Vargu, ar galima rasti kitą žmogų, sugebantį tobulai įkūnyti britų kultūrą ir vertybes bei taip garsinti savo šalį. Jei kas ir gali priversti užsieniečius domėtis, o vietinius didžiuotis Jungtine Karalyste, tai tik monarchė, kuri, atrodo, amžinai sėdi soste ir tą sėkmingai darys ir toliau.
Gimtadienio progą pažiro tūkstančiai sveikinimų karalienei, o pasaulio žiniasklaida spausdino gausybę straipsnių apie įspūdingą Elizabeth II gyvenimą.
Žinoma, straipsniuose rašoma apie karalienės pasiekimus (ar žinojote, kad ji buvo mechanikė?), mylinčią bei sparčiai gausėjančią šeimą, mėgstamiausią šunų rūšį (korgiai), nepriekaištingą aprangos stilių ir netikėtus faktus (pavyzdžiui, kad keliautų, karalienei nereikia paso).
Tačiau taip pat buvo girdėti ir tylūs nepasitenkinimo, pykčio ir cinizmo balsai, kurie priklausė svarstantiems, ar tikrai gyvenama XXI amžiuje, jei Jungtinė Karalystė vis dar vadinasi „karalystė“.
Karališkosios šeimos šventės sugeba kasmet mirtinai įžeisti britų mažumą, savo pyktį nutaikančią į vienintelę grupę žmonių, kuri per daug mandagi jiems atsikirsti – į monarchiją.
Kam gali nepatikti žmonės, kurie yra tikrų tikriausia išgryninta britiškumo versija? Gal kritikai jaučia apatiją korgiams arba pavydi jodinėjantiems žirgais? O gal kritikai slapti Prancūzijos agentai?
Monarchijos priešininkai ją peikia dėl trijų pagrindinių dalykų: dėl pinigų, dėl demokratijos trūkumo ir dėl to, kad jau 2016 metai, bet senos tradicijos dar gyvos.
Pirma verta aptarti daugiausia visiems rūpinčią temą – pinigus (arba kaip jų nėra). Kai kurie niurzgantys britai tiki, kad karališkosios šeimos išlaikymas yra didžiausias švaistūniškumas.
Remiantis 2014 metų informacija, išlaikyti karališkąją šeimą kasmet kainuoja 35,7 mln. svarų (45,3 mln. eurų).
Galinga suma? Nelabai. Kiekvienas britas kasmet sumoka po 56 pensus (71 euro centą).
Tačiau tai atrodo kaip menka suma, jei įvertini tai, kad karališkąją šeimą trokštantys pamatyti užsieniečiai atvyksta fotografuotis priešais Bakingamo rūmus ir pirkti suvenyrinių atviručių.
Karališkoji šeima sugeba pritraukti turistų, kurie Jungtinėje Karalystėje išleidžia tiek pinigų, kiek sumokama už karališkosios šeimos išlaikymą.
Kad suvokti, kokie menki yra tie 45,3 mln. eurų, tereikia pažvelgti į platesnį kontekstą. Jungtinė Karalystė turi penktą didžiausią ekonomiką pasaulyje su 2,37 trilijonų eurų BVP, o Europos Sąjungoje ji užima antrąją vietą, Vokietijai nusileisdama tik iš britiško mandagumo.
Atsisakius išlaikyti kilminguosius būtų sutaupyta pakankamai, kad būtų galima sutaisyti keletą kasmet „nelaukto“ sniego sugadinamų kelių arba kiekvienam gyventojui pietums duoti pusę porcijos bulvyčių su actu iš vietinio greitojo maisto kioskelio ant ratų.
Antra priežastis, dėl kurios monarchija susilaukia kritikos, yra, kad institucija yra tariamai nedemokratiška, nes Elizabeth II nebuvo išrinkta.
Galbūt tai tie patys žmonės, kurie panoro surengti ir birželio 23 dieną vyksiantį referendumo dėl šalies likimo ES.
Tačiau būtų keista demokratijos esmę suvesti vien tik į balsavimą. Taip pat neįmanoma sukurti sistemos, kurioje visi piliečiai balsuotų dėl visų įmanomų klausimų ir dėl visų politinių postų.
Atsakomybes būtina paskirstyti ir retas rastų noro balsuoti dėl kiekvieno politinio klausimo. Tokį nuolatinį balsavimą ir siūlo norintys, kad šalis turėtų renkamą šalies vadovą: išpildžius jų užgaidas jie kovotų dėl kitų dalykų, dėl kurių „vertėtų“ balsuoti, nors sistema, atrodytų, puikiai veikia ir be to.
Demokratijos laikais yra žadama lygybė ir laisvė nuspręsti šalies ateitį, todėl tie, kurie randa spragų sistemoje, nori pakeisti situaciją, kad pasijaustų galingi ir įsitraukę į pilietinės visuomenės veiklą.
Tačiau atsakymas į politines problemas nėra sunaikinimas tų tradicijų, dėl kurių įsišaknijo demokratija. Yra žymiai opesnių klausimų, kuriuos būtina išspręsti iki imantis ardyti monarchiją.
Kokia prasmė uždaryti rūmus, jei Londono gatvėse pardavinėjami narkotikai ir paauglės iš Rytų Europos? Kam uždrausti puotas, jei Mančesteryje paaugliai kasdien vagia rankines? Kodėl norima nušalinti Elizabeth II, jei Glasge ir toliau butelyje skandinsis viltį gyventi praradę žmonės?
Todėl būtina nusistatyti prioritetus, dėl kurių verta kovoti. Britų gyvenimo kokybė išaugs, jei bus įdėta pastangų (nebūtinai pinigų) keisti švietimo sistemą ir kovoti su socialinėmis problemomis, o ne skelbti karą žmonėms, kuriems šalies ateitis rūpi keliasdešimt kartų daugiau nei bet kam kitam.
Trečia, kai kurie britai yra įsitikinę, kad monarchija yra anachronizmas, praeities atgyvena, nereikalinga tradicija, kuriai nėra vietos XXI amžiuje.
Kritikų visados bus ir jų dera klausyti, jei jie aiškiai ir taikliai argumentuoja kaitą. Tačiau dažniausiai tradicijas naikinti siūloma vien dėl to, kad jos egzistuoja. Apgalvota kaita yra būtina sveikam vystymuisi, bet įnoringas praeities naikinimas dėl „progreso“ tik žaloja demokratiją.
Jungtinė Karalystė yra giliai valdoma tradicijų ir papročių, kurie kadaise ją pavertė galingiausia pasaulio tauta. Atkirsti šalį nuo istorijos ir pasididžiavimo reiškia paskelbti mirties nuosprendį.
Negalima užmiršti, kad karališkoji šeima yra šalies elitas: jie yra labiausiai išsilavinę, geriausiai kultūrą, politiką ir etiketą išmanantys piliečiai, kurie savo gyvenimą paaukojo pareigai.
Nors daugeliui „elitas“ turi neigiamą reikšmę arba verčia galvoti apie Holivudo žvaigždes, tikrasis elitas yra žymiai kilmingesnis ir turi neapsakomai daugiau atsakomybės.
Ar tai reiškia, kad būtina užsimerkti ir leisti kilmingiesiems savivaliauti? Žinoma, kad ne – juk dėl to ankščiau buvo kilusios net revoliucijos. Tačiau kritika turi būti pelnyta – kaip ir pagyros.
Ne kiekvienas kilmingasis yra tobulas, bet daryti klaidas yra žmogiška. Retas kritikas sugebėtų ištverti bent dieną Elizabeth II pareigose arba pajėgtų atlaikyti pasaulio žvilgsnį bei komentarus.
Ironiška, kad Jungtinės Karalystės monarchija yra vadinama anachronizmu, jei ji nėra nei atgyvenusi, nei priklausanti praeičiai. Europoje šiuo metu yra 12 monarchijų, o pažvelgus pasauliniu mastu jų skaičius išauga iki 43 (44, jei skaičiuojame Vatikaną).
Todėl teigti, kad XXI amžiuje nėra vietos karalienei Elizabeth II, yra juokinga, kai karalių, karalienių, princų ir princesių skaičius žemėje toli gražu nėra toks mažas, kaip norėtų tikėti kritikai. Monarchas taip pat padeda sujungti dabartį su praeitimi ir šaliai suteikia dvasinę dimensiją, kurios piliečiai pasigenda gyvendami patogų, bet dažniausiai pilką ir per daug ramų gyvenimą.
Lieka palinkėti, kad karalienė Elizabeth II toliau sėkmingai atstovautų Jungtinei Karalystei ir rodytų geriausią didingos ir politiškai aktyvios tautos pusę. Atšventus karalienės 90-metį metas ruoštis 100-osios gimimo dienos šventei, kuri turėtų būti įspūdinga ir užgniauš kvapą net kritikams.
