Vos tik JAV prezidentas B.Obama su šeima – žmona Michelle ir dukromis Malia bei Sasha – išsilaipino Havanos oro uoste, visiems buvo aišku, kad šis įvykis įeis į istoriją.
Šią savaitę įvyko pirmasis JAV prezidento vizitas Kuboje per 88 metus.
Paskutinis Kubą lankė prezidentas Calvinas Coolidge’as: 1928 metais jis atvyko į salą kariniu laivu ir nurodė, kad Kuba negali vykdyti savarankiškos užsienio politikos.
Po ilgų metų nesantaikos, ideologinių skirtumų ir Šaltojo karo palikimo JAV ir Kubos santykiai pagaliau pradėjo lėtai, bet užtikrintai keistis. O tai, kad B.Obamos vizitas į Kubą iš viso įvyko, – nemenkas laimėjimas.
„Havana nuo Floridos nutolusi tik 90 mylių, tačiau turėjome nukeliauti ilgą kelią, kad čia patektume“, – pareiškė B.Obama sakydamas kalbą Havanoje.
Vis dėlto pažvelgus į abiejų šalių istoriją nėra aišku, ar šie dvišalių santykių pokyčiai bus naudingi. Be to, abejojama, ar ši nauja dviejų tautų draugystė truks ilgai, ar kaip iliuzija duš pasirodžius menkiausiems sunkumams.
JAV garsiai skelbė, jog artimiausioje ateityje Kubos ekonominė ir politinė sistema kis priimtinesnių, demokratiškesnių vertybių link. Ar tai reiškia, kad Kuba susikurs savo stiliaus demokratiją?
O gal Amerika tikisi, kad salos gyventojai perims visas jos vertybes ir kultūrą?
Susitaikyti padėjo tikėjimas?
2015 metų liepos 20 dieną JAV ir Kuba oficialiai atkūrė diplomatinius santykius, kai Vašingtone ir Havanoje vėl buvo atidarytos abiejų šalių ambasados.
Kubos vėliava Vašingtone neplevėsavo net nuo 1961 metų – tuo metu nebuvo jokių vilčių tęsti normalius dvišalius santykius.
Ir nors santykiai dabar po truputį šyla, susitaikymo procesas buvo ilgas, lėtas ir kartais netikėtas.
Pokyčiai prasidėjo 2013 metais, kai Kanadoje kelis kartus slapta susitiko Baltųjų rūmų ir Kubos atstovai, siekiantys iš naujo užmegzti ryšius.
Teigiama, kad paspartinti šalių santykių atkūrimą paskatino popiežiaus Pranciškaus tarpininkavimas.
Kaip žinoma, 2014 metais popiežius Pranciškus rašė laiškus B.Obamai ir R.Castro skatindamas juos susitaikyti, imtis veiksmų, kad būtų atkurti santykiai ir ekonominis bendradarbiavimas.
Vatikanas taip pat padėjo per derybas, kurių metu Amerika ir Kuba apsikeitė kaliniais ir taip įtvirtino pasitikėjimą viena kita.
Taigi manoma, kad nepriekaištinga pontifiko reputacija ir autoritetas greičiausiai padėjo paspartinti santykių atkūrimo procesus, be kurių nebūtų įvykęs istorinis B.Obamos apsilankymas Kuboje.
Nesutarimai išlieka
„Atvykau čia, į Havaną, užkasti paskutinio Šaltojo karo palikimo, – tvirtino B.Obama. – Atkeliavau Kubos žmonėms tiesdamas draugystės ranką.“
Nors prieš 15 mėnesių B.Obama ir Kubos prezidentas R.Castro nustebino pasaulį paskelbę atnaujinantys diplomatinius santykius, jie toli gražu nėra tokie draugiški, kaip norėtųsi.
Ilgalaikė nesantaika staiga niekur nedingo ir šiuo metu dar per anksti švęsti pergalę: dar yra likę daugybė neišspręstų užduočių, neaiškumų ir problemų.
Vizito metu R.Castro emocingai kritikavo JAV draudimus (embargą) ir tvirtino, kad būtent dėl jo Kuba neturėjo galimybės plėtoti savo ekonomikos.
„Tarp mūsų valstybių yra rimtų skirtumų, kurie taip paprastai nedings“, – atviravo R.Castro.
B.Obama prašė JAV Kongreso užbaigti jau ilgus dešimtmečius trunkantį ekonominį embargą, tačiau įstatymų leidėjai kol kas dėl to nesiėmė jokių veiksmų.
Tikėtina, kad kai kurie Kongreso nariai dar ilgai priešinsis draudimų panaikinimui, ypač tie, kuriems prezidento vizitas į Kubą buvo panašus į lankstymąsi ir nuolaidžiavimą žmogaus teisių nepaisančiai autokratiškai valstybei.
Politinė kaita – dar toli
„JAV ir Kuba yra kaip per ilgus metus atitolę broliai, – istorinius šalių ryšius pabrėžė B.Obama. – Mes abu gyvename europiečių užkariautame Naujajame Pasaulyje.“
Tiesa, tarp šių, anot B.Obamos, broliškų šalių egzistuoja daugiau skirtumų nei panašumų.
Kuba toli gražu nėra demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms bastionas.
Nors valstybės lyderis R.Castro buvo žadėjęs dideles ekonomines permainas saloje, apie reikšmingus vidaus politikos pokyčius neužsimena.
Permainos vyksta šalies ekonominiame, bet ne politiniame gyvenime. Antai kubiečiai dabar gali kurti privatų smulkųjį verslą.
Neseniai buvo sumažinti mobiliųjų telefonų ir interneto apribojimai. Saloje taip pat leista kurtis JAV viešbučių tinklams ir plėstis technologijų milžinei „Google“.
Bet vidaus politikoje tvyro įšalas: vienpartinė sistema išlieka nepakitusi, Kubos opozicijai nesuteikta jokių laisvių – net B.Obamos vizito metu buvo suimta nemažai taikių protestuotojų. Taip pat išlieka suvaržymai ir šalies žiniasklaidai.
Mokytis reikia vienai iš kitos
Kiek ironiška, kad Kubą amerikiečiai dabar kritikuoja dėl žmogaus teisių pažeidimų – juk ir pačių JAV reputacija šioje srityje nėra skaidri kaip krištolas.
O Kuba amerikiečiams tai visada primena.
Gvantanamo įlankoje yra JAV karinė bazė, kurioje buvo kankinami žiauriais nusikaltimais ir terorizmu kaltinami žmonės.
O toks elgesys toli gražu neatitinka demokratijos ir laisvės vertybių, kuriomis vadovaujasi JAV. Ir tai Amerikai nuolat primena tarptautinė bendruomenė.
Be to, JAV santykius su Kuba labai apsunkina praeities nuoskaudos, kurių kubiečiams paliko amerikiečiai.
Ir tai susiję ne tiktai su ekonominiu embargu. Teigiama, kad Centrinė žvalgybos valdyba net 638 kartus bandė nužudyti buvusį Kubos vadovą Fidelį Castro, o valdant prezidentui Johnui F.Kennedy JAV nesėkmingai mėgino užimti salą.
Negalima pamiršti, kad JAV nevienareikšmiškų žingsnių yra žengusios ne tik Kuboje, bet ir visoje Lotynų Amerikoje.
Pavyzdžiui, kai dėl finansinių sumetimų buvo surengtas demokratiškai išrinkto Gvatemalos prezidento nuvertimas.
Žinoma, neturėtų stebinti, kad bet kurios ilgai egzistuojančios ir aktyviai užsienio politiką vykdančios šalies istorijoje yra daugybė tamsių dėmių.
Vis dėlto jei JAV nori turėti šiltus santykius su Kuba, būtina pasikeisti pačioms, o ne tik reikalauti to iš kitų.
Legendiniai Kubos medikai
Kad ir kaip keistai skambėtų, JAV embargas Kubai turėjo ir teigiamų pasekmių.
Pavyzdžiui, kai dėl embargo pritrūko vaistų ir medicinos įrangos, Kubos gydytojai išmoko improvizuoti ir dirbti prastomis sąlygomis, taip pat sparčiai kelti savo kvalifikaciją.
Prastos sąlygos užgrūdino Kubos medikus ir pavertė juos visame pasaulyje gerbiamais specialistais.
Kad saloje visas gydymas ir sveikatos apsauga yra visiškai nemokami, amerikiečiams turėtų skambėti kaip keistas komunistinis košmaras.
Tačiau pažvelgus į brangias, neefektyvias ir kartais neprofesionalias gydymo sąlygas JAV, kyla įtarimas, kad į Kubą netrukus gali pradėti plūsti ir nemokamų medicinos paslaugų ieškantys keliautojai.
Amerika gina daugybę laisvių, bet sveikatos apsauga jau seniai tapo verslu. Tuo metu gydytojai Kuboje gauna vos 29 kubietiškų dolerių, vadinamų kukais (apie 26 eurus), mėnesinį atlyginimą, bet yra pasirengę padėti visiems, kurie tik įžengia pro ligoninės duris.
Šylant santykiams tarp abiejų šalių Kubos medikai galės su JAV gydytojais pasidalinti savo žiniomis ir meistriškumu.
Tikėtina, kad į šią salą atkeliaujančios amerikietiškosios technologijos taip pat padės toliau kelti Kubos gydytojų kvalifikaciją ir gerinti piliečių gyvenimo kokybę.
Kol kas aišku tik tai, kad iki visiško santykių atkūrimo teks nueiti dar ilgą ir tikrai nelengvą kelią. Tik ar JAV ir Kuba tam jau yra pasirengusios?
Pagrindiniai istorijos faktai apie Kubą
Kubos Respublika yra salų valstybė tarp Karibų jūros, Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno. Didžiausias miestas ir sostinė – Havana, kurioje gyvena 2,1 mln. žmonių.
Pačioje saloje, kurios plotas – beveik 110 tūkst. kvadratinių kilometrų, gyvena kiek daugiau nei 11 mln. žmonių. Salos forma primena krokodilą, tad Kuba dažnai ispaniškai vadinama „El Cocodrillo“.
Nuo 1492-ųjų, kai iš Europos atplaukė Kristupas Kolumbas, Kuba priklausė Ispanijos Karalystei. Sala oficialiai nepriklausoma tapo po Ispanijos ir JAV karo 1898 metais, o nuo 1902-ųjų buvo laikoma amerikiečių protektoratu.
Respublikai niekaip nesisekė sustiprinti demokratijos ir valdžią 1952 metais perėmė diktatorius Fulgencio Batista. Vis dėlto Kuboje ir toliau vyravo chaosas, o 1959-ųjų sausį F.Batistos vyriausybę nuvertė vadinamasis Liepos 26-osios judėjimas, kuriam vadovavo Fidelis Castro.
1961 m. balandį amerikiečiai nesėkmingai bandė surengti invaziją į Kubą. Iš JAV laivų Kuboje išsilaipinę Centrinės žvalgybos valdybos agentai ir Amerikoje gyvenantys kubiečiai ketino nuversti F.Castro valdžią. Nekviesti svečiai susidūrė su pasipriešinimu ir per 72 valandas buvo apsupti. Šis incidentas vadinamas Kiaulių įlankos – joje išsilaipino ginkluoti amerikiečiai – krize.
Kubos ekonomika paremta socialistiniais principais – visas ūkis grindžiamas planine ekonomika. Beveik visą pramonę valdo valstybė, o daugelis kubiečių dirba valstybiniame sektoriuje. Tiesa, pastebima, kad vis daugiau žmonių pradeda dirbti privačiame sektoriuje.
Kuboje vienam gyventojui tenka daugiausia gydytojų pasaulyje. Šalis net siunčia savo medikus į valstybes, kurioms jų labiausiai trūksta. Pastaruoju metu – į Venesuelą.
