„Šiandien Krymo gyventojai priversti elgtis taip, kad okupantų akyse nepasirodytų nelojalūs. Krymo totoriai jau kaip tauta laikomi išskirtinai nelojaliais ir prieš juos taikomos represijos“, – sakė vos dienai į Vilnių atvykęs Krymo totorių tautos tarybos „Mejlis“ vadovas Refatas Chubarovas.
– Praėjo dveji metai po Krymo okupacijos, kokia šių dienų situacija?
– Prieš dvejus metus, kai į Krymą įžengė Rusijos kariai, sunkioji technika, tankai ir prasidėjo okupacija, buvo kalbama apie daugelį scenarijų, kurie galbūt laukia Krymo, bet pasakysiu atvirai – buvo sunku įžvelgti gilumą tuo metu vykusių procesų, kurie prasidėjo rusams įžengus.
Pirmiausia į akis krenta tai, kad Krymas tapo karinių pajėgų sutelkimo vieta, tam tikra prasme – fortas priešais pietines NATO sienas. Ekspertų pateikiama statistika apie Kryme sutelktus karinius pajėgumus glumina: daugiau nei šimtas sunkiųjų tankų, kurių anksčiau Kryme nebuvo iš viso, beveik šimtas šiuolaikinių karinių lėktuvų, 25 tūkst. puikiai parengtų karių. Jūrų uoste dislokuoti lavai su įgulomis ir ginkluote. Krymas yra maksimaliai militarizuojamas ir tuo ima kelti pavojų savo artimiausiems kaimynams.
Šiuolaikinių raketų, kuriomis jau „aprūpintas“ Krymas, šūvio nuotolis gali siekti Rumunijos ir Bulgarijos bei Turkijos teritorijas.
Turint galvoje, kaip greitai Krymas tapo karinės technikos sutelkimo vieta, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pusiasalyje, įskaitant ir Sevastopolio miestą, gyvena vos apie 2,3 mln. gyventojų. Okupacinė valdžia daro viską, kad ta visuomenės dalis, kuri nesidžiaugia Rusijos atėjimu, kuo greičiau paliktų Krymą.
– Kokiomis priemonėmis ir būdais tai bandoma padaryti?
– Išskirtiniu taikiniu šioje situacijoje tapo Krymo totoriai, ir tam yra keletas priežasčių. Totoriai labai saugo savo istorinę atmintį, puikiai žino savo tautos istoriją ir šių dienų gyvenime jie taip pat laikosi pozicijos, susijusios su istorinėmis patirtimis.
Visos Krymo nelaimės visuomet ateidavo iš Maskvos pusės. Pradžia buvo 1783-iaiais, vėliau – Krymo karas ir Rusijos imperijos bandymai sustiprinti savo įtaką, kai iš Rusijos turėjo išvykti dešimtys tūkstančių Krymo totorių. Tik pasibaigus šiam karui 1855–1856 m. iš Krymo į Osmanų imperiją emigravo 160 tūkst. Ir štai po kurio laiko Rusija sugrįžo.
Patikėkite, pirmosiomis dienomis, kai rusai važinėjo karinėmis mašinomis, tankais, skraidė lėktuvais, daugelis totorių, ypač senosios kartos, laukė deportacijos. Jie jautėsi taip, lyg kartotųsi tai, kas nutiko 1944-aisiais valdant J.Stalinui.
Šiandien Krymo gyventojai priversti elgtis taip, kad okupantų akyse neapsirodytų nelojalūs. Krymo totoriai jau kaip tauta laikomi išskirtinai nelojaliais ir prieš juos taikomos represijos.
Per dvejus metus be žinios dingo dešimtys jaunų žmonių, ypač jaunų vaikinų. Dalies jų kūnus pavyko surasti. Mirties priežastys – smurtinės. Šimtams žmonių teko pereiti vadinamą „teismų sprendimą“, iš jų didžioji dalis buvo nubausta už dalyvavimą mitinguose, kurie vyko dar tada, kai Krymas buvo Ukrainos dalis, ir prieš rusams pastatant koją ant šios žemės. Dabar žmonės teisiami už dalyvavimą renginiuose, tokiuose kaip 2014 m. vasario 26 d. vykęs Krymo totorių mitingas.
Taip pat bandoma paveikti totorių savivaldos institucijas, kurių veiklą okupantai bando suardyti. Nors su Ukrainos valstybe mūsų santykiai kartais būdavo sudėtingi, niekuomet net mintis niekam nekilo uždrausti mūsų savivaldos institucijas. Priimami tam tikri sprendimai, kurie ateityje leistų šių savivaldos organizacijų narius paskelbti ekstremistais.
– Ar buvo vykdoma vadinamoji „minkštosios galios politika“?
– Okupantai su mumis praėjo visus etapus. Pirmiausia buvo bandyta papirkti, paskui buvo bandoma siekti tikslų pažadais, kai Vladimiras Putinas atsiuntė savo emisarus – į Krymą atskrido Tatarstano prezidentas. Kai bandymai papirkti nepavyko, buvo pereita prie šantažo ir ultimatumų. Tai ištvėrėme ir tuomet imtasi represijų. Nuo 2015-ųjų sausio FSB yra sulaikę vienuolika žmonių ir juos kalina. Ali Asanovas, Mustafa Degermendzhis – tai žmonės, į kuriuos nusitaikė okupantai tam, kad kitiems parodytų, kas gali nutikti jiems patiems.
Šie vienuolika žmonių kaltinami priklausymu vienai iš teroristinių islamiškųjų sektų ir neva turėjo ketinimų rengti teroro aktus Rusijos Federacijoje. Taip bandoma visapusiškai kontroliuoti musulmoniškas bendruomenes. Kartu paraleliai kuriamos tam tikros su religija susietos struktūros, kurioms vadovauja statytiniai ir taip bandoma perimti kuo daugiau kontrolės.
– Kryme nebeliko ir nepriklausomos totoriškosios žiniasklaidos?
– Žiniasklaida šiuolaikinėje Rusijoje yra ginklas, bet jei užsienio žiniasklaidos nepavyksta panaudoti savais politiniais tikslais, ji paprasčiausiai sunaikinama. Pernai Kryme savo veiklą nutraukė vienintelis pasaulyje televizijos kanalas ATR, kanalas vaikams ir radijo stotis. Jie negalėjo dirbti tokiomis sąlygomis, kurios buvo sudarytos, nors ir bandė veikti paisydami okupacijos pradžioje įvestų taisyklių. Šiuo metu jų vietoje veikia Rusijos Vyriausybės įkurtos žiniasklaidos priemonės.
– Kokios Krymo visuomenės nuotaikos, kai žmogaus teisų pažeidimai jau tapo kasdienybe?
– Kai susitinku su užsienio partneriais, visuomet sakau, kad mums labai svarbu, jog jūs galėtumėte ten būti. Kalbu apie nepriklausomas žmogaus teisų stebėjimo organizacijas ar tarptautines misijas. Labai sunku kalbėti apie nuotaikas ir jausmus, kurie ten egzistuoja, kai jų nematai. Tokiais atvejais sakau – arba patikėkite manimi, arba kanalu „Russia Today“, kuris jums parodys glamūrinius vaizdus, bet būtų geriausia, jei patys galėtumėte savo akimis pamatyti situaciją.
Krymas gyvena baimėje, tad išorinis paveikslas ir vidinė tikrovė yra du priešingi dalykai. Nors puikiai pamenu sovietmetį, bet su šių dienų realybe Kryme ieškoti paralelės negaliu. Jei sovietmečiu jūs užėmėte kokią nors konfirmistinę poziciją, atvirai neburnojote prieš valdžią ir komunistų partiją, tai galėjote rasti tam tikrą nišą ir gyventi be baimės, niekas pas jus neateis ir jums nieko nenutiks. Okupacinis režimas Kryme reikalauja nuolatinio ir nepertraukiamo lojalumo demonstravimo. Privalu šias demonstracines formas rasti, pavyzdžiui, mokytojams ar pan.
Žmonės tapo uždari ir apie tikrąją situaciją kalba tik su tais, kuriais pasitiki. Kalbant apie tuos, kurie bėgo su Rusijos vėliavomis ir džiaugėsi, kad ateina rusai, jie išgyvena nusivylimą. Šie žmonės puikiai suvokia, kad juos išnaudojo ir šiandien niekas nuo jų nepriklauso, o referendumas buvo tik imitacija. Vienas man yra sakęs: „Mes su liūdesiu prisimename Ukrainos laikus, nors ir nekęsdami Ukrainos valdžios galėjome išeiti į aikštę ir pasakyti, kaip labai jos nekenčiame, o kai atėjo rusai, nebegalime net išeiti, kad pasakytume, jog nekenčiame.“
– Kokia šiandien ekonominė padėtis žmonių, kurie buvo įpratę gyventi iš turizmo?
– Ji nesulyginama su tuo, kas buvo anksčiau. Jei pažiūrėtumėte rusų televizijas, tai lyg ir niekas nepasikeitė – turistų skaičius liko panašus, bet iš tiesų tai tam tikra apgaulė. Pernai Rusija Krymo pensionatuose nupirko labai daug kelialapių ir juos pusdykiai ar visai nemokamai išdalijo. Koks iš tiesų atvyko kontingentas, pirmiausia pajautė aptarnaujantis personalas – tai buvo žmonės, kurie atvyko dykai, turėdami vos kelis rublius kišenpinigiams, šių turistų elgesys dėl alkoholio vartojimo kėlė problemų. Net ir tokia taktika neišgelbėjo situacijos, nes svarbu ne pensionatus užpildyti, bet sulaukti savarankiškų turistų, kurie norėtų naudotis infrastruktūra ir galėtų susimokėti už paslaugas.
– Kada jūs pastarąjį kartą lankėtės Kryme?
– Manęs į Krymą neįleido 2014-ųjų birželio 4-tą.
– Ar jaučiatės persekiojamas?
– Iterpolas buvo paskelbęs mano paiešką. Rusijos teismai yra priėmę nutarimą dėl mano suėmimo. Kai kuriuose oro uostuose patiriu keblumų, bet tai laikini trukdžiai, nes Interpolas nepriėmė Rusijos prašymo mane sulaikyti ir tai įvardijo kaip politinį persekiojimą.
– Pabaigoje – dar vienas klausimas, bet jau apie Ukrainos vidaus politiką. Kaip vertinate lietuvio Aivaro Abromovičiaus pasitraukimą iš ekonomikos ir prekybos ministro pareigų Radoje?
– Man yra tekę su juo bendrauti ir manau, kad jis pasielgė labai teigiamai, nes Ukrainos vyriausybė turi labai didelių problemų dėl atvirumo ir skaidrumo. Tai puikus pavyzdys, ir tikiuosi, kad ateityje šiuo pavyzdžiu išdrįs pasukti ir kiti politikai. Toks žingsnis, kurį žengė A.Abramovičius – neeilinis, pas mus taip neįprasta, sukėlė rezonansą ir kai kam buvo šiek tiek nepatogu, bet kažkas turėjo tai padaryti.
