Žinoma, kad tai tik sutapimas. Tačiau, žvelgiant per 1990 m. kovo 11-osios įvykius Lietuvoje ir juos lydėjusius tragiškus 1991 m sausio 13 d. įvykius galbūt galime daug suprantamiau paaiškinti kai kuriems Lietuvos žmonėms, kodėl dabar mums minint kovo 11-ąją, Nepriklausomybės atstatymo dieną, ir N. Savčenko likimas yra svarbus.
Šio straipsnio gali neskaityti tie, kas po 2,5 metų nuo Maidano įvykių pradžios, vis dar galvoja, kad Ukrainoje laimėjo fašistai ir juo labiau tie, kas mano, jog po kovo 11-osios Lietuva atsidūrė Briuselio ar Vašingtono priespaudoje. Kad tokie teiginiai yra nesąmonė nesinori ir kartoti, bet netrūksta, deja, asmenų, kurie tai tvirtina.
Tai, kad Lietuvoje, deja, vis dar daug problemų ir skaudulių, tokių, kaip korumpuota politika ir neretai tendencingai akla teisėsauga, visa tai nieko bendra neturi su kovo 11-ąja. Kaip ir tai, kad, jeigu Ukrainoje po Maidano įvykių oligarchų korupcinė įtaka niekur nepradingo, tai dar nereiškia, kad veltui šios šalies žmonės už laisvę kovojo.
Būtent per laisvės siekio prizmę geriausiai galime suprasti tai, ką darė N.Savčenko ir kiti Ukrainos patriotai, neretai tiesiai iš Maidano išvykę į rytinę šalies dalį ginti ją nuo Rusijos primesto vadinamo hibridinio karo. Dalis net neapmokyti, kaip laikyti ginklą.
Panašiai, kaip tie savanoriai, saugoję Lietuvos parlamento rūmus per sausio 13-osios įvykius.
Nekalbant apie kitus žmones, kurie rinkdavosi į aikštes mūsų miestuose ir miesteliuose po kovo 11-osios įvykių, kai tik jautė, kad Lietuvai kyla pavojus.
Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje nebuvo tiek kraujo pralieta, kaip Ukrainoje, kai ši šalis po Maidano pasiryžo ištrūkti iš Kremliaus įtakos. Ir visi protestai vyko taikiai.
Bet tragiškų sausio įvykių dienomis prie televizijos pastato ar televizijos bokšto irgi žuvo vienas sovietų karys. Maskva kaltino, kad tai padarė nacionalistai iš Lietuvos, bet toliau savo šalies žiniasklaidoje išsakytų kaltinimų negalėjo toliau nueiti.
Rytų Ukrainoje užvirė tikras karas. Jo metu žuvo daug žmonių abiejose konflikto pusėse. Už separatistų stovėjo ir Rusijos kareiviai. Neseniai paskelbtas tyrimas, kuriame pažymima, kad Donbase galvas padėjo mažiausia 2 tūkstančiai Rusijos karių.
Ir į savanorių batalionus Ukrainoje įsiliejo taip pat profesionalūs kariai. Tokie, kaip N. Savčenko. Bet skirtingai nuo Rusijos karių, ukrainiečiai kovojo savo šalyje ir gynė ją. Bet kuriame kare žūsta žmonės. Į ugnies liniją gali patekti, deja, ir žurnalistai, ypač, jei nesiėmė apsaugos priemonių. Kaip paaiškėjo N. Savčenko teisme Rusijoje, šie Rusijos žurnalistai neturėjo apsauginių liemenių ir šalmų. Už jų mirtį jį ir kaltinama.
Ar gali būti karys kaltinamas už mirtį tų, kas buvo kitoje apkasų pusėje? Kiekvieno žmogaus žūtis yra didelė tragedija, taip pat ir jo artimiesiems. Bet Ukrainos pilotei už šių žurnalistų mirtį ( taip ir nepateikus argumentų, kad būtent ji yra kalta), siūloma 23 metų bausmė. Pasaulis supranta, kad teismas vyksta pagal Kremliaus nurodymą. Tai gerai supranta ir Lietuvos politikai, todėl sureagavo net kovo 11-osiso išvakarėse.
Jeigu Lietuvai, vis dėlto, būtų tekę pasipriešinti Maskvos kėslams, siekiant atimti dalį mūsų teritorijos ar sukėlus kokį konfliktą, ar kas nors iš mūsų galvotų, kad išėję ginti valstybės, gali būti kitos valstybės teisiami? Už tai, kad kažkas kitoje pusėje žuvo. Juo labiau, ar sutiktume, kad tie kovotojai būtų pagrobti ir išvežti teismui į Rusiją.
O būtent tai ir nutiko N. Savčenko, ką Rusijoje šią savaitę vėl paleidus galingą bangą propagandinių, atseit objektyvių pokalbių laidų, bijoma pasakyti savo žmonėms.
N. Savčenko sugavo Donbaso separatistai, remiami Rusijos, ir skirtingai, nei kitus kovotojus, dalį iš kurių vis dar laiko nelaisvėje Rytų Ukrainoje, šią merginą išvežė į Rusiją. Kaip paaiškėjo net ir Rusijos teisme, išvežė po telefono pokalbio tarp vieno iš separatistų lyderių Valerijaus Bolotovo ir žmogaus, artimo prezidento V. Putino patarėjui V. Surkovui. Pokalbyje minima, kad taip vadinama babuška ( bobutė), o tiksliau pasakius Rusijos žvalgybos tarnyba, reikalauja N. Savčenko išvežti į Rusiją.
Ką tokiu būdu padarė Kremlius: dar kartą grubiai pažeidė Ukrainos teritorinį vientisumą. Iš pradžių, aneksuojant Krymą. Po to sukeliant karą Donbase, kur už separatistų nugarų stovi ir kadriniai Rusijos kariai. O N. Savčenkos atveju, patys neteisėtai įsiveržė į Ukrainos teritoriją ir išvežė iš ten Ukrainos karinę pilotę.
Kaip jau minėjau, kovo 11-osios dienomis ir po to sausio 13-osios dienomis net sovietų valdžia nedrįso grobti ką nors iš protesto veiksmuose dalyvavusių mūsų žmonių ir vežti iš Lietuvos. Tiesa, grobė jaunuolius atsisakiusius karinės tarnybos sovietų armijos gretose. Dabar prie V.Putino daroma tai, ko vengė ir sovietų valdžia. Ignoruodama faktą, kad Ukraina yra nepriklausoma šalis, kurią ir Maskva pripažino.
Rusijos žurnalistai tapo aukomis karo, kurį pats Kremlius ir užkūrė. Todėl visus priekaištus ir pastabas dėl žurnalistų žūties ir Rusijos žurnalistai galėtų ten kreipti. Tačiau dabar N. Savčenko irgi gali tapti Kremliaus politikos auka. Ji ėmė badauti, protestuodama prieš tokį teismo farsą ir reikalauja Rusijos valdžios atsakomybės.
To paties reikalauja ir Vakarų pasaulio valstybės. Net ir tos, kurios galvojo, kad Rusijai reikia ekonomines sankcijas atšaukti.
Nenuostabu, kad šią savaitę į N. Savčenko problemą atkreipė dėmesį ir Lietuvos politikai. Būtent artėjant kovo 11-ąjai. Šios dienos įvykių šviesoje geriau galime suprasti ir N. Savčenko likimą.
