Pažvelgus iš šalies atrodo, kad Panamai finansiniai nusikaltimai visiškai nerūpi ir jai nė motais padėti likusiam pasauliui gaudyti ekonominius sukčius.
„Panama yra vienintelė vieta, kur žmonės vis dar tiki galintys paslėpti savo pinigus“, – tvirtino Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) mokesčių politikos ir administracijos centro direktorius Pascalis Saint-Amansas.
Sukčiai bėgs kitur?
Iki dabar Panamai visiškai nerūpėjo jos reputacija tarptautinėje arenoje, tačiau visas dėmesys, kurio artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais sulauks šalis, gali visą tai pakeisti.
„Mossack Fonseca“ ir kitų įmonių klientai gali pradėti panikuoti, kad Panama nebesugebės apsaugoti tapatybės tų sukčių ir nusikaltėlių, kuriuos pritraukė šalies apgaulingi įstatymai ir pilkojoje zonoje veikiančios teisės įmonės.
Pagal 2015 metais darytą finansinio slaptumo indeksą Panama užima pakankamai žemą vietą pasaulinės įtakos skalėje dėl to, kad šalis yra atsakinga tik už palyginus mažą dalį visų ofšorinių finansinių paslaugų.
Tačiau Panama finansinio slaptumo indekse vis dėlto yra 14-oje vietoje dėl labai aukšto slaptumo įvertinimo – 72 taškų – dėl ko šalis išlieka labai opia problema su finansiniu sukčiavimu kovojančioms institucijoms.
Ilgus metus pritraukusi iš narkotikų uždirbtus pinigus iš Lotynų Amerikos bei purvinus pinigus iš Jungtinių Valstijų ir kitur, Panama yra viena seniausių ir geriausiai žinomų šalių, kurios vadinamos mokesčių rojais.
Pastaraisiais metais Panama užėmė tvirtą poziciją ir atsisakė bendradarbiauti su tarptautinėmis skaidrumo organizacijomis.
Melagingi advokatai, apsimelavę bankai
„Šalis yra pilna melagingų advokatų, bankininkų, įmones įkuriančių agentų ir įmonių, kurias priregistravo tie patys melagingi advokatai, kad jie galėtų pervesti savo purvinus pinigus į savo apsimelavusius bankus“, – knygoje apie mokesčių rojus „The Sink“ buvo cituojamas vienas JAV muitinės pareigūnas.
Panamoje galima rasti daugiau nei 350 tūkst. priregistruotų slaptų tarptautinių verslo įmonių. Pagal šį skaičių Panama yra trečioje vietoje, po Honkongo ir Jungtinės Karalystės Mergelių salų.
Šalis taip pat aktyviai padeda įkurti fondus bei trestus, paruošti draudimą ir laivų registraciją, kas padeda išvengti mokesčių. Tiems, kas nesilaiko finansinio slaptumo taisyklių gresia kalėjimas.
Panamos ofšoro sektorius yra artimai susijęs su Panamos kanalu, kuris šalį pavertė vartais tarp dviejų žemynų ir pritraukė verslą iš viso pasaulio. Yra daugybė panašumų tarp Panamos ir Honkongo, Singapūro, Dubajaus bei kitų šalių, kurios laikomos svarbiausiais pasaulio mokesčių rojais.
Jei žvelgiama vien tik į dokumentus, Panama turi didžiausią pasaulyje laivyną, kuris iš tolo pralenktų JAV ir Kinijos laivynus, net juos abu sudėjus.
Panamos slaptumo istorija
„1903 metais Theodore'o Roosevelto administracija įkūrė šalį po grasinimų Kolumbijai, kad ši atiduotų tai, kas tuomet buvo žinoma kaip Panamos provincija. T.Rooseveltas tai darė įvairių banko įmonių paliepimu. Viena tų įmonių buvo „J.P.Morgan & Co“, kuri buvo paskirta oficialiu Panamos „fiskaliniu agentu“, – žurnale „Vice Magazine“ 2014 metais rašė giluminį tyrimą atlikęs JAV žurnalistas Kenas Silversteinas.
Visa tai buvo įvykdyta dėl slaptos operacijos, kurią sankcionavo T.Roosevelto administracija, kad politiškai trapioje Kolumbijoje įvyktų ginkluotas sukilimas ir tai leistų atimti Panamą.
T.Rooseveltui tai pavyko pasiekti dėka geras pažintis turinčio JAV respublikonų teisininko Williamo Cromwello, kuris teisiniais klausimais dėl geležinkelių patarinėjo „J.P.Morgan & Co“. Administracijos prioritetas buvo „išlaisvinti“ Panamą, kad būtų galima perimti teises į Panamos kanalą.
Visa to rezultatas buvo 1903 metų lapkritį pasirašytas Hay-Bunau-Varilla susitarimas, kuris JAV davė nuolatinę teisę į planuojamą kelių kilometrų pločio Panamos kanalo zoną.
Tą patį mėnesį Panama tapo nepriklausoma, o JAV projektas pastatyti kanalą sujungiantį Atlanto ir Ramųjį vandenynus prasidėjo ir galiausiai užsibaigė tik 1914 metais.
Jungtinių Valstijų interesai
„Panamos, kaip mokesčių rojaus istorija prasidėjo, kai ji pradėjo registruoti užsienio laivus, kad padėtų „Standard Oil“ išvengti JAV mokesčių ir reguliavimo“, – moksliniame tyrime apie Jungtinės Karalystės Mergelių salų ir Panamos verslo modelį rašė Armando Jose Garcia Piresas.
„1927 metais atsirado ofšorinis finansavimas, kai Volstryto interesai padėjo Panamai įvesti negriežtus įmonių inkorporavimo įstatymus, o tai leido bet kam įkurti anonimines, mokesčių neliečiamas bendroves“, – rašoma tyrime.
„Tačiau Panamos vystymas ofšore įvyko tik aštuntajame dešimtmetyje. Panama pradėjo naudoti žinomą mokesčių rojų modelį, remiantis trim pagrindiniais dalykais: mokesčių neliečiamomis įmonėmis, bankų slaptumo įstatymais ir konkurencingais inkorporavimo įstatymais, kurie sunaikino valiutų kontrolę bei buvo sukurti remiantis Šveicarijos bankų slaptumo modeliu“, – tęsė A.J.G.Piresas.
Nuo pat pradžių laivų registracijos sistema Panamoje buvo sukurta klasikiniu ofšoriniu stiliumi. Mokesčiai, reguliavimas ir atskleidimo reikalavimai buvo maži, kad pavyktų pritraukti kuo daugiau užsienio laivų savininkų, kurie norėjo išvengti šių dalykų savo gimtinėse.
Iš pat pradžių ofšorinių sistemų tikslas buvo suteikti kuo daugiau privilegijų kapitalo savininkams, kad šie galėtų nepaistyti darbininkų teisių, mokesčių mokėjimo ir informacijos atskleidimo.
„Pirmieji laivai perkelti į Panamos registrą 1922 metais buvo du JAV keleiviniai laivai, kurie Prohibicijos eros metu norėjo pakeleiviams pateikti alkoholio, – rašoma viename BBC straipsnyje. – Jų pavyzdžių sekė dar daugiau laivų, kurie siekė išvengti aukštų atlyginimų ir geresnių sąlygų darbininkams, kurie buvo įteisinti JAV“.
Panama atgavo kanalą
Tačiau bėgant laikui Panamos gyventojai reikalavo, kad kanalo zona būtų atiduota šaliai. Galų gale, aštuntajame dešimtmetyje šalies piliečiai gavo tai, ko ir troško.
Jungtinės Valstijos paprašė Holivudo aktoriaus Johno Wayne'o ir valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio pagalbos įtikinti JAV visuomenę, kad pilnas Panamos suvereniteto atgavimas turėjo įvykti, kitaip „JAV iki mirties būtų sumušta visuose tarptautiniuose forumuose, o Lotynų Amerikoje kiltų riaušės“.
1978 metais buvo pasirašytos dvi sutartys. Pirmoji – neutralumo sutartis – leido Jungtinėms Valstijoms naudoti savo kariuomenę ginti Panamos kanalą nuo grėsmių jo neutralumui ir dėl to JAV galėjo nuolatos naudotis kanalu.
Antroji – Panamos kanalo sutartis – patvirtino, kad Panamos kanalo zona nustos egzistuoti 1979 metų spalio 1 dieną, o pats kanalas Panamos piliečiams atiteks 1999 metų gruodžio 31 dieną.
Sąlyginė nepriklausomybė?
Tuo metu, kol vyko derėjimasis dėl kanalo, naujas ofšorinis bankų centras pradėjo vystytis Panamoje dėka parankių įstatymų ir pagalbos iš Volstryto.
„Įstatymai pritraukė ilgą eilę sukčių ir diktatorių, įskaitant Ferdinandą Marcosą, „Baby Doc“ Duvalierą ir Augusto Pinochetą, kurie naudojo Panamą paslėpti nugvelbtus turtus“, – rašė žurnalistas K.Silversteinas.
„Kai Panamos gynybos pajėgų vadas Manuelis Noriega užėmė šalį 1983 metais, jis iš esmės nacionalizavo pinigų plovimo verslą, nes susidraugavo su Medelijno narkotikų karteliu ir jo nariams davė laisvė daryti bet ką, – detalizavo žurnalistas. – M.Norieiga ištikimai palaikė JAV užsienio politiką regione ir metų metus Centrinė Žvalgybos Valdyba jam mokėjo algą“.
„Tačiau JAV neteko kantrybės, kai M.Norieiga pasipriešino Jungtinių Valstijų pastangoms nuversti kairuolišką sandinistų vyriausybę kaimyninėje Nikaragvoje, – nurodė K.Silversteinas. – Tai privedė prie 1989 metų Panamos užpuolimo, kai buvo nuverstas M.Norieiga, o į galią buvo sugrąžinti senieji bankų elitai, paveldėję „J.P.Morgan & Co“ palikimą“.
Jau daugelį metų Panamoje verslas daugiausiai sukosi aplink laivybą, o ne ofšorinę bankininkystę. Tačiau indėliai į banko sektorių pradėjo staigiai didėti nuo beveik nieko 1970 metais iki maždaug 50 mlrd. dolerių (43,8 mlrd. eurų) 1980 metais, kai staigiai pakilo pasaulio naftos kainos ir pro ofšorinę sistemą pradėjo plaukti Eurodolerių srautai.
Vėliau indėliai į Panamos bankus krito iki 15 mlrd. dolerių (13,1 mlrd. eurų), kai vyko Lotynų Amerikos skolų krizė ir politinė krizė Panamoje. Indėliai po to vėl pradėjo stabiliai augti.
