Gdanske gruodį atidaromas muziejus jau dabar laikomas vienu įdomiausių Europos kultūros projektų šiemet. Šeši iš 13-os muziejaus aukštų slėpsis po žeme, o jo statyboms prireiks apie 92 mln. eurų.
Tačiau su muziejumi bendradarbiaujantis Jungtinės Karalystės istorijas Normanas Daviesas, išgarsėjęs knygomis apie Antrąjį pasaulinį karą, sukritikavo projektą įgyvendinančią Lenkiją, o valdžios atstovus išvadino paranojikais ir bolševikais.
„TTP vyriausybė nenori, kad užsienio istorikai kištųsi sprendžiant, kas bus rodoma „jų“ muziejuje“, – pabrėžė Oksfordo istorikas.
Anot N.Davieso, vienas iš labiausiai projektui besipriešinančių politikų yra TTP patriarchas Jaroslawas Kaczynskis.
„Jis viskam vadovauja, lyg tai būtų jo politinis biuras“, – teigė istorikas.
Kerštauja Gdansko politikams
Regis, naująją Lenkijos istorijos politiką TTP naudoja ir kovodama su konkurentais, pavyzdžiui, „Solidarumo“ lyderiu Lechu Walesa ar Europos Vadovų Tarybos prezidentu Donaldu Tusku.
Abu šie politikai yra artimai susiję su Gdansku, kur vyriausybė jau seniai ėmėsi planų, kaip perimti naująjį muziejų į savo rankas.
Antai praėjusį rudenį, jau beveik baigus statybų darbus, TTP vyriausybė paskelbė apie dar vieno muziejaus Gdanske kūrimą. Esą jis būtų statomas toje vietoje, kur nuaidėjo pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai.
O praėjusią savaitę kultūros ministras ir premjero pavaduotojas Piotras Glinskis pareiškė svarstantis sujungti abiejų šių muziejų projektus po vienu skėčiu.
„Tokiu būdu jam pavyks sukurti naują instituciją su nauju sau pavaldžiu direktoriumi ir kontroliuoti abu muziejus“, – aiškino Gdansko rotušės atstovas.
Nuožmi istorinio atminimo politika
N.Davieso teigimu, žingsnių prieš muziejų imasi pats J.Kaczynskis.
„Jis elgiasi kaip bolševikas arba paranojiškas triukšmadarys. TTP yra pati kerštingiausia Europos gauja. O Gdanskas tam pasirodė puikus taikinys, nes čia užgimė L.Walęsos „Solidarumas“ ir gimė D.Tuskas, kuris taip pat yra istorikas ir paklojo pamatus šiam muziejui“, – aiškino britas.
Istoriko teigimu, muziejaus ekspozicijoje siekiama pavaizduoti visą 1939–1945 metų istoriją, papasakoti visos Europos išgyvenimus, Lenkijos vaidmenį. Skiriama vietos ir Holokaustui.
O Lenkijos valdžia pastaruoju metu aktyviai užsiima nauja istorinio atminimo politika, kuria siekia išaukštinti lenkų pasiaukojimą ir heroizmą.
Tai jie stengiasi daryti garsiai. Antai kovą nedideliame Markovos namelyje įkurto muziejaus, kuriame pagerbiama žydus gelbėjusi Ulmų šeima, atidarymas buvo verčiamas į penkias kalbas ir tiesiogiai transliuojamas į Lenkijos ambasadas 17-oje šalių.
Be to, pagal neseniai priimtą įstatymą frazės „Lenkijos mirties stovyklos“ (vietoj „nacistinės Vokietijos mirties stovyklos“) vartojimas gali prišaukti bausmę.
„Kai pirmąkart išgirdau apie Lenkijos istorinio atminimo politiką maždaug prieš 20 metų, pamaniau, kad šalis tiesiog ketina ištaisyti tai, ką praleido sovietai, – kalbėjo N.Daviesas. – Tačiau dabar, kai TTP iškovojo valdžią, tai yra visai kas kita. Tai ksenofobiškas mėginimas perrašyti istoriją. Kaip istorikas negaliu nematyti paralelių su komunistine Lenkijos liaudies respublika, kuri taip pat turėjo savo istorijos politiką. Pradėjome iš naujo.“
