Prie šachmatų lentos sėdęs vos septynerių, šachmatų legenda tituluojamas G.Kasparovas 2005 metais paskelbė apie karjeros pabaigą ir aktyviai įsitraukė į politiką – tapo vienu aktyviausių Kremliaus kritikų.
Į Lietuvą trumpam atvykęs G.Kasparovas tradiciškai negailėjo aštrios kritikos Rusijos vidaus ir užsienio politikai.
O paklaustas apie Vilniuje sužaistus šachmatų mačus teigė, kad jo ryšiai su mūsų šalimi tebėra itin glaudūs.
Šilti jausmai Lietuvai
– Mūsų interviu vyksta viešbutyje, kuris yra vos 50 metrų nuo Prezidentūros, kur sovietmečiu buvo Menininkų rūmai. Būtent čia 1984-aisiais laimėjote šachmatų mačą prieš Vasilijų Smyslovą ir išvykote į Maskvą, kur iškovojote pergalę prieš tuometį pasaulio čempioną Anatolijų Karpovą. Kokie tų dienų prisiminimai aplanko šiandien? – paklausėme G.Kasparovo.
– Daugybė mano prisiminimų susiję su Vilniumi.
1973-iaisiais Vilniuje vyko didelės jaunųjų šachmatininkų varžybos, tuomet žaidžiau Azerbaidžano komandoje, į renginį suplūdo komandos iš visos tuometės Sovietų Sąjungos. Vilniuje dėl pergalės teko žaisti ir jaunimo čempionate 1975-aisiais, tuomet buvau vos 11 metų. Manau, kad nors galėjau geriau, vis dėlto pavyko pasirodyti tikrai neblogai.
Mačas su V.Smyslovu buvo paskutinis žingsnis iki iššūkio prie šachmatų lentos su A.Karpovu.
Pamenu, kad šis žaidimas nebuvo sunkus, buvau stipresnis ir pergalę iškovojau gana lengvai. Tai buvo seni geri laikai, juk pats buvau vos 21-erių, tuomet galvojau tik apie žaidimą šachmatais ir daugiau apie nieką kitą.
– Ar galime pusiau rimtai teigti, kad vienas didžiausių šuolių jūsų karjeroje būtent ir buvo 1984 metais iš Vilniaus į Maskvą?
– Kaip jau sakiau, su Vilniumi susiję labai geri prisiminimai, turiu čia daug draugų. Lietuvis Vladas Mikėnas taip pat buvo žymiojo mačo su A.Karpovu, kurį laimėjau, teisėjas – tai dar vienas mano ryšių su Lietuva aspektas.
Taip pat negaliu nepaminėti, kad pirmą kartą Lietuvos vėliava buvo iškelta Maskvoje 1989 metais. Tai įvyko per šachmatų varžybas: vienas lietuvis žaidėjas norėjo matyti savo šalies vėliavą, ir mes ją iškėlėme. Tai tapo sensacija, nes viskas vyko prieš pat nepriklausomybės pripažinimą.
– Kokie jūsų santykiai su A.Karpovu dabar, kai nuo lemtingų kovų prie šachmatų lentos prabėgo keli dešimtmečiai?
– Jokie. Jis – Vladimiro Putino parlamento narys ir remia dabartinę vyriausybę, politiką, pritaria Krymo aneksijai, o aš esu kitoje barikadų pusėje. Jis puikus šachmatininkas ir geras varžovas, bet mūsų politinės pažiūros visiškai skirtingos.
– Esate sakęs, kad sporto lyderių solidarumas kur kas svarbiau nei bet kokia politika. Ar šiandien laikotės tokios pat nuomonės?
– Taip, kai tai įmanoma. Kai buvau įkalintas, A.Karpovas bandė mane aplankyti, todėl už tai jį labai gerbiu, tokie momentai tikrai paveikia žmonių santykius.
Bet galiausiai viskas gyvenime grįžta į vietas.
Rusiją buvau priverstas palikti dėl politinių priežasčių. Negalėjau ten toliau gyventi atvirai kritikuodamas V.Putino režimą, o juk žinome, kas nutinka žmonėms, kurie kalba taip garsiai kaip aš. A.Karpovas – tylus režimo rėmėjas.
– Ar tiesa, kad kai buvote kalėjime, A.Karpovas jums perdavė žurnalą apie šachmatus? Ką toks gestas reiškė?
– Taip. Tačiau ir šiandien negaliu atsakyti, koks buvo šio poelgio tikslas. Visuomet džiugu, kai patekus į tokias situacijas, kokioje aš buvau tuomet, kas nors parodo žmogiškumą, bet galiausiai gyvenimas viską sudėlioja į tam tikras vietas.
Aistra šachmatams neišblėso
– Kokią vietą jūsų gyvenime šachmatai užima šiandien?
– Man jie vis dar patinka, todėl jiems skiriu ketvirtadalį savo laiko. Daug dėmesio skiriu žaidimui populiarinti, padedu atsiskleisti jauniems talentams.
Mano vardu pavadintas fondas aktyviai veikia JAV, Afrikoje, Meksikoje, Singapūre bei keliose Europos šalyse. Rengiame turnyrus, vienas jų vyks ir Vilniuje. Ruošiame turnyrus gabiems vaikams.
– Kas jūsų šachmatų partneriai namuose?
– Namie šachmatais nežaidžiu. Tiesa, kai kurias kovas seku internetu, bet tai ne tas pat, kas žaisti, mano dėmesys šiuo metu sutelktas į šachmatų populiarinimą.
– Pernai Sočyje jūsų mokinys norvegas Magnusas Karlsenas apgynė pasaulio čempiono titulą. Ką apie jį manote?
– Man patiko su juo dirbti. Pažiūrėkite į Magnuso rezultatus – tai labai sėkmingai rungtyniaujantis, unikalus žaidėjas, pelnytai tapęs pasaulio čempionu.
Bet juk svarbu ne tik tai, šis vaikinas labai talentingas. Pamenu, mes daug dirbome kartu 2009-aisiais ir tikiu, kad tai buvo mano indėlis į jo sėkmę.
Jeigu mano pastangos padėtų sugrąžinti Rusiją į civilizuotų šalių gretas, tai būtų sėkmingas indėlis. G.Kasparovas
Bilietas į vieną pusę
– Prabėgo metai po Boriso Nemcovo nužudymo. Opozicijos balsas Rusijoje girdimas ar nutildytas?
– Rusijoje nėra jokio opozicijos balso, nes nėra ir pačios opozicijos. Opozicija – tai jėga, kuri stengiasi pakeisti vyriausybę ar bent jau reprezentuoti kitokią nuomonę turinčias politines grupes, jos veikimo ir žodžio laisvę numato konstitucija.
Po to, kai prieš Kremlių buvo nužudytas B.Nemcovas, įvyko kelios demonstracijos, bet kartu buvo ir visiems pasiųstas signalas, kad bet kuris, peržengęs raudoną liniją, nubrėžtą priešais Kremlių, bus eliminuotas.
Borisas buvo paskutinis, kuris atvirai kritikavo V.Putiną, o mums jis buvo vienas iš Rusijos tikrojo elito atstovų.
Juo labiau jis buvęs Dūmos deputatas, vicepremjeras, daugelis tikėjo, kad jis gali pakeisti poste Borisą Jelciną. Žinoma, šiandien skausmingas klausimas, kas būtų buvę, jei vietoj V.Putino B.Jelcinas būtų pasirinkęs B.Nemcovą.
– Ar pagalvojate apie tai, kad kada nors galėtumėte sugrįžti į Rusiją?
– Tikrai ne šiandien ir ne rytoj, nes tai būtų bilietas į vieną pusę. Tebeturiu Rusijos pasą ir lengvai ten nuvykčiau, bet labai abejoju, kad pavyktų išvykti iš šalies.
Mano motina, giminaičiai ir vyresni sūnūs tebegyvena Rusijoje, tad sąsajos su šia šalimi tikrai nėra nutrauktos.
Sugrįžimas į Rusiją reikštų tai, kad ji turi pasikeisti, ir labai stengiuosi, kad tie pokyčiai įvyktų.
Pati gamta mane apdovanojo optimizmu, tad tikiu, kad galiausiai Rusija bus priversta keistis ir ten rasiu savo vietą. Net ir būdamas ne Rusijoje stengiuosi padaryti daug darbų.
– Kokia veikla užsiimate šiuo metu?
– Daug keliauju, skaitau paskaitas verslo bendruomenėms ir universitetams, dalyvauju seminaruose, rengiu įvairius bendradarbiavimo projektus. Daug rašau, mano naujausia knyga „Žiema ateina: Vladimiras Putinas ir laisvojo pasaulio priešai turi būti sustabdyti“ šiuo metu jau išversta į keturiolika kalbų.
Esu labai užsiėmęs žmogus, bet niekuomet neleidžiu sau pamiršti, iš kur esu kilęs. Jeigu mano pastangos padėtų sugrąžinti Rusiją į civilizuotų šalių gretas, tai būtų sėkmingas indėlis.
Šeima plačiai išsiblaškiusi
– Gimėte Azerbaidžane, užaugote Rusijoje. Kaip apibūdintumėte savo tautinę tapatybę?
– Iš tiesų aš užaugau Sovietų Sąjungoje, juk visos valstybės iki 1990-ųjų buvo jos dalis. Kai kalbame apie tautinę tapatybę, nemanau, kad tai turi būti koks nors trikdantis klausimas, nes daugelyje šalių ji suprantama kaip vienos ar kitos valstybės paso turėjimas.
Turiu rusišką ir kroatišką pasą. Kalbant detaliau, esu pusiau žydas, bet mano gimtoji kalba rusų, užaugau rusiškai kalbančioje aplinkoje, gavau rusišką išsilavinimą ir buvau Rusijos istorijos dalis.
Kultūriškai, kalbiškai, istoriškai priklausau Rusijai, bet dabar gyvenu išeivijoje.
Yra ir kitų mano tapatybę apibrėžiančių matų – nors galiu kalbėti ir skaityti angliškai, poeziją skaitau tik rusų kalba.
Mano šeima išblaškyta. Motina gyvena Maskvoje.
Turiu keturis vaikus iš trijų santuokų. Vyriausioji dukra šiuo metu gyvena Niujorke, pernai baigė universitetą ir dirba.
Mano vyresniam sūnui dabar 19 metų ir jis gyvena Maskvoje su mano motina. Su juo matomės reguliariai. Jaunėlei dukrai devyneri, o naujagimiui sūnui – 8 mėnesiai. Su žmona daug laiko praleidžiame Niujorke.
– Ar nesijaudinate dėl savo šeimos saugumo Rusijoje?
– Mano motina ten nugyveno visą savo gyvenimą, kaip ir mano dvi seserys, sūnėnai ir dukterėčios.
Esame didelė šeima, ir vargu ar būtų galima mus įsivaizduoti kur nors kitur.
Nesu labai patenkintas esama situacija, tačiau ką galiu dėl to padaryti? Kitiems juk taip pat nėra lengva. Nors išskirtinai didelio pavojaus nejaučiu, klausimai apie mano ir mano šeimos saugumą man nėra malonūs.
– Jei dar po dešimties metų susitiktume čia, Vilniuje, kokia gera naujiena norėtumėte pasidalinti?
– Norėčiau pats žinoti, ką veiksiu artimiausius dešimt mėnesių. Gyvename labai greitai besikeičiančiame pasaulyje.
Jei jūs manęs 2013-ųjų gruodį būtumėte paklaususi, kas nutiks per artimiausius metus, o aš būčiau pasakęs, kad V.Putinas aneksuos Krymą, pradės karą Rytų Ukrainoje, o B.Nemcovas bus nužudytas priešais Kremlių ir Rusija pradės antskrydžius Sirijoje, jūs veikiausiai būtumėte man pareiškusi: „Pone Kasparovai, jums jau laikas sugrįžti prie šachmatų lentos.“
Pasaulis kasdien dramatiškai keičiasi, ir mes negalime nuspėti, kas mūsų laukia per artėjančius dvejus trejus metus.
Tik labai tikiuosi, kad ištversime šiuos pokyčius.
Šachmatai – gyvenimo būdas
1985 metais Sovietų Sąjungos žaidėjas G.Kasparovas tapo jauniausiu pasaulio šachmatų čempionu sulaukęs 22 metų ir 210 dienų. Šį titulą jis išlaikė net 15 metų.
1996 m. vasario 10-oji įsimintina ne tik šachmatų, bet ir kompiuterių technologijų žinovams, mat tada kompiuteris „Deep Blue“ pirmą kartą nugalėjo Rusijos šachmatų didmeistrį G.Kasparovą. IBM kompanijos sukurta kompiuterinė sistema, praminta „Deep Blue“ (išvertus iš anglų k. – tamsiai mėlyna), buvo pirma mašina, per ribotą laiką laimėjusi šachmatų partiją prieš tuometį pasaulio čempioną. Vėliau G.Kasparovas laimėjo trejas rungtynes ir lygiosiomis baigė kitas dvejas rungtynes, įveikdamas „Deep Blue“ bendru rezultatu 4:2.
2007-aisiais opozicinis judėjimas „Kitokia Rusija“ iškėlė G.Kasparovą kandidatu į prezidentus per 2008 metų rinkimus. Vėliau politikas iš rinkimų kovos pasitraukė ir išvyko iš Rusijos.
Dėl aštrios valdžios kritikos G.Kasparovo pergalės trinamos ir iš Rusijos istorijos. Asociacijos „Spartak“ 80 metų jubiliejaus proga išleisto albumo apie garsiausias šalies komandas ir sportininkus rengėjai šachmatininko net nepaminėjo.
2014 m. G.Kasparovas kandidatavo į Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) prezidentus. Rinkimai vyko 2014 m. rugpjūčio 11 d. Generalinės asamblėjos sesijoje, tačiau jis nebuvo išrinktas: rinkimus laimėjo tuometis FIDE prezidentas Kirsanas Iliumžinovas.
G.Kasparovas yra išleidęs knygą „Šachmatai kaip gyvenimo būdas“, kurioje pasidalijo veiksmingiausių strategijų, kurių jį išmokė vienas intelektualiausių pasaulio žaidimų, paslaptimis.
