Ukrainos rytuose vėl dunda sunkioji artilerija, o padėtis Kijeve primena žemės drebėjimą, kurį sukėlė provakarietiškų reformatorių akistata su įsišaknijusia oligarchų sistema, stumiančia šalį į Vladimiro Putino imperijos orbitą. Kas laimės?
Ukrainos gynybos ir saugumo tarybos sekretoriaus Oleksandro Turčynovo patarėjas, buvęs Lietuvos ambasadorius šioje šalyje P.Vaitiekūnas teigia, kad jei Europa kartu su Ukraina suvoks, kuo rizikuoja nesėkmės atveju, sėkmę pasieks.
Nepaisant į viešumą išplaukusių aukščiausią valdžią kompromituojančių faktų, P.Vaitiekūnas įsitikinęs – didžiausia Kijevo klaida būtų pirmalaikiai rinkimai, nauji maidanai ar ginkluotas perversmas. Taip pat puolimas Donbase, nes toks yra V.Putino scenarijus.
Lietuvos diplomatas neabejoja: dabartinė Ukrainos valdžia, nepaisant ją graužiančių problemų, šių klaidų nepadarys.
– Daugeliui dabartinė situacija Ukrainoje atrodo netikėta. Vyravo įsitikinimas, kad nauja provakarietiška valdžia tvirtai siekia reformų, integracijos į Vakarus ir mainais už Vakarų paramą pasiryžusi atsisakyti senųjų tradicijų, pagal kurias politinė galia virsdavo oligarchų klanų tarnaite.
Ar priešingai teigę skeptikai buvo teisūs? – paklausėme P.Vaitiekūno.
– Šis prezidentas ir apskritai ši valdžia tvirtai laikosi proeuropietiškos, proeuroatlantinės integracijos krypties ir kloja pamatus europinėms reformoms. Bet pamatai beveik visada yra nematomas dalykas ir ant pamatų niekas negyvena – ant jų statoma toliau.
Dar labai toli iki konkrečių, apčiuopiamų rezultatų.
Prisiminkime Lietuvą. Ką labai matomo padarė pirmoji, antroji ar trečioji vyriausybės? Mes tik po 14 metų, 2004-aisiais, tapome ES ir NATO nariais, ir tik tada reformų rezultatai tapo matomi.
Lyginant su tokiomis šalimis kaip Ukraina, Baltarusija, Rusija, Lietuva atrodo kone ideali valstybė. ES yra geriausias egzistuojantis pasirinkimas.
Lietuva 1990 metais pradėjo nuo nulio. Ukraina 2014 metais pradėjo nuo labai didelio minuso – klasikinės oligarchinės valstybės – sakyčiau, oligarchinės okupacijos.
Mes, lietuviai, turėjome kantrybės reformoms, o čia po dviejų dešimtmečių nesėkmių žmonių kantrybė išseko.
Daugiau jos galima tikėtis tiktai labai gerai komunikuojant su šalies žmonėmis, aiškinant, kas vyksta ir kodėl. Šios valdžios komunikacija prasta.
– Bet tiek prezidentas, tiek premjeras neišeina iš televizijos studijų, o Rados ir vyriausybės posėdžius galima stebėti gyvai. Apie karą kasdien galima paskaityti kiekviename laikraštyje?
– Papasakosiu tik apie vieną iš daugybės Ukrainoje patirtų situacijų. Sykį pavežiau mokytoją. Mane sukrėtė jos žodžiai: ji nežino, už ką žūva vaikinai Donbase.
Ji spėjo, gal oligarchai ko nors ten nepasidalija. Ir jai neatrodė, kad vaikinai žūva dėl tėvynės, jos laisvės, vakarietiškos Ukrainos ateities, dėl to, kad Rusija užpuolė. Jei mokytoja neturi supratimo apie svarbiausius klausimus, vadinasi, apie esminius dalykus nekalbama taip ir tiek, kiek reikia.
– Gal mokytoja savaip teisi? Juk Ukrainoje nuolat diskutuojama, ar dabartiniai lyderiai, pasidaliję įtakos sferas, iš tiesų skiriasi nuo ankstesnių, net provakarietiškų leidinių antraštės skelbia, esą prezidentas Petro Porošenka tampa kitu Viktoru Janukovyčiumi.
– Jeigu būdamas miške per medžius nepastebi miško, kažkas ne taip. Tai – tam tikras aklumas.
Oligarchų sistemos išmontavimas nevyko ir nepavyko iki šiol. Toks gyvenimo būdas įsitvirtino, nes buvo nuosekliai kuriamas.
Per 20 metų suformuota klasikinė oligarchija, apimanti valstybę nuo apačios iki viršūnės. Tai reiškia, kad valstybė gyvena ne pagal įstatymą, o pagal nerašytas taisykles, kurios ateina iš kitos realybės, gyvuojančios tarp įstatymo ir kriminalinių grupuočių.
P.Porošenka yra vienas tų politikų, kurie nebenori gyventi pagal oligarchines taisykles. Bet nei jis, nei dar kas nors vienas negali pakeisti sistemos. Sistema apeina vienišus reformatorius.
– Ekonomikos ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius atsistatydindamas atskleidė – būtent artimiausi prezidento bendražygiai siekė perimti svarbių, didelius pinigų srautus generuojančių įmonių kontrolę.
– A.Abromavičius atvėrė ne tik neteisėtos įtakos, oligarchinių įpročių, korupcijos skaudulį, jis atvėrė ir galimybių langą.
Ne tik nuo Ukrainos, bet ir nuo Europos laikysenos priklausys, kiek Ukraina sugebės pasinaudoti šia galimybe keisti oligarchinį korupcinį veiklos modelį.
– Tačiau šiandien šalis išgyvena ir ekonominę, ir politinę, ir pasitikėjimo krizę. Lūžio taškas, kai kelio atgal nebėra, nepasiektas. Jeigu vyktų pirmalaikiai Rados rinkimai, neatmestinas revanšistinių jėgų sugrįžimas. Suirutė Ukrainoje – vienas svarbiausių V.Putino plano punktų. Ar tai, ką matome, nėra V.Putino svajonės išsipildymas ar bent prielaida?
– Prezidento V.Putino svajonė bus įgyvendinta, jeigu Ukraina sugrįš į jo imperijos orbitą.
Bet, visų nuostabai, ši valstybė atrėmė ir prezidento V.Putino karą, agresiją, ir ekonomikos iššūkius bei politinį nestabilumą. Jei Vakarai, Europa ir Ukraina dės daugiau pastangų ir suvoks, kuo mes rizikuojame nesėkmės atveju, mes tą sėkmę pasieksime.
Tad Vakarų pozicija vienareikšmiška: jokių pirmalaikių rinkimų, naujų vyriausybių, ginkluotų perversmų, nes tai – prezidento V.Putino scenarijus.
Atramos ir jėgos reikia ieškoti pilietinėje visuomenėje. Ji nesitaikys su Maidano praradimu, nes jau prarado Oranžinę revoliuciją.
Valdžia turi pasitikėti visuomene, o Vakarai turi daugiau investuoti į nevyriausybines, savanoriškas organizacijas, nes investicijos reiškia ir tam tikrą kontrolę.
Jeigu ateis nestabilumo banga, ji ateis iš pilietinės visuomenės, kuri praranda kantrybę ir nesitaiksto su reformų nebuvimu.
– Kaip tikėtis visuomenės paramos, kai paaiškėja, kad net prezidento komandai priklausantys ministrai nebegali atlaikyti korupcinio spaudimo?
– Šiandien ta diena, kai galima padaryti tai, ko nebuvo galima padaryti vakar. Reikia susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Ukrainoje viskas bus gerai. Ji judės svyruodama kaip laivas per bangas, bet nenuskęs. Nebent V.Putinas imtųsi visiškai drastiškų veiksmų, kokius matome Sirijoje.
Tuomet Europa patirtų pabėgėlių antplūdį „Sirija kubu“.
– Neįmanoma nepastebėti: politinės įtampos augimas ir kulminacija sutampa su atnaujintais karo veiksmais Donbase. Susišaudymai vėl vyksta kiekvieną dieną, naudojama draudžiama ginkluotė. Tai – tik sutapimas?
– Sutapimas tiek, kiek sutampa interesai. Vadinamųjų Luhansko ir Donecko liaudies respublikų lyderiai suinteresuoti konflikto aštrinimu, kad prisišauktų daugiau Rusijos dėmesio ir pagalbos.
Jų siekis aiškus – prijungti Donbasą prie Rusijos arba gauti nepriklausomų darinių statusą, užsitikrinant tiek Ukrainos, tiek Rusijos paramą.
Tačiau jų siekiai nesutampa su V.Putino planu, pagal kurį Donbasas, kaip problema, turi sugrįžti į Ukrainos sudėtį, išlaikant jo kontrolę Kremliaus rankose.
Tai – ne vienkartinis aktas, o ilgalaikė strategija. Planuojama žaizda, kuri išsekintų šalį ir laimėtų jėgos, kurios grąžintų Ukrainą į Rusijos orbitą.
V.Putinas demonstruoja, kad laikosi Minsko susitarimų, nors to nėra ir nebus. Taip jis siekia, kad sankcijos būtų atšauktos.
Dabar, kai Donbase yra apie 7,8 tūkst. Rusijos reguliariosios armijos kareivių, visi supranta, kad tai – Rusijos agresija prieš Ukrainą. V.Putinas laimėtų, jeigu sugebėtų tai apipavidalinti kaip Ukrainos vidaus konfliktą. Tai, ką dabar turime Ukrainoje, yra atpildas už mūsų neatsakingumą.
Kai baigėsi Šaltasis karas, Rusija nebuvo įtikinta, kad tai ir jos pergalė, nebuvo sukurta bendros ateities strategija. Buvo manoma, kad viskas bus gerai, savaime išsispręs. Tai buvo klaida.
