Elnara Asanova kartu su keturiais mažais vaikais gyvena viena, nes jos vyras totorius uždarytas į kalėjimą.
Praėjusių metų balandį, kai moteris buvo septintą mėnesį nėščia, policininkai tiesiog jų kaimo gatvėje sulaikė E.Asanovos sutuoktinį, nes jis dalyvavo Krymo totorių proteste prieš Rusijos įvykdytą aneksiją.
Moteris savo vyro aplankyti negali, bet kaskart vyksta į teismo posėdžius. Kartą kartu pasiėmė ir 7 mėnesių Mustafą, kad sulaikytasis galėtų nors kelias sekundes pažvelgti į sūnų.
Už užstatą jo niekas nepaleidžia – bijo, kad pabėgs.
„Taip, jie aiškina, kad mano vyras paspruks, – švelniu balsu piktinasi Elnara. – Bet kur jis bėgs? Juk gyvename kaime, o čia be vyro neišsilaikysi.“
Jaunimo kraujas kaista
Krymo aneksiją Rusija įvykdė prieš dvejus metus, 2014-ųjų kovo 18 dieną. Po 24 mėnesių Vladimiras Putinas ir toliau trimituoja apie istorinį Krymo grįžimą pas motiną Rusiją.
Rusijos prezidentas pergalingai šypsosi ir iš didžiulių plakatų pagrindiniuose pusiasalio miestuose. Šventė tęsiasi – Simferopolyje surengtas ir karinis paradas.
Vis dėlto totorių etninės mažumos pasipriešinimas naujajai tvarkai toks vieningas ir toks aršus, kad krymiečių džiaugsmo dėl sugrįžimo į Rusijos glėbį paveiksle jau matyti plyšių. Negana to, rezistencinis judėjimas vis aktyvesnis.
Daugiau nei dvi dešimtys naujienų agentūros AP kalbintų Krymo totorių atvirai kalba apie bendruomenės lyderių persekiojimą, totoriškų klasių naikinimą ir niekinamą pusiasalio rusų požiūrį.
Vakarų žurnalistai, atvykę į Krymą, su totoriais aktyvistais dažnai priversti bendrauti ne jų namuose – bendruomenės nariai įsitikinę, kad juos seka specialiosios tarnybos.
Daugelis krymiečių gyventojų – rusai, kurie rėmė teritorijos atplėšimą nuo Ukrainos ir prijungimą prie Rusijos. Bet čia daug ir totorių. 300 tūkstančių daugiausia pasaulietiškų musulmonų sudaro kiek mažiau nei 15 proc. pusiasalio gyventojų.
O kai įniršta šimtai tūkstančių, lauk bėdos – bendruomenės lyderiai jau pastebi, kad represijos kaitina jaunų totorių kraują.
Neatmetama, jog jie gali radikalizuotis kaip jaunimas neramiose musulmoniškose Šiaurės Kaukazo respublikose Rusijoje.
Tęsia maisto blokadą
Negana to, aktyvistai jau intensyviai kovoja su naująja, rusiška, valdžia.
Prieš Krymo aneksiją Lenuras Isliamovas buvo klestintis verslininkas. Bet pernai rudenį kostiumą jis iškeitė į karišką aprangą ir pradėjo vadovauti pasipriešinimo judėjimui, kuris netrukus pranešė apie maisto blokadą.
Rugsėjį aktyvistai pradėjo nepraleisti vilkikų ir sunkvežimių su prekėmis į Krymą, o po trijų mėnesių prie pilietinės blokados prisidėjo ir Ukrainos vyriausybė.
„Absoliučiai visos pusės, įskaitant Ukrainą, mums nepaliko kito pasirinkimo, – dabar sako L.Isliamovas, iš kurio rusai jau atėmė turtą Kryme ir Maskvoje. – Daugelis mūsų nenori eiti į karą – geriau tepti sumuštinius, vesti vaikus į mokyklą, eiti apsipirkti. Bet esame priversti elgtis taip, kaip dabar elgiamės.“
Kryme taip pat vis dingsta elektra. Praėjusių metų lapkritį iki šiol nežinomi užpuolikai susprogdino elektros stulpus Ukrainos teritorijoje ir prie jų liekanų pririšo Krymo totorių vėliavas.
2 mln. žmonių liko be elektros ir šildymo, o šešėlis iškart krito ant totorių.
Jie atsakomybės neprisiėmė, bet sveikina tokius veiksmus, o vienas bendruomenės lyderių Muzafaras Fukala prisiminė praeityje totorių patirtus sunkumus.
„Esu pasiruošęs gyventi visiškoje tamsoje tol, kol Krymo nepaliks šitie atmatos“, – taip aneksijos šalininkus Kryme pavadino M.Fukala.
Tiek pasienio blokada, tiek elektros linijų gadinimai išmušė nemažą skylę Kremliaus Krymui numatytame biudžete. Kadangi naftos kainos ir toliau nekyla, Rusija negali apipilti užgrobtos teritorijos lėšomis.
Iš Rusijos į Krymą buvo atskraidinti tūkstančiai elektros generatorių, be to, Maskva nurodė paskubinti povandeninių elektros linijų tiesimą.
Represijos – ne naujiena
Bet Rusija gali keršyti. Ir tai daro negailėdama jėgų.
Antai lapkričio mėnesį Čečėnijoje dirbantys žvalgybos pareigūnai paskambino 17-mečiam L.Isliamovo sūnui į Maskvą, kur jaunuolis studijuoja, ir pareikalavo, kad jis viešai pasmerktų savo tėvo veiksmus.
Vaikinas nesutiko. O po kelių valandų L.Isliamovas pasirūpino, kad jo sūnus paliktų Rusiją.
Naujosios Krymo valdžios atstovai su Vakarų žiniasklaida paprastai nebendrauja, bet viešai nuolat smerkia pusiasalio totorių lyderius, kurie prieštaraudami aneksijai neva išduoda bendruomenės interesus.
Valdžia į bet kokį tariamą ukrainietiškumą žvelgia itin įtariai. Iki komedijos – netoli.
Namų apyvokos reikmenų parduotuvę Simferopolio priemiestyje turintis Bekiras Umerovas tvirtina, kad inspektoriams kartą užkliuvo net mėlynos ir geltonos spalvų pašto dėžutė.
Negana to, aktyvistai dabar viešai vadinami Ukrainos – fašistų, Vakarų tarnų – agentais, o pagal Rusijos įstatymus žmonės gali būti baudžiami už viešai pareikštą nuomonę, kad Krymas turėtų būti grąžintas ukrainiečiams.
Aišku, Krymo totoriai puikiai žino, kas yra priespauda. 1944 metų gegužę visi 200 tūkst. pusiasalyje tuomet gyvenusių totorių buvo susodinti į traukinius ir per tris dienas ištremti į Vidurinę Aziją.
Per pragarišką kelionę žuvo tūkstančiai, o dar daugybė žmonių mirė badu jau atvykę į tuščias nederlingas stepes.
Priešingai nei kitos per Antrąjį pasaulinį karą sovietų diktatoriaus Josifo Stalino įsakymu ištremtos tautos, totoriai į gimtinę galėjo sugrįžti ne mirus tironui, o tik praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
Griebtis ginklų nesvarsto
Šiandien apsilankymas totorių namuose Kryme atveria duris į visai kitokį pasaulį, nei norėtų Kremlius.
Čia nematyti tūkstančių euforijos apimtų rusų, kurie pernai vasarą į Sevastopolio uostą atvykusį V.Putiną sveikino tarsi Holivudo žvaigždę.
Visi Krymo totoriai čia žiūri ATR – L.Isliamovui priklausančią televiziją, kuri buvo išvyta iš Krymo ir dabar transliuoja iš Ukrainos teritorijos. Jie kalba apie geresnius laikus, pergalę – pusiasalio sugrąžinimą Ukrainai.
Tiesa, vietos totoriai neslepia, kad nuoskaudų jaučia ir dėl ukrainiečių. Jie 2014-ųjų vasarį iš arti stebėjo, kaip Ukrainos kariai be kovos pasiduoda rusų atsiųstiems „žaliesiems žmogeliukams“. Vėliau tie patys kariškiai tapo Rusijos piliečiais ir prisijungė prie rusų pajėgų.
Palikti vieni, totoriai dar bandė įsibrauti į naująją Krymo valdžią. L.Isliamovas turėjo rusišką pasą, tad 2014-ųjų balandį buvo pasiųstas užimti pusiasalio vicepremjero posto. Bet mažiau nei po dviejų mėnesių atsistatydino.
Rusams buvo neįdomios totorių problemos – L.Isliamovas prisimena, kad bene kiekvienas pokalbis su Kremliaus pasiuntiniais baigdavosi ginču dėl tariamos Rusijos didybės.
„Tiesą sakant, jau tada pamatėme, kad Ukraina mus paliko likimo valiai. Kad Rusija neišvengiamai praris Krymą, o tarptautinė bendruomenė nieko nedarys“, – teigia L.Isliamovas.
Dabar bene vienintelė totorių viltis – jų vykdoma blokada. Nors aktyvistai vis stipriau persekiojami, jiems tai netgi naudinga, nes tuomet pasaulis prisimena, kad Krymas užimtas ir kad čia yra aneksija nepatenkintų žmonių.
Tiesa, apie ginkluotą priešinimąsi nekalbama. Vienas Krymo totorių Medžliso (parlamento. – Red.) vadovų Narimanas Dželalovas tikina, kad kovoti būtų neprotinga.
„Landšaftas nepadeda, – tvirtina totorius ir primena, kad partizanams nebūtų kur slėptis vėjo nugairintose Krymo stepėse. – Be to, neturime ginklų.“ (AP, „Kyiv Post“, LR)
Totorių lyderis: kraštas sugriautas
Šią savaitę kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ Krymo totorių Medžliso vadovas Refatas Chubarovas (nuotr.) tvirtino, kad dabar pusiasalio realybė – nuolatinė baimė, teismai už tariamus nusikaltimus ir žinios apie mįslingomis aplinkybėmis dingstančius žmones. Esą dveji okupacijos metai regioną pavertė sugriautos ekonomikos ir įbaugintų žmonių kraštu.
„Šiandien Krymo gyventojai priversti elgtis taip, kad okupantų akyse nepasirodytų nelojalūs. O Krymo totoriai vien kaip tauta yra laikomi išskirtinai nelojaliais – jiems taikomos represijos“, – kalbėjo R.Chubarovas.
Jo teigimu, Krymas tapo Rusijos karinių pajėgų sutelkimo vieta: „Tam tikra prasme – fortas priešais pietines NATO sienas.“ Anot R.Chubarovo, čia jau yra daugiau kaip 100 sunkiųjų tankų, beveik šimtas modernių karinių lėktuvų, 25 tūkst. puikiai parengtų karių.
„Okupacinė valdžia daro viską, kad ta visuomenės dalis, kuri nesidžiaugia Rusijos atėjimu, kuo greičiau paliktų Krymą. O išskirtiniu taikiniu tapo totoriai – jie labai saugo savo istorinę atmintį ir puikiai susipažinę su savo tautos istorija“, – teigė R.Chubarovas.
Medžliso pirmininkas skaičiuoja, kad per dvejus metus be žinios jau dingo dešimtys žmonių, ypač jaunų vaikinų: „Dalies jų kūnus pavyko rasti. Mirties priežastis – smurtinė.“
„O kalbant apie tuos, kurie bėgiojo su Rusijos vėliavomis ir džiaugėsi, kad ateina rusai, akivaizdu, jog jie nusivylę. Šie žmonės puikiai suvokia, kad juos išnaudojo, kad šiandien niekas nuo jų nepriklauso, o referendumas buvo tik imitacija. Vienas man yra sakęs: „Mes su liūdesiu prisimename Ukrainos laikus, kai nekęsdami valdžios galėjome išeiti į aikštę ir pasakyti, kaip labai jos nekenčiame. Kai atėjo rusai, to padaryti nebegalime“, – pasakojo R.Chubarovas.
