Po lemtingosios 1986 metų balandžio 26-osios septyni tūkstančiai žmonių iš Lietuvos važiavo likviduoti nelaimės pasekmių, statyti sarkofago reaktoriui, tiesti kelių ir atominės elektrinės personalui vietoj Pripetės statyti Slavutyčo miesto.
Kaip šiandien gyvena šie Lietuvos gyventojai? Kiek jų dar yra gyvų? Kaip jie mato savo ateitį? Apie tai kalbėjome su Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininku Pranu Paškevičiumi. Jis nuo 1987 metų Černobylio AE apylinkėse bei statomame Slavutyčo mieste su pertraukomis išbuvo dvejus metus.
– Kaip šiandien Lietuvoje gyvena Černobylio avariją likvidavę žmonės? – paklausėme P.Paškevičiaus.
– Kaip ir visi lietuviai. Jie pripažįstami kaip nukentėję (įtraukti į Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijos, teisinio statuso įstatymą – Red.), tačiau kad jais kažkas domėtųsi – niekas tuo neužsiima. Žmonės išeina iš šio pasaulio, jų lieka vis mažiau. Ir problemų vis mažiau.
– Ar yra statistika, kiek Lietuvoje jau mirė tų, kurie dalyvavo likviduodami Černobylio avariją?
– Prie Černobylio avarijos prisilietė apie 7 tūkst. žmonių iš Lietuvos. Dalis jų emigravo, dalis mirė. Pradžioje prašėme, kad darytų černobyliečių vaikų registrą. Atsirado mokslininkas, kuris susidomėjo vaikų tyrimu, konkrečiai, vėžiniais susirgimais. Bet jis mirė ir viskas nutrūko.
Pradžioje dar rengdavome černobyliečių vaikams vasaros stovyklas, sukarintas, kartu su Šaulių sąjunga. Bet vaikai užaugo ir vasaros stovyklų niekas nebefinansuoja.
Tie, kurių ligos susietos su Černobyliu, gauna kompensacijas – pusę sumos būdami gyvi, pusę – po mirties laidotuvėms. Ciniškai juokauju, kad turime teisę būti gražiai palaidoti. Kurie iš jų sulaukia pensinio amžiaus, per mėnesį gauna 200 litų priedą prie jiems priklausančios pensijos.
– Kokio pripažinimo Lietuvos černobyliečiai norėtų?
– Mes norime elementaraus dėmesio. Norime, kad skirtinguose teisės aktuose černobyliečio statusas būtų suvienodintas. Dabar vienos ministerijos dokumentuose traktuojama vienaip, kitos – kitaip. Ligonių kasos, „Sodra“ interpretuoja trečiaip.
Ar mes, ar kiti – kažkas turėjo sutvarkyti šią katastrofą. Darbą atlikom be jokių privilegijų. Reikia fiksuoti, kad tai įvyko. O kai atsibostam, valdžios žmonės mums sako: „Mes ten jūsų nesiuntėm.“
Kai Seime 2004 metais mums pasakė, kad Černobylyje nebuvo pavojinga ir jei būtų pavojinga, niekas nebūtų mūsų ten siuntęs, nuvažiavome prie elektrinės ir nufilmavome. Jei natūralus radiacinis fonas būna iki 20 mikrorentgenų, tai ten mes užfiksavome 16,5 tūkst. mikrorentgenų. Įrodėme, kad net po dvidešimties metų ten pavojinga.
Juokavau, kad šiemet Seime kalbą pradėsiu sakydamas: „Atsiprašome, kad dar gyvi.“ Prieš penkerius metus sakiau, kad po penkerių metų vėl mus pakviesite. Sakė: „Ne, ne, ne, domėsimės kiekvienais metais.“ Bet taip ir būna, kad progoms ateinam ir vėl penkeriems metams išeinam.
Jei anksčiau šeimos gydytojas matydavo įrašą, kad žmogus – černobylietis, tai dabar, jei jo ligos nesusietos su Černobyliu, tai jis – paprastas pacientas.
Anksčiau Kauno savivaldybė skirdavo 20–30 tūkst. litų kasmet černobyliečių sveikatos atstatymui sanatorijose. Kai Sveikatos ministerija išleido įsakymą, kad už gydymą sanatorijoje moka ligonių kasos, o savivaldybė – tik už pragyvenimą ir maitinimą, kai kurie černobyliečiai nebegali ten važiuoti, nes ligonių kasos neturi pinigų jų gydymui. O savivaldybė negali suteikti vien finansavimo gyvenimui ir maitinimui.
Prieš 15 metų buvom sutarę su rusų organizacija, kuri sutiko mokėti lietuviams tą patį, ką rusai černobyliečiai gauna. Reikėjo tik atskiro černobyliečių įstatymo, kokį turi Latvija. Mums pasakė, kad tegu rusai už visą okupaciją sumoka ir apie atskirą įstatymą net nekalbėjo.
Latvijoje černobyliečiai yra atskira socialinė grupė, su ja dirbama, yra atskiras įstatymas, skirtas černobyliečiams, nesusietas su okupacija. Pas mus viskas politizuota.
– Kiek jūsų pažįstamų černobyliečių jau paliko šį pasaulį?
– Prieš kelias dienas palaidojome Radviliškio komiteto pirmininką. Jam buvo per 65 metus. Prieš keletą metų palaidojome Klaipėdos skyriaus pirmininką. Čia tie, kurie matosi, kurie aktyvūs judėjime. Mirštančiųjų amžiaus vidurkis yra apie 60 metų.
Daugeliu atvejų apie černobyliečio mirtį sužinome, kai šeima pradeda domėtis apie jiems priklausančią kompensaciją.
– Kitaip nei jūsų bičiuliai, sulaukėte Černobylio 30-mečio. Kaip dėl to jaučiatės?
– Nėra nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto. Susitaikiau. Dalyvauju politikoje, matau, kaip vyksta procesai. Ar 30 metų Černobyliui, ar bus 25 metai Fokušimai, jokio skirtumo. Viskas paremta šūkiais, o ne realiais veiksmais.
Aš džiaugiuosi, kad gyvenu, man patinka gyventi.
– Černobylyje buvote 2004 metais. Kokie įspūdžiai?
– Mes gidę paėmėm kone į nelaisvę. Ji išsigando, kai pasakiau, kur važiuosim. Kartu važiavo ir operatorius Juozas Mažonas.
Turėjau dozimetrą (radiacijos matuoklį). Nuvažiavome į rudo miško teritoriją. Ten anksčiau buvo pušynas, kuris nuo radiacijos dozės parudavo. Tame miške ir išmatavome radiacijos foną.
Pasivažinėjome ir turistų maršrutais. Jiems parodoma ten pastatyta cerkvė ir parduotuvė, kurioje nėra sveriamų produktų – viskas konservuota.
– Šiemet vėl važiuosite į Černobylį. Ką ten veiksite?
– Kijeviečiai organizuoja 30 metų nuo avarijos minėjimą. Ketino net ir Jungtinių Tautų (JT) posėdį ten surengti. 2016 metais baigėsi JT suformuotas dešimties metų projektų ir finansavimo laikotarpis. Ketinama tvirtinti ateinančio dešimtmečio veiklų ir jų finansavimo projektą.
Bus pateikiama ataskaita apie naujojo Černobylio sarkofago statybos finansavimą. Ukrainos valdžia nori parodyti, kokie darbai jau atlikti. Mus taip pat praveš pro turistinius maršrutus.
Svarstysime, ar ten apskritai galima leisti turizmą. Juolab, kad kai kurios grupės važiuoja ir ten, kur negalima lankytis. Taip pat svarstysime, ar nereikėtų sumažinti aplink elektrinę aptvertos zonos nuo 30 km iki 20 km.
– Koks yra JT organizacijos požiūris į Černobylio tragediją ir joje dalyvavusius žmones?
– Dabar kalbama, kad prieš 10 metų pateikta pozityvi ataskaita, kad nebuvo jokių išsigimimų ir radiacija mažai tepakenkė, buvo netiksli, klaidinga.
Gal pinigų pasaulyje daugiau, gal pastebėjo, kad pinigų reikės mažiau, nei planuota, todėl dabar pripažįsta, kad avarija ir jos padarinių šalinimas žmonėms pakenkė. Manau, kad šiųmetėje ataskaitoje specialistai skatins atkreipti dėmesį į Černobylio avarijos paveiktų žmonių sveikatą.
– Iš kur, jūsų manymu, kyla požiūris, kad radiacija nėra tokia pavojinga žmogui, kaip manyta anksčiau?
– Mūsų manymu, energetikai nesuinteresuoti, kad būtų neigiamai atsiliepiama apie vieną iš energetikos rūšių.
– Kokią matote Lietuvos judėjimo „Černobylis“ ateitį?
– Rudenį – pirmininko rinkimai, mano kadencija baigsis. Kalbėjau apie tai su vyrais, jie raukosi, nebenori niekas vadovauti. Leidžiame laikraštuką „Černobylietis“. Redaktorius jau siūlo nutraukti leidybą.
Vaikai užaugę, problemos neaktualios, niekas dėmesio nekreipia. Nuotaikos pesimistinės. Ne dėl to, kad gaila kažką prarasti, bet, ko gero, šitas projektas jau baigia gyvenimą, nėra kam jo tęsti.
Kai dirbome su vaikais, kai ketino daryti tyrimą, tikėjomės, kad galbūt per kelias kartas bus užfiksuoti genetiniai pokyčiai ir tas judėjimas vystysis toliau.
– Kiek narių Lietuvoje vienija „Černobylis“?
– Organizacija vienija 16 skyrių miestuose ir miesteliuose. Kiekvienas išsilaiko savo jėgomis. Kai kuriuose miestuose padeda savivaldybės.
– Kaip černobyliečių vaikai buvo paveikti tėvų patirties?
– Jokių tyrimų nebuvo atlikta.
– Kaip černobyliečiai laikosi kaimyninėse šalyse?
– Baltarusiai ignoruoja šią problemą. Baltarusių organizacija yra registruota Kijeve. Rusai finansuoja šitą klausimą.
Ukrainiečiai turi savitą situaciją. Po to, kai 1986 metais gegužės pirmą dieną milijonai žmonių dalyvavo eisenoje mieste (Kijevas – už 110 km nuo atominės elektrinės – Red.), jie kone visi turėjo gauti černobyliečių statusą.
Kai černobyliečiams buvo skirtas nemokamas gydymas, butai, kitos privilegijos, valdžia išsigando, kad teks jas skirti dideliai daliai žmonių, todėl keturis kartus padidino apšvitos normą.
Rytų Vokietijos gyventojai, kurie dalyvavo Černobylyje, labai patenkinti situacija. Patenkinti ir estai – jie irgi gauna paramą iš savo vyriausybės.
