Iš žemiau pateikiamų skaičių galima susidaryti įspūdį apie didžiausios pasaulyje branduolinės nelaimės – sprogimo ir gaisro Černobylio atominėje elektrinėje 1986 metų balandžio 26 dieną – mastą.
Daugiau kaip 2 mlrd. eurų: tiek pinigų išleidžiama pagal tarptautinių donorų finansuojamą projektą pastatyti ilgalaikį gaubtą virš struktūros, kurioje yra sprogęs Černobylio reaktorius. Kai gaubtas bus pastatytas, prasidės darbai reaktoriui ir į lavą panašioms radioaktyvioms atliekoms pašalinti.
4 762 kvadratiniai kilometrai: tiek žemės aplink elektrinę reikėjo palikti dėl didelio užterštumo radiacija. Maždaug pusė tos teritorijos yra Ukrainoje, o likusi dalis – Baltarusijoje.
Maždaug 600 tūkst. žmonių: tai vadinamieji Černobylio likvidatoriai, kurie buvo nusiųsti gesinti gaisro ir valyti teritorijos. Visi jie patyrė padidintą apšvitą.
Maždaug 350 tūkst. žmonių: tiek iš sprogimo rajono buvo evakuota pirmosiomis dienomis po nelaimės ar vėliau vyriausybės perkelta į kitas vietas. Tarp jų yra visi 45 tūkstančiai Pripetės – elektrinės darbuotojų miestelio – gyventojų.
30 darbuotojų: tiek jų žuvo per sprogimą ar mirė per kelis mėnesius po nelaimės dėl spindulinės ligos.
Nuo 9 tūkst. iki nesuskaičiuojamo kiekio: dėl galutinio Černobylio katastrofos nulemtų mirčių skaičiaus vis dar spėliojama ir ginčijamasi. Net kai mirs paskutinis žmogus, gyvenęs tuo metu, kai įvyko sprogimas, kitos mirtys gali būti sietinos su Černobylio katastrofa, nes radioaktyvūs teršalai pateko į mitybos grandinę. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) vėžio tyrimų padalinys mano, kad dėl vėžio ir leukemijos, susijusių su Černobyliu, galiausiai mirs 9 tūkst. žmonių, jei įvykiai klostysis panašiai kaip po Hirošimos ir Nagasakio subombardavimų. Aplinkosaugininkų grupė „Greenpeace“ sako, kad galutinis mirčių dėl Černobylio katastrofos skaičius gali būti 90 tūkstančių.
2 dienos: tiek laiko praėjo, kol pasaulis kažką sužinojo apie sprogimą. Tik kai darbuotojai vienoje Švedijos atominėje elektrinėje aptiko radioaktyvią taršą ir išanalizavo, iš kur ji galėjo atsirasti, ėmė ryškėti vaizdas to, kas įvyko. Valstybės kontroliuota Sovietų Sąjungos žiniasklaida laukė beveik tris dienas, kol pripažino, kad kažkas įvyko, bet net tada smarkiai mažino incidento rimtumą.
