„Jūsų akivaizdoje aš pareiškiu: visą savo gyvenimą, nesvarbu, ar jis būtų ilgas ar trumpas, skirsiu tam, kad tarnaučiau jums ir mūsų didžios Imperijos šeimai, kuriai mes visi priklausome“, – tokią priesaiką savo 21-ojo gimtadienio proga tolimais pokario 1947-aisiais viešai ištarė princesė Elizabeth Alexandra Mary.
Tuomet jaunoji Windsorų dinastijos sosto įpėdinė nė neįsivaizdavo, kad praėjus mažiau nei penkeriems metams nuo širdies trombozės mirs jos tėvas karalius Jurgis VI. Jam tebuvo 56-eri.
Kai 1952-ųjų vasario 6-ąją naujoji monarchė Elizabeth II sėdo į Britų imperijos sostą, jai nebuvo sukakę net 26-erių.
Prabėgo daugiau nei 64 metai. Niekam nekyla abejonių: jaunystėje duotą priesaiką Jungtinės Karalystės ir visos Britų Tautų Sandraugos piliečiams ši valdovė išpildė su kaupu.
Per bemaž pusseptinto dešimtmečio soste karalienė viršijo daugybę rekordų, į kuriuos vargu ar kas pasikėsins XXI amžiuje.
Atšventė gana kukliai
Karalienė Elizabeth II – ilgaamžiškiausia šiuo metu valdanti monarchė planetoje.
Jai priklauso ir kitas rekordas: per tūkstantmetę britų monarchijos istoriją nė vienas valdovas – net ir karalienė Viktorija – savo rankose skeptro nelaikė taip ilgai kaip Elizabeth II.
Kai jaunoji karalienė sėdo į sostą, premjeru buvo seras Winstonas Churchillis. Labai realu, kad kai dabartinis ministras pirmininkas Davidas Cameronas, 12-asis iš eilės per Elizabeth II valdymą, pasitrauks iš didžiosios politikos 2020-aisiais, monarchė vis dar tebebus savo soste.
Ketvirtadienį ir penktadienį visoje Jungtinėje Karalystėje ir dar pusšimtyje Sandraugos valstybių buvo švenčiamas 90-asis Elizabeth II jubiliejus.
Tiesa, šios savaitės iškilmės buvo gana kuklios, jeigu turėsime omeny prie pompastikos pripratusią dinastiją.
Ketvirtadienį monarchė ir jos šeima net neatvyko į Londoną, į oficialią savo rezidenciją Bakingamo rūmuose. Visa šeima pasiliko Vindzoro pilyje.
Čia valdovė trumpai pasivaikščiojo tarp publikos, spontaniškai jai sudainavusios nesudėtingą „Happy Birthday Your Majesty“ („Su gimimo diena, Jūsų Didenybe“) kupletą.
Į dešimtąją dešimtį įkopusi monarchė trumpai pabendravo su kitais britų senoliais, gimusiais būtent tą pačią dieną – 1926 metų balandžio 21-ąją. Ji taip pat priėmė glėbius puokščių ir tortų ir iš karto perdavė juos savo svitai.
Ketvirtadienio vakare 60 artimiausių karalienės giminaičių per privačią vakarienę pagerbė ją ne kaip valdovę, o kaip šeimos matriarchę: žmoną, motiną, močiutę ir promočiutę.
Penktadienį Vindzore prie šampano taures keliančiųjų prisidėjo kiek didesnis ratas: tarp jų ir JAV prezidentas Barackas Obama su žmona Michelle bei dabartinis Jungtinės Karalystės premjeras D.Cameronas su sutuoktine Samantha.
Mėgina išvengti lietaus
Tačiau toks sąlygiškas šios savaitės kuklumas tikrai nereiškia, kad milijonams eilinių britų taip ir nepavyks su trenksmu atšvęsti itin garbingo savo valdovės jubiliejaus.
Jiems teks vos luktelėti: trijų dienų nacionalinė šventė prasidės birželio 10-ąją.
Mat pagal ilgametę šios dinastijos tradiciją valdovų jubiliejai oficialiai švenčiami vasarą.
Priežastis labai proziška – į vasarą gimtadieniai perkeliami dėl itin lietingo klimato.
Dar 1778-aisiais tuometinis karalius, iš Vokietijos kilęs Jurgis II (gimęs vėlyvą rudenį) nutarė savo gimtadienio karinį paradą perkelti į sausiausią metų mėnesį – birželį.
Ilgainiui vieno karaliaus įvesta taisyklė virto tradicija. Todėl monarchai dabar turi po du gimtadienius – tikrąjį ir oficialųjį.
Sekdama šiuo papročiu Elizabeth II oficialaus jubiliejaus šventimą pradės kartu su vyru Edinburgo kunigaikščiu Philipu birželio 10-ąją atvykdama į iškilmingas pamaldas Londono Šv.Pauliaus katedroje.
Beje, ši diena pasirinkta neatsitiktinai – tądien ilgamečiam karalienės sutuoktiniui, jos gyvenimo „akmeninei sienai“, sukaks lygiai 95-eri.
Tris dienas besitęsiančios fiestos kulminacija taps milžiniška iškyla pačioje Londono širdyje: nuo Bakingamo rūmų iki Trafalgaro aikštės besidriekiančioje Malo gatvėje (Pėsčiųjų take) prie ilgo stalo sės šimtai labdaringų britų organizacijų aktyvistų ir savanorių.
Dinastijos aukso epocha
Jubiliejų Elizabeth II pasitinka būdama kaip niekada populiari.
Naujausios viešosios apklausos Jungtinėje Karalystėje rodo, kad tiktai kas dešimtas britas „labai blogai“ arba „blogai“ nusiteikęs prieš savo valdovę.
Atmetus skeptikus, neutraliuosius ar visai nieko nemanančiuosius, karaliene pasitiki bemaž 75 proc. šalies gyventojų.
Palyginkime – dabartinio premjero konservatoriaus D.Camerono reitingas skalėje nuo –100 iki +100 yra vos –25, o opozicijos lyderio leiboristo Jeremy Corbyno: –11. Tad abu kapstosi neigiamuose vandenyse.
Bet pati monarchė ir jos patarėjų Bakingamo rūmuose komanda bene labiau už asmeninį jos populiarumą džiaugiasi pagaliau atėjusia aukso epocha visai karališkajai dinastijai.
Po labai audringo, sukrėtimų ir tragedijų kupino XX amžiaus paskutinio dešimtmečio ir pačios XXI amžiaus pradžios dabar nusistovėjo ramybė.
„Firma“ („The Firm“) – būtent taip save juokais vadina Windsorai – šiuo metu nėra kamuojama jokių didelių ar net vidutinio dydžio skandalų.
Maža to, per keturias kartas išsisluoksniavusi karališkoji šeima patraukia labai skirtingas amžiaus grupes.
Vidurinė ir vyresnioji britų karta itin vertina karalienės ir jos vyro pastangas, o jaunoji žavisi princais Williamu ir Harry – populiariosios ledi Dianos sūnumis. Neverta nė sakyti, kad Williamo žmonos Kembridžo kunigaikštienės Catherine ir dviejų mažamečių sosto įpėdinių gimimas tik sustiprino teigiamą įvaizdį.
Stipri švelnioji galia
Šiuolaikiniai britų istorikai vis garsiau užsimena, kad po 64 metų soste Elizabeth II jau dabar nusipelnė, kad jos valdymą jau būtų galima pakrikštyti antruoju aukso amžiumi.
„XVI amžiaus antrojoje pusėje, karalienės Elžbietos I valdymo metu, Anglijos karinė, ekonominė ir kultūrinė galia pasiekė apogėjų. Tudorų aukso epochoje pirmą kartą buvo panaudotas galingas Britų, kaip atgimstančios tautos, simbolis.
Tas renesansinis optimizmas nebuvo susijęs vien su tarptautine karine ekspansija, bet ir su suklestėjusia poezija, muzika, menais.
Dabar, prabėgus keturiems amžiams, vėl galime kalbėti apie antrąją aukso epochą. Formaliai žvelgiant, Elizabeth II valdymo laikotarpiu britai neteko savo kietosios galios, savo Imperijos.
Bet tuo pat metu švelnioji galia, kurią dabar visuotinai spinduliuoja Jungtinė Karalystė per savo kalbą, universitetus, literatūrą, muziką, kiną ir televiziją, yra didžiulė.
Tad dabartinė monarchė tikrai nusipelno būti vienoje gretoje su savo ypatingomis pirmtakėmis – karalienėmis Elžbieta I ir Viktorija“, – „Lietuvos rytui“ sakė žinomas Tudorų dinastijos aukso epochos ekspertas, Varviko universiteto profesorius Ronnie Mulryne’as.
Valdo britiška dvasia
Žinoma, dabartinė monarchė turėjo vieną didžiulį pranašumą prieš savo pirmtakes. Transporto priemonių ir skaitmeninių technologijų pažanga leidžia globalią švelniąją galią projektuoti taip, kaip nė įsivaizduoti nebuvo galima vos prieš šimtmetį.
Pavyzdžiui, per savo valdymą Elizabeth II aplankė net 116 pasaulio valstybių, į daugelį jų skrido po kelis kartus.
Istorikas Vernonas Bogdanoras iš Londono karališkojo koledžo yra įsitikinęs, kad dabartinės monarchės bemaž nepriekaištingo ilgamečio valdymo receptas yra gebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, mokėjimas tvardyti emocijas ir nepiršti kitiems savo nuomonės. Tai – kertiniai tipiškos „britiškos dvasios“ bruožai.
„Ji atstovauja esminei britų institucijai, kuri geba prisitaikyti ir evoliucionuoti. Tuo pat metu ji turi tvirtus savo įsitikinimus.
Karalienė augo ir brendo karo metais, kai žmonės privalėjo pažaboti savo emocijas. Tai buvo laikai, kurie labai skyrėsi nuo dabartinių, kai norima iš karto viešai skelbti viską, ką jauti“, – tvirtino istorikas V.Bogdanoras.
Vis dėlto karalienės įgimtas bruožas viešai sutvardyti emocijas pakišo jai koją vieną vienintelį kartą – 1997-ųjų rugsėjo pradžioje.
Tada daugiatūkstantinės žmonių minios Londone itin jausmingai gedėjo tragiškai Paryžiuje per automobilio katastrofą žuvusios princesės Dianos.
Sudirgę ir pikti britai reikalavo iš karalienės atverti širdį ir viešai pareikšti savo giliausius jausmus. Bet atokioje Balmoralo pilyje tuomet buvusi monarchė buvo įsitikinusi, kad jos anūkams – paaugliams Williamui ir Harry – tuomet reikėjo ne televizinių ašarų, o ko kita: ramybės ir šeimos narių privačios paramos.
Galiausiai Elizabeth II buvo priversta nusileisti. Ji grįžo į Londoną, pasakė kalbą per televiziją ir surengė iškilmingas laidotuves princesei. Vis dėlto pavėlavo: visuomenės nuomonės apklausos tuomet bent kelerius metus rodė nusmukusius visų be išimties monarchijos atstovų reitingus.
Neleido įvaizdžiui smukti
Tačiau tyliai pasiraitojusi rankoves Elizabeth II ėmėsi reformų savo „Firmoje“.
„Pokyčiai yra vienintelis pastovus dalykas. Gebėjimas susidoroti su užgriūvančiais pokyčiais yra tarsi atskiras mokslas“, – vienoje savo retų viešų kalbų prisipažino karalienė.
Pasaulyje, kurį valdo internetas ir veikia nuolatinis 24-ių valandų per parą naujienų ciklas, net ir seniausia monarchinė institucija privalėjo perkonstruoti savo santykius su išoriniu pasauliu, ypač su žiniasklaida.
Rezultatas buvo akivaizdus jau po penkerių metų: 2002-aisiais, kai visa šalis iš pradžių gedėjo dėl mirusios Karalienės Motinos, o kiek vėliau šventė auksinį monarchės valdymo jubiliejų, jos pozicijos tarp eilinių britų labai sutvirtėjo.
Pati nesitrauks?
Kol kas monarchės sveikata yra stebėtinai gera – pernai ji su vyru dalyvavo net 177 viešuose renginiuose.
Per savaitę 90-metė net kelissyk joja ant savo mylimo juodo žirgo – Carltonlimos Emmos ir kasdien vedžioja savo keturis korgių veislės šunis.
Tačiau neišvengiamai Bakingamo rūmuose svarstoma, kaip ir kam Viršininkė (The Boss – būtent taip patys dvariškiai vadina karalienę) turėtų perduoti savo vadžias.
Kitaip nei kitos Europos karališkosios šeimos, britų konstitucinė monarchija neturi gerai sutepto sosto atsisakymo mechanizmo. Paskutinė abdikacija – 1936-ųjų karaliaus Eduardo VIII sosto atsisakymas – sukėlė krizinę situaciją.
„Apie abdikaciją dabar neverta nė kalbėti. Tai būtų per drastiškas žingsnis. Bet gali tikti karaliaus regento variantas: tam tikram periodui karalienės vyriausiasis sūnus princas Charlesas galėtų tapti valdovu.
Yra labai aiškus mechanizmas, pagal kurį Bendruomenių Rūmų, Aukščiausiojo teismo ir Teisingumo ministerijos vadovai gali patvirtinti tokį valdžios perdavimą. Niekada nesakykime „niekada“. Prieš trejus metus kas galėjo numanyti, kad iš savo posto pasitrauks popiežius Benediktas XVI?“ – svarstė karališkasis biografas Robertas Jobsonas.
Tačiau nei visuomenė, nei didelė dalis ekspertų nemano, kad Charlesas būtų geriausias įpėdinis. Net 49 proc. apklaustų britų norėtų „peršokti per vieną kartą“, – nauju karaliumi jie linkę matyti princą Williamą.
Charlesą remia tik ketvirtadalis, o jaunėlį Williamo brolį Harry – kas dvyliktas apklaustasis.
„Jei Charlesas paveldės sostą ir imsis įgyvendinti savo planus – tokius kaip homeopatinės medicinos propagavimas per nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, jis greitai panardins visą monarchijos instituciją į krizę.
Jeigu naujasis karalius ims per daug kaišioti galvą, jam gali tekti su ta galva atsisveikinti. Žinoma, perkeltine prasme“, – skeptiškai Velso princo galimybes vertino rašytojas ir apžvalgininkas Maksas Hastingsas.
Reali konstitucinė krizė Windsorų dinastiją gali ištikti net ir artimiausiais mėnesiais.
Jei birželio 23-iąją referendume dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje laimėtų atsiskyrimo šalininkai, bent du proeuropietiški regionai – Škotija ir Velsas – gali pareikalauti naujo balsavimo dėl nepriklausomybės.
Tada Jungtinei Karalystei iškiltų pavojus subyrėti.
