarų koledžo politikos mokslų profesorius Peteris Dreieris.
Anot politologo, jaunimas JAV dabar daugiau žino apie Skandinavijos ar Kanados politinę sistemą, kurioje valstybė griežčiau kontroliuoja verslą, o žmonėms skiria didesnę paramą.
Todėl nors vyresni rinkėjai kai kada B.Sandersą nurašo kaip seną socialistą, jų atžalos ir toliau tiki jo noru išgelbėti Ameriką.
„Jis įkvėpė visą judėjimą. Net jeigu B.Sandersas ir nelaimės, jis pakeitė pačią Demokratų partiją, – aiškino senatoriaus atvykęs palaikyti Jeremy Shaferis. – Jo misija bus priversti H.Clinton arba kitą prezidentą išlaikyti nuoširdumą.“
B.Sandersas – amžinas nepritapėlis
B.Sandersas iki 2015 metų niekada nebuvo Demokratų partijos narys. Visus politinius postus jis iškovojo kaip nepriklausomas kandidatas, tačiau į prezidentus nusprendė eiti su demokratų vėliava.
Aštuntajame dešimtmetyje jis dukart mėgino tapti Vermonto valstijos gubernatoriumi ir dukart mėgino atstovauti valstijai Senate. Tik politikui nepasisekdavo surinkti daugiau nei kelių procentų rinkėjų balsų.
Tačiau 1981 metais jo pergalė Berlingtono mero rinkimuose nustebino visus. Nors iš pradžių jo sėkmės istorija spaudai kėlė juoką, B.Sandersas didžiausią Vermonto valstijos miestą sėkmingai valdė aštuonerius metus.
Tada politikas ir vėl mėgino patekti į JAV Kongresą, bet šįkart jam užteko vos dviejų bandymų. B.Sandersas tapo pirmuoju nepriklausomu kandidatu, išrinktu į Atstovų Rūmus per keturis dešimtmečius.
Po 16 metų, praleistų Vašingtone, B.Sandersas nusprendė kovoti ir dėl senatoriaus posto. Jį rinkimuose parėmė Demokratų partija, tačiau ir tada jis nesutiko oficialiai į ją įstoti. Vėliau antrai kadencijai perrinktas B.Sandersas 2015 metais tapo geriausiai savo rinkėjų vertinamu Senato nariu.
2016 metų JAV prezidento rinkimų kampanijoje dalyvaujantis B.Sandersas pirmenybę teikia socialinės gerovės politikai ir pavyzdį siūlo imti iš Skandinavijos šalių. Politikas taip pat palaiko visuotinį sveikatos draudimą, klimato kaitos stabdymą ir seksualinių mažumų teises, o kritikuoja rasinę diskriminaciją ir teisėsaugos vykdomą amerikiečių sekimą.
