Nors referendume, kuriame dalyvavo kiek daugiau nei trečdalis rinkėjų, dauguma radikaliausiai nusiteikusių rinkėjų balsavo apskritai prieš ES, kai kas čia įžvelgė išdavystę ir klastingą Maskvos ranką.
Bene ryškiausiai reagavo prezidentė D.Grybauskaitė, kategoriškai pareiškusi, kad „niekas negali stoti skersai kelio“ Ukrainai į Europą, visa Europa sutartinai remia Ukrainą, o pats referendumas nedaug ką reiškia.
Tokį Lietuvos vadovės pareiškimą, nors jis esą buvo skirtas Ukrainos visuomenei, galima pavadinti politiniu netaktu.
Juk tiek Haga, paskelbusi, kad stabdo ES ir Ukrainos sutarties ratifikavimo procesą, tiek kitos Europos sostinės dabar intensyviai svarsto, kaip reaguoti į referendumo rezultatus.
Viena vertus, šis patariamasis referendumas tikrai nėra pakankama priežastis Olandijos parlamentui vetuoti sutartį ir taip ją palaidoti. Kita vertus, niekaip nereaguoti demokratinių šalių politikai irgi negali.
Bet kol jie ieško kompromiso, verta panagrinėti, kas slypi ir J.C.Junckerio teiginių potekstėje.
Ar Ukraina išties gali tapti ES nare greičiau nei po kelių dešimtmečių? Ar ji apskritai turi galimybių išlikti kaip valstybė?
Šiuos klausimus vis dažniau privalo kelti pirmiausia Ukrainos rėmėjai visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. To klausti jie turi ne tik patys savęs, bet ir pačių ukrainiečių.
Juk seniai akivaizdu, kad dabartinė Ukrainos valdžia, perėmusi šalies vairą po Maidano įvykių, toliau klimpsta į korupciją, oligarchinį valdymą, tarpusavio rietenas dėl valdžios ir pinigų.
Būtent šalies politinio elito, atėjusio į valdžią ant pažadų „pasaulį seną sunaikinti“ bangos, virsmas į senąjį monstrą, su kuriuo kovojo eiliniai piliečiai Maidane, o ne Rusijos agresija yra pagrindinė kliūtis Ukrainos kelyje į Europą.
Didžiausia sisteminė bėda – neatsinaujinanti politinė sistema, kurioje beveik nematyti vakarietiško tipo partijų, o toliau dominuoja oligarchiniai rinkimų „projektai“ bei persidažiusios senosios jėgos.
Visa tai – viena svarių priežasčių, dėl kurių dauguma referendume dalyvavusių Olandijos rinkėjų atmetė ES suartėjimą su Ukraina.
Šio balsavimo išvakarėse lyg tyčia paaiškėjo, kad pats Ukrainos prezidentas P.Porošenka kartu su savo pagrindiniu priešu V.Putinu yra tarp pasaulio lyderių, galimai susitepusių dėl mokesčių slėpimo ar pinigų plovimo.
Žinios, kad nauja valdžia išsigimsta į senąją, dažnai užgožia naujienas apie kai kurias išties įgyvendintas reformas.
Dėl to didėja ne tik šalies visuomenės, bet ir Vakarų, remiančių Ukrainą, nusivylimas. Tai ryškiausiai atsispindi vis garsėjančiuose kaltinimuose, kad dėl nenutylančio karo šalies rytuose kalta ne vien Maskva, bet ir Kijevas.
Vakaruose taip pat ėmė sklisti abejonės, ar verta toliau merkti pinigus į nemažėjančią ukrainietiškos korupcijos pelkę oligarchinėse džiunglėse.
Žinoma, kol kas neatrodo, kad Ukraina bus palikta Rusijos ir likimo valiai, bus siekiama, kad situacija bent jau liktų stabili.
Tačiau tai gali reikšti, kad Ukraina tiesiog bus palikta vegetuoti arba lėtai nykti „niekieno žemėje“ tarp Rusijos ir Vakarų.
Vis dėlto Kijevo valdžios viršūnės dar mėgina demonstruoti suvokiančios, kad reikia gelbėti padėtį, ir siekia sumažinti Vakarų nepasitenkinimą.
Antai atsistatydino nuo pat Maidano pergalės vyriausybei vadovavęs A.Jaceniukas. Nors šis politikas neseniai laimėjo balsavimą dėl pasitikėjimo parlamente, jo paties ir jo partijos „Liaudies frontas“ populiarumas neviršija nulinės žymos.
Pagrindinė premjero atsistatydinimo priežastis – politinio konkurento P.Porošenkos spaudimas. Šią pergalę prezidentas sieks įtvirtinti. Būtent P.Porošenkos komandos žmonės užims pagrindinius postus vyriausybėje, o premjeru taps jo artimiausias bendražygis, dabartinis parlamento vadovas V.Hroismanas.
Viena vertus, tokiu manevru visa valdžia sutelkiama prezidento rankose, kita vertus, atitolinamas pirmalaikių rinkimų pavojus.
Tačiau neabejotina tai, kad šių rinkimų toliau reikalaus nuo valdžios nustumtos radikalios jėgos, kurių populiarumas vis didėja, ir revanšo laukiantys Rusijos bei senojo režimo atstovai „Opoziciniame bloke“.
Neatrodo, kad valdžios koncentracija vienose rankose tikrai garantuos ir spartesnes reformas.
Be to, valdančiąją daugumą parlamente, sulipdytą iš senosios duženų ir P.Porošenkos bei A.Jaceniuko partijų, galima pavadinti net ne moline, o popierine.
Vadinasi, neatmestina ir politinės griūties, sukelsiančios valdžios paralyžių ir socialinius neramumus, galimybė.
Kas dėl to būtų kaltas? Pirmiausia pats Ukrainos politinis elitas ir jį per švelniai spaudžiantys Kijevo rėmėjai Vakaruose.
