„Posovietinėse visuomenėse nebuvo tradicijos paaiškinti žmonėms, kas vyksta ir kodėl. Valstybės elitas nejuto pareigos, tiesiog nematė reikalo tą daryti.
Ukraina nėra išimtis. Jos valdžia niekada neturėjo įpročio bendrauti su visuomene ir aiškinti, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai“, – duodamas išskirtinį interviu LR, sakė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) projektų Ukrainoje koordinatorius Vaidotas Verba.
Balandį prieš dvejus metus jis buvo paskirtas vadovauti ESBO Specialiajai stebėsenos misijai Odesoje, o po 5 mėnesių tapo ESBO projektų visoje Ukrainoje koordinatoriumi.
V.Verba įsitikinęs, jog siekiant sutarimo, kuriant demokratinę visuomenę, kurią kurti Ukraina labai vėluoja, yra būtina sukurti komunikavimo, diskusijos kultūrą.
Kaip susodinti prie vieno stalo Ukrainos bendruomenių atstovus, ypač gyvenančius Donecko bei Luhansko srityse ir, kartu su užsienio valstybių diplomatais bei ekspertais, ieškoti būdų spręsti skaudžiausias problemas? Siekiant šio tikslo, prieš metus startavo ESBO projektas „Atkūrimas dialogo būdu“.
Per tą laiką dešimtys Kijevo politikų, Vyriausybės narių važiavo į tolimiausius šalies Rytų miestus ir kaimus paaiškinti savo sprendimus ir sužinoti, kuo iš tiesų gyvena karo pažeisti žmonės.
Pasinaudojant ESBO įtaka, sukurta platforma, telkianti visuomenės grupes konkrečioms problemoms išspręsti.
– Slovjanskas, Kramatorskas, Krasnoarmijskas, Severodoneckas, Mariupolis – karšti Rytų Ukrainos taškai, o kelionė traukiniais ir autobusais iki jų trunka kartais net 14 valandų. Ar nebūtų paprasčiau rengti tokius forumus Kijeve?
– Kai projektas buvo kuriamas, jam turėjo pritarti visos 57 ESBO narės. Tuomet buvo išreikštas noras, kad pirmuosius bandymus darytume Rytuose, kur, šalių manymu, yra didžiausias dialogo deficitas.
Atvažiavę į forumą, daugelis politikų, tarptautinių organizacijų atstovų pirmą kartą pamatė Donbasą ir jo problemas iš arti. Pirmą kartą susitiko su jo bendruomenėmis ir išgirdo, kaip ir kuo jos gyvena. Norint suprasti, kas Ukrainoje įvyko iš tikrųjų, reikia pamatyti savo akimis.
– Todėl sudarote galimybę konferencijų dalyviams nuvykti į sugriautus ir iki šiol apšaudomus kaimus ar pas karius netoli priešakinių linijų?
– Norime, kad Kijevo žmonės, diplomatai giliai ir visapusiškai suvoktų padėties kompleksiškumą.
Kai pašnekesiai vyksta kabinete Kijeve, karas atrodo kažkur toli, o jo padarinius nusako statistika. Kai matai gal vienintelę Opytnoje kaime už kontaktinės linijos dar gyvenančią močiutę, namų griuvėsius, kalbi su kariais, įsirengusiais gynybos taškus šalia tų griuvėsių, matai sugriauto Donecko oro uosto prieigas, karas žvelgia tau į akis.
Avdiivka, kurioje buvome ir bendravome su gyventojais, yra ne prie kontaktinės linijos. Ji yra ant kontaktinės, bet žmonės ten gyvena, migruoja, turi butus, giminių. Tik pamatęs savo akimis žmogus pradeda suprasti, ką tai reiškia kasdienybėje.
Net ir ten, kur nebešaudo, žmonės jaučiasi nesaugūs, pamiršti, sprendžia paprasčiausius išgyvenimo klausimus. Pirmą kartą sutikę užsienio diplomatą ar tik per televizorių matytą politiką, vietos gyventojai pasijunta svarbūs, verti dėmesio.
Taip atsiranda ryšys, gilus supratimas ir prasideda tikrasis nacionalinis dialogas, apie kurį daug kalbama, bet dažnai būna neaišku, kas tai yra ir kaip jį atkurti.
– Kramatorske konferenciją saugojo ginkluoti žmonės, lydėjo šarvuočiai. Krasnoarmijske ant stogų budėjo snaiperiai. Jūs atsakingas už pakviestų žmonių saugumą. Kas tuo rūpinasi?
– Viskas, kas vyksta, turi būti derinama su laikinąja Karine civiline administracija bei Antiteroristinės operacijos (ATO) štabu ar jo padaliniais, atsakingais už visuomeninį saugumą. Tam tikra prasme, jie yra projekto partneriai.
Visa ATO vadovybė yra Kramatorske. Todėl pirmiausia ir atsiradome šiame Rytų Ukrainos mieste, pradėjome su jais kalbėtis, surengėme pirmąją seriją renginių ir tik įgiję patirties ir pasitikėjimo, išplėtėmė projekto geografiją.
– Ar tai gali pavirsti dialogu tarp konfliktuojančių pusių?
– Mūsų mandatas nesuteikia laisvės kurti politinį procesą tarp dviejų konfliktuojančių pusių. Šiam uždaviniui yra trišalė kontaktinė grupė, yra Minsko, Normandijos procesai.
Skirtingais pavadinimais mūsų biuras Ukrainoje dirba jau 21 metus ir vienas pagrindinių uždavinių – padėti kurti valstybę remiant reformas.
Šiam procesui būtina dialogo kultūra. Kalbu ne būtinai vien tik apie konfliktuojančias puses. To labai reikia žmonėms, turintiems skirtingas nuomones tam tikram tikslui pasiekti. Tai jau mūsų mandato dalis. Šis procesas vyksta šalia konflikto yra ne mažiau svarbus.
– Gal bandysite įtraukti žmones iš Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamos teritorijos?
– Mes labai atidžiai svarstome, kaip pasiekti žmones, kurie gyvena anoje pusėje ir susiduria su tom pačiom problemom.
Kažkada toks laikas ateis, nes humanitariniai klausimai labai panašūs abiejose pusėse. Tačiau dabar rizika ir tiems žmonėms, ir organizatoriams būtų per didelė. Niekas negali prognozuoti, kokios bus reakcijos. Nejaučiu, kad galime taip rizikuoti kieno nors saugumu. Tai turėtų įvykti tada, kai atsiras daugiau taikos.
Mes žengiame į konflikto zoną, tačiau tik ten, kur įmanoma užtikrinti visų dalyvaujančiųjų pusių saugumą. Saugiai atvežti, surasti saugią nakvynę.
– Komunikacijos, užteršti vandenys, konstitucinė reforma, rinkimai, verslas, pabėgėliai. Projekto temos labai įvairios. Kas lemia pasirinkimą?
– Pirmą kartą į Kramatorską važiavome nepažinodami tų žmonių. Sugaišome mėnesį rinkdami informaciją apie pilietines organizacijas, struktūras Donecko srityje, aiškindamiesi, kas galėtų būti mūsų partneriai. Patys galvojome, kurios temos galėtų būti aktualios ir, galima sakyti, pataikėme.
Tuomet, pavyzdžiui, buvo daug kalbama apie decentralizaciją, bet niekas nežinojo, kas tai bus. Buvo svarbu pradėti aiškinti, kokia kryptimi turi vykti konstitucinė reforma. Vienas mūsų organizacijos darbuotojas yra Konstitucinės reformos komisijos narys – vietos žmonės galėjo iš pirmų lūpų išgirsti, kas tai yra.
Buvo svarbu, kad civilinės karinės administracijos žmonės papasakotų, kokia reali padėtis, kokių priemonių imamasi, kaip vyksta judėjimas per kontaktinę liniją, kodėl reikalingi tam tikri apribojimai. Artėjo savivaldos rinkimai, todėl kalbėjome apie tai, apie žiniasklaidos įtaką.
Dabar jau esame žinomi, turime vietos partnerių, kurie padeda nustatyti jautriausias temas. Humanitariniai, išminavimo, švietimo, socialiniai, sveikatos apsaugos, verslo klimato, o taip pat žmogiškojo saugumo klausimai yra jautrūs visur.
Humanitariniai klausimai susiję su laikinai perkeltais žmonėmis, pabėgėliais. Jie netekę visko, kažkas turi juos išlaikyti. Elementarūs dalykai, kai neturi pinigų išvažiuoti, maitintis, jiems tampa esminiai. Negebėdami rasti išeičių, žmonės priversti likti tose vietose, kur vyksta karo veiksmai. Išvažiavę iš karo zonos žmonės turi pradėti naują gyenimą, bet ne kiekvienas sugeba.
Yra labai konkrečių dalykų – kaip atkurti elektros arba vandens tiekimą, yra fundamentalesnių, tokių kaip verslo aplinka, kuri leistų miestui pačiam išgyventi. Pasinaudodami ESBO įtaka, mes sukuriame platformą, telkiame skirtingas visuomenės grupes konkrečioms problemoms išspręsti.
– Kiekvieną kartą suburiate verslo darbo grupę. Tai – vienas prioritetų?
– Ne paslaptis, kad šiame regione smulkaus ir vidutinio verslo beveik nebuvo ir nėra. Tai ne vienos srities, o didžiulė viso Donbaso problema.
Yra daugybė taip vadinamų mono miestų, gyvenviečių, kurie susidarė aplink kokią nors didelę įmonę, ir visi nuo jos absoliučiai priklauso, visas gyvenimas sukasi aplink tą įmonę ar šachtą. Sutrikus įmonės veiklai, automatiškai sutrinka viskas aplinkui. Vienintelė alternatyva – smulkaus ir vidutinio verslo atsiradimas.
Tai būtų visuomeninių organizacijų, valdžios, donorų paramos objektas.Bet Ukrainoje šiandien bankai jokių pinigų tam neskiria arba ima astronominius procentus, todėl reikalinga valstybės politika šiuo klausimu. O taip pat žmonių supratimas ir tikėjimas ta politika.
– Ką padaryti sunkiausia?
– Sunkiausia buvo įtikinti atvažiuoti Kijevo politikus, Vyriausybės atstovus. Pirmą kartą buvo atvykę tik du viceministrai. Kitą kartą – jau trys, prisijungė ir ministerijų žmonės, Prezidento administracijos atstovai. Proveržis įvyko.
Investuojame labai daug laiko ir asmeninių pastangų tam, kad „gautume“ vieną ar kitą žmogų. Reikalai keičiasi į gerąją pusę, nes dirbame nuoširdžiai ir rimtai. Centrinė valdžia kažkaip išgirdo, kad reikia žmonėms Rytuose aiškinti savo sprendimus ir planus. Randasi toks noras. Rezultatas nėra labai konkrečiai apčiuopiamas, bet procesas, tendencija akivaizdūs.
Taip pat pastebiu, kad vietos valdžia dabar daug daugiau bendrauja su nevyriausybinėmis organizacijomis. Diskusijos dabar vyksta laisviau, atviriau.Pavyzdžiui, diskusijų grupėse pagal temas lyderystės dabar jau imasi ne vien tik mediatoriai, bet ir viceministrai.
– Mediatoriai? Kas tai yra?
– Na, galima sakyti, mes patys juos sukūrėme, tiksliau, padėjome jiems atsirasti ir organizuotis. Diskusija tarp skirtingo lygio ir skirtingų įsitikinimų žmonių – nelengvas menas. Rengėme ir rengiame jiems mokymus. Padėjo ESBO sekretoriatas Vienoje. Dabar Ukrainoje yra tinklas žmonių, gebančių profesionaliai mederuoti diskusijas, ypač stipri Odesos grupė. Turime partnerių ir Rytuose, ir visoje šalyje.
Jie nėra mūsų darbuotojai. Tai – į profesionalias arba visuomenines grupes susibūrę psichologai, dėstytojai, menininkai ar žurnalistai.
– Dirbote ministru patarėju Lietuvos ambasadoje Kanadoje, ambasadoriumi Nyderlandų Karalystėje. Palyginti ramią diplomato karjerą iškeitėte į darbą konflikto zonoje. Stigo adrenalino ar reikėjo pokyčių?
– Nors buvau dar ir profesionalus sportininkas, krepšininkas, nesu adrenalino mėgėjas. Kuo ramiau gali priimti sprendimus, tuo geriau. Bet taip jau atsitiko, kad vieną penktadienį sužinojau, kad šeštadienį išvažiuoju į Odesą vadovauti Specialiajai monitoringo misijai, kurią dar reikia ir sukurti.
Atvykau, susiradau viešbutį ir pradėjau. Tas periodas įdomus tuo, jog neskirstėme paros į darbo ir ne darbo laiką, o savaitės – į darbo ir poilsio dienas. Po to tapau ESBO projektų koordinatoriumi.
Man tai buvo nauja sritis, nes anksčiau nebuvau susijęs nei su misijomis, nei su ESBO. Kita vertus, tai logiška mano darbo ES Rytų partnerystės projekte tąsa.
– Pafrontės žmonės priprato prie karo. Nebijo apšaudymų, moka pasislėpti ir išlikti be mums įprastų patogumų. Jūs taip pat pripratote?
– Pafrontės žmonės prie karo gal ir priprato, tačiau aš, matyt, niekad nepriprasiu ramiai ir abejingai bendrauti su žmonėmis, išgyvenusiais karą.
O patogumai visada yra konkretūs – tokie, kokie įmanomi konkrečiomis sąlygomis. Daug keliaujant šalies viduje tenka prie visko priprasti, tačiau vykti į apšaudymų zoną neturime nei tikslo, nei mandato.
Greičiau priešingai, mūsų darbui būtina taiki ir saugi aplinka. O buitinio pobūdžio sunkumai yra tokio darbo dalis. Taip juos ir priimu.
