Šmaikštu. Galima mūsų šauliams, kuriuose gal dar tebedalyvauja Vilniaus meras Remigijus Šimašius su savo partijos kolegomis, nupirkti kokių nors „šaunikų“ ir sukurti bendrą junginį su graikais. Su kaimynais lenkais susipykome, rusų nebebijome – pirmyn į kovą su turkų janyčarais, nes, kaip sako tie patys rusai, Erdoganas (tiesa – čia toks Turkijos prezidentas, kuris nebijo Putino) nori atkurti Osmanų imperiją ir mus tvindo pabėgėliais, idant užgrobtų bei apipjaustytų.
Apipjaustymo patalpoje Sultono rūmuose, kurie paversti muziejumi, esu buvęs. Ėjau su daugelio žmonių grupe – gal todėl nieko ir nenutiko. O gal tai klasta – kas ten žino... . Tai kas čia visgi vyksta? Kodėl gan sėkmingai prezidento rinkimuose pasirodęs politikas imasi tokių ieškojimų? Paprasčiausia būtų tarti, kad dirba rusams.
Marijos žemėje, žinoma, labai populiaru bet kokią valdžios kritiką, net mokytojų atlyginimų reikalą tapatinti su Rusijos propaganda. Šia liga nesergu. Visada buvau iš tų, kuriems vadinamieji marginalai praeiti netrukdo, visada maniau, kad žmonės sakantys „ne“ yra visuomenėje reikalingi. Bet kiti kraštutinumai nemažiau glumina – kartais pečiai ima patys gūžčioti ir juokas stengiasi pereiti į kosulį.
Taip – dabartinis Turkijos prezidentas yra islamistas ir diktatoriška persona. Valdžioje jis atsirado iš dalies todėl, kad anksčiau norėjusi integruotis į Europos Sąjungą (ES) šalis buvo piktybiškai atstumiama, sustiprinant islamistų pozicijas jos viduje. Vokietija ir Prancūzija pabūgo, kad bus dar vienas didelis žaidėjas dalinantis ir finansinių perspektyvų, ir visokių galių dalybose. Tam buvo iš po lovų ištrauktos ir armėnų genocido, ir kitokios temos. Lietuva savo vaidmenį holokauste pripažįsta ne stipriai daugiau, negu turkai armėnų naikinimo atvejį, bet yra „įdiegta“ ir į NATO, ir į ES (Turkija tik į NATO – todėl Erdoganas nebijo Putino).
Nemielas tas Eerdoganas. Tik reikalas yra truputį sudėtingesnis. Pabėgėlių srautą į Europą, pagal rusišką versiją, turkų vadas ir sugalvojo, nes nori atkurti Osmanų imperiją. Teorija irgi gan šmaikšti ir originaliai nuskambanti televizoriuje, nes niekas kitas, apart rusus ir jų nesąmonių skaitytojus, apie ją nežino.
„Nesisteminių“ Lietuvos politikų bėda ta ir yra, kad jie gerokai panašūs į salomėjas nėris, petrus cvirkas bei mickevičius-krėves. Iš neapykantos tikrai ne kokiai sistemai jie yra pasiruošę papūgiškai atkartoti į kumštį krizenančių to paties Kremliaus strategų pigiausias nesąmones. Anie irgi taip elgėsi iš neapykantos niekam tikusiam (be ironijos) smetonizmui. Paskui jie ir jų gynėjai teisinosi naivumu ir nežinojimu, kas yra gerokai keista. Mat buvo žmonės mokyti ir galėjo pasidomėti, kam vandenį ant malūno pila.
Koks bjaurus bebūtų Erdoganas, jei N. Puteikis ir jo draugai pasidomėtų, niekaip negali viso pabėgėlių srauto priežastimi. Kurdų rusakalbiai šaltiniai (jais remiasi mūsų antisisteminis šauklys Naglis), kuriuos ir kūrė Maskva, neturi vargintis praplėsti tingių skaitytojų akiračio. To ir nedaro, nes pasaulį atviromis akimis stebintis žmogus žino, kad ne vien iš Sirijos pabėgėliai į Europą plūsta. Libija, Tunisas, Somalis, Čadas, Jemenas, Irakas ir tai dar ne viskas. Čia vienam Erdoganui niekaip neišeis sukrauti atsakomybės už visus karus, demokratijos eksperimentus, klimato sąlygų kaitą. Ne Erdoganas sukūrė situaciją, kad kelios valstybės aplink jo sienas yra ne valstybės, o teritorijos valdomos grupuočių – somalizuoti dariniai, kurie savo pavadinimus išsaugo tiek, kiek niekas formaliai nekvestionuoja jų egzistavimo ir sienų. Sirija ar Irakas šiandien yra formalus įrašas JTO registre, kur sklypai seniai valdomi ir perdalinami spjaunant į to registro taisykles. Tose „valstybėse“ nėra nei nacionalinių idėjų, nei patriotizmo – tai tiesiog paskui vieną ar kitą gaujos vadą arba kokio kalifato vėliavą lakstančių individų bandos.
Net ir būdamas demonu Erdoganas negalėjo to sukurti, net jei tikrai labai svajotų apie Osmanų imperijos atkūrimą, kaip svaigsta „rusų pasaulio“ kūrėjai, savo šizoidines fantazijas transliuojantys Nagliui Puteikiui ir jo draugams. Juolab, kad prie padėties stipriai yra prisidėjusi ir Saudo Arabija, ir įmaknojusi į reikalus Rusija, kuriai visada svarbu kelti jovalą, ir net mūsų sąjungininkai amerikiečiai, kurių daugelis eksperimentų regione žlugo.
Taigi – kodėl čia dabar Turkija mums turi būti, kaip teigia mūsų nesisteminiai kovotojai, svarbesnė bėda už Rusiją? Tiksliau, kodėl tai pasakojama?
Tiesiog Turkijos prezidentas buvo tas, kuris drįso pirmą kartą, per visą NATO istoriją, imti ir užmušti suįžulėjusios Rusijos kariškį, kas yra labai sveika. Šiandien Turkija yra NATO smaigalyje santykiuose su Rusija, todėl „kurdiški“, bet kažkodėl rusakalbiai šaltiniai ir Puteikiui, ir jo draugams gali papasakoti visokių pasakų. Taip buvo visada. Nuo Lotynų Amerikos iki Armėnijos – rusakalbiai šaltiniai naudingiems idiotams Vakaruose turėjo ką papasakoti. Apie indėnus, apie kenčiančius negrus, apie savo pačių sukurtus kurdų komunistus, kuriuos skriaudė Mustafa Kemalis Paša Atatiurkas ir jo pasekėjai. Problema juo didesnė, kad dalis tiesos, kaip visada, tokiose pasakose yra. Vakarų politikai, kaip Angela Merkel, elgiasi neatsakingai, neturi menkiausio supratimo, kaip susitvarkyti su govėdomis labai abejotinų „pabėgėlių“, kurie linkę tiesiog prievartauti, parazituoti ir griauti tą pačią Europą jos pačios sąskaita. Valingo, bet ne kvanktelėjusio politiko, kuris pasakytų, kad vėl reikia (o tikrai labai reikia) geležinės uždangos – nepasitaiko. Viešojoje erdvėje dominuoja kairiosios propagandos rafinuoti pasakoriai, kurie užkeikia daugumą savo naujakalbe ir sentimentais bei negyvų pabėgėlių berniukų nuotraukomis. O oponuoja jiems „rusakalbių kurdiškų šaltinių“ prisiskaitę gražuliai (mokėtų Petras Gražulis angliškai, būtų iš akies trauktas Donaldas Trumpas). Tokius oponentus įveikti protingų žmonių auditorijoje nėra sunku.
Taip – Vakarams, tame tarpe ir Lietuvai, reikia kelių dalykų – geležinės uždangos ir grįžimo prie tokių vakarietiškų smulkmenų, kaip lygybė prieš įstatymą. Net ir tada, kai tai susiję su veido atidengimu, religinių skudurų nusiėmimu, šalmo, o ne kažkokios nesąmonės užsimaukšlinimo einant į statybas. Taip pat reikia grįžti prie meilės laisvei ir privatumui, nes būtent tai yra vertybės, kurias reikia saugoti. Tik bėda, kad to nenorima.
Priešingai – tie patys islamistai, visokių ten daešų ir alkajedų padugnės turi daug nesąmoningų sąjungininkų šiapus. Skirtingus argumentus pateikiančių laisvės priešų Vakaruose irgi pilna – ir kairėje, ir dešinėje. Uniformų mokyklose šalininkai, nuprotėję kovotojai su alkoholiu kaip tokiu, kalbos kontrolieriai, besikabinėjantys prie „stigmatizuojančios leksikos“, referendumų besibaidantys politinio elito išminčiai ir panašūs veikėjai yra iš esmės tokie pat, kaip ir „anie“ – kurie irgi moteris kiša į vienodus maišus, už degtinės butelį ar per trumpą sijoną pasiryžę pakarti. Tie, kuriems amžinai trūksta „tvarkos“ ir kuriems chroniškas skundikas yra tobuliausias pilietis.
Laisvės ir privatumo gynimas nebėra Vakaruose madingas, todėl ir tos uždangos nuo šių vertybių priešų niekas nebenori statyti. „Tvarkos“ šalininkams visokie uniformuoti islamistai yra natūralūs sąjungininkai (koks skirtumas, kokiame maiše lindėti?), o teoriniams liberalams – naudingi materialiai. Pasiklausykite, kad ir liberalizmui besimeldžiančių mūsų verslininkų kalbėtojų. Šie žmonės atviru tekstu paaiškina savo liberalizmo ir pabėgėlių viliojimo motyvą – jiems reikia pigių artojų, o paskui nors tvanas.
Tokiai rinkai galima parduoti bet kokį ideologinį ir politinį šlamštą. Mėginantis nors kaip nors į politinę rinką įsiterpti nesisteminis N. Puteikis, su savo draugais, todėl panašiais dalykais ir eksperimentuoja. Karo paskelbimas Turkijai, kaip alternatyva prastai politinei sistemai ir užsienio politikai, puikiai simbolizuoja bendrą pasiektą lygį – neapmokestinamos minimalios algos. Dar kartą su Nepriklausomybės atkūrimo diena!
