„Černobylio atominė jėgainė buvo vos už 100 kilometrų nuo mano namų Kijeve. Įvykus sprogimui nieko neįtariau. Iki kito ryto, kai kaimynė man papasakojo apie nelaimę. Ji buvo policininko žmona, tad žinojo apie įvykusią katastrofą“, – pasakojo J.Lukatskis.
Kaimynė perspėjo fotografą apie radioaktyviąsias dulkes, kad jis nedelsdamas turi uždaryti visus namų langus, užkamšyti plyšius ir neiti į lauką. J.Lukatskis sunerimo tik pamatęs kaimynės vyrą, kuris prieš įeidamas į namus nusirengė drabužius ir sudėjo į plastikinį maišą.
Tuo metu Sovietų Sąjunga vis dar slėpė tikruosius katastrofos mastus. Nebuvo atšaukta ir gegužės pirmąją numatyta eisena Kijevo centre. Ukrainos sostinės gatvėmis žingsniavo tūkstančiai žmonių nešdami Sovietų Sąjungos lyderių nuotraukas, jiems virš galvos tvyrojo radioaktyvūs debesys.
„Po kelių dienų man paskambino draugas branduolinės fizikos inžinierius Viktoras Ivaščenko. Jis mane paragino išvykti iš Kijevo ir niekada negrįžti. Aš pasilikau. Išvykau į katastrofos vietą fiksuoti jos padarinių“, – prisiminė J.Lukatskis.
Sovietų Sąjunga galiausiai prisipažino apie sprogimą branduolinėje jėgainėje ir leido keliems fotografams ten nuvykti. Du iš jų vėliau mirė dėl radiacijos sukeltų ligų.
Deja, visos fotografų nuotraukų Maskva paviešinti neleido. Maža to, jos buvo gerokai retušuotos.
Vienas fotografų Igoris Kostinas dirbo kartu su avarijos padarinius šalinančiais pareigūnais. Jis turėjo dirbti itin greitai. „Kol Igoris fotografavo, kariškiai skaičiavo iki dvidešimties. Suskaičiavus jis turėjo greitai pasišalinti, nes fotografavo pavojingiausiose vietose“, – pasakojo J.Lukatskis.
Prieš mirtį 2011 metais I.Kostinas prisipažino – jei dabar turėtų važiuoti į Černobylį, to nebedarytų.
„Į avarijos vietą nuvykau praėjus keliems mėnesiams. Mačiau, kad žmonės, likviduojantys jos padarinius, dirbo be jokių apsaugų. Pats irgi neturėjau nieko daugiau, išskyrus medicininę kaukę ir šalmą“, – sakė J.Lukatskis.
Į Černobylį fotografas grįžo ir 2000 metais. Šį kartą vyras užsidėjo visas reikalingas apsaugas, nes radiacijos lygis buvo vis dar didelis. „Praeis dar ne viena dešimtis metų, kol oras ten bus švarus, tačiau katastrofa visuomet bus su mumis, su tais, kurie ją matė savo akimis“, – sakė fotografas.
