Žinia Lietuvai iš Hanoverio buvo gera. JAV ir kitos NATO sąjungininkės nutarė, kad Vokietija turi skirti daugiau dėmesio Baltijos valstybių saugumo reikalams ir daug aktyviau dalyvauti rotuojamose NATO pajėgose, apie kurių viena ar kita forma atsiradimą Lietuvoje vis dažniau praneša ir mūsų šalies žiniasklaida. Kaip atsakas į agresyvią Rusijos politiką regione prasidėjo iki šiol buvusi gana vangi NATO pajėgų mūsų kraštuose demonstracija. Tai ženklas: ši teritorija yra NATO ir ji bus saugoma.
Bet Lietuvos saugumui yra nemažiau svarbi ir politiškai stabili, stipri ekonomine bei karine prasme Ukraina. Be NATO valstybių būtent Ukraina, kaip NATO partneris gali būti svarbus Kremliaus agresyvios politikos stabdys. Panašiai, kaip Švedija ar Suomija Baltijos jūroje. Jeigu reformos pavyktų Ukrainoje, tai būtų stimulas keistis ir Rusijai.
Tačiau reformos Ukrainoje vyksta labai vangiai. Šalies politinis elitas iki pačių aukščiausiųjų sluoksnių yra ir toliau paskendęs korupcijoje, tik tiek, kad buvusios Regionų partijos oligarchų įtaką išstūmė smulkesnių finansinių grupių atstovai.
Valstybės smukimą į gilią ekonominę krizę, tolesnį nacionalinės valiutos hrivnos nuvertėjimą stabdo Vakarų finansinė pagalba, kuri be griežtų žodžių yra kol kas vienintelis realus instrumentas reikalauti reformų Ukrainoje. Tokius reikalavimus labai palaiko Maidano aktyvistai, visuomenininkai dalyvaujantys, antikorupcinėje veikloje. Jie, beje, yra daug geriau organizuoti bei struktūrizuoti, nei, pavyzdžiui, analogišką veiklą vykdančios grupės Lietuvoje. Ir labiau nepriklausomi nuo valdžios.
Ir vis dėlto, korupcija Ukrainoje iki šiol yra milžiniška. Visi supranta, kad, jeigu šalyje nebus imtasi skubių ir ryžtingų priemonių šiam blogiui pažaboti, jis gali nemažiau pakirsti šią svarbią Europos saugumui valstybę, nei Rusijos hibridinis karas Donbase.
Iš Maidano įvykių gelmių į parlamentą patekę politikai, kurie ten jaučiasi vis dar mažuma tarp įvairių finansinių grupių interesų atstovų, ir visuomenininkai už parlamento ribų labai laukė susitikimo Hanoveryje rezultatų, tikėdamiesi, kad pagaliau naująją valdžią Vakarai privers imtis reformų, o ši tam nebesipriešins.
Politinio stabilumo ir toliau labai trūksta Ukrainoje, kas yra būtina, siekiant šias reformas įgyvendinti, įskaitant visų pirma reformas, teisingumo užtikrinimo srityje.
Balandį pasikeitė vyriausybė. Premjero kėdėje Arsenijų Jaceniuką pakeitė buvęs parlamento pirmininkas Vladimiras Groismanas, o valdančiąją koaliciją dabar vietoj penkių sudaro tik dvi partijos su margu būriu apygardose išrinktų deputatų. Savaime aišku, kad tokioje situacijoje priimti valdančiajai koalicijai įstatymus bus daug sunkiau, nei anksčiau. Tačiau laikas nelaukia. Ir Vakarų kantrybė ne begalinė.
Vis dėlto, žinia, kurią iš Hanoverio atvežė viena iš Maidano politikos rėmėjų laikoma JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Viktorija Nuland pritrenkė net ir reformų šalyje reikalaujančius buvusius Maidano aktyvistus. Apsilankiusi Kijeve šį antradienį ir susitikusi ne tik su vykdomosios valdžios atstovais, bet ir su įvairioms frakcijoms priklausančiais parlamento nariais, ji pareikalavo ne tik teisingumo reformų.
Vienas svarbiausių jos paskelbtų reikalavimų: priimti įstatymus, būtinus tam, kad Donbase galėtų įvykti rinkimai. Teritorijoje, kur iki šiol yra daugiau, nei 40 tūkst. ginkluotosios karinės jėgos, iš kurių apie 8-10 tūkst. kadrinių Rusijos karių bei karininkų.
Regione, kur iki šiol ribojamas žmonių priėjimas prie interneto, kur yra blokuojamos Ukrainos televizijos programos ir rodomos tik rusiškos ir kur iki šiol net Jungtinių tautų bei Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos stebėtojai bei kiti pareigūnai nėra saugūs nuo perspektyvos atsidurti separatistų nemalonėje.
Apie tai, kas kalbėta susitikime tarp V.Nuland ir parlamento narių galime spręsti tik iš to, ką pasakoja mums patys Ukrainos Verhovnaja Rada nariai. Ne vienas iš jų, kurie irgi siekia šalyje reformų, palaiko net ir Europos Sąjungos ( ES) sprendimą atkelti Ukrainos-ES viršūnių susitikimą iki rudens tam, kad Kijevas galėtų parodyti, jog ne žodžiais, o darbais yra pasirengęs jas vykdyti. Remia ir Tarptautinio Valiutos Fondo bei Vakarų valstybių poziciją teikti tolesnę ekonominę pagalbą Ukrainai tik po to, kai bus įgyvendinti būtini žingsniai, įgyvendinant teisingumo ir kitas reformas.
Bet šį kartą V.Nuland ekonominę pagalbą susiejo su reikalavimu priimti įstatymus, kurie leistų Vakarams ir Ukrainai nekontroliuojant situacijos , surengti rinkimus Donbase. Ir tai, matyt, yra ne tik JAV, bet Hanoveryje suderinta Vakarų pozicija.
Reikia pripažinti, kad iki šiol Ukrainos politikai, diplomatai gana ramiai ir atsipalaidavę vertino bet kurią iniciatyvą ateinančią iš Rusijos ir Vakarų dėl rinkimų surengimo Donbase. Jie buvo įsitikinę, kad laikas yra sąjungininkas ir neretai jį tempė, teisingai pastebėdami, kad nė vieno žingsnio, sutarto Minske, nedaro Rusija.
Bet iniciatyva vis labiau perėjo Rusijos pusėn, ypač, kai į Minsko kontaktinę grupę buvo atsiųstas artimas Vladimirui Putinui žmogų, buvęs Rusijos Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas. Vokietijoje socialdemokratų įtakoje esančioje Užsienio reikalų ministerijoje, ir Prancūzijoje stiprėjo balsai raginantys rengti rinkimus Donbase net ir esant ten miglotai situacijai. Tai stabdė tik JAV administracija ir Vokietijos kanclerė.
Hanoveryje viskas pasikeitė. JAV prezidento Barako Obamos kadencija eina į pabaigą, o jį nežinia, kas gali pakeisti, todėl tiek Ukrainos draugai JAV, tiek ir linkę įsiklausyti į Rusijos poziciją dėl kitų geopolitinių interesų nutarė spausti Kijevą priimti įstatymus, kad dar šiais metais, jeigu ne vasarą, tai šiek tiek vėliau surengti rinkimus Donbase.
Po to bendrai dar nežinia, kokia bus ta JAV politika. Vokietijos kanclerės A. Merkel pozicijas labai stipriai pakirto migrantų krizė. Ukrainos draugų ratas senka dar ir dėl to, kad ne vieną Vakarų valstybę erzina tą akis badanti korupcija šalyje.
Remiantis Ukrainos parlamento narių informacija, dabar Vakarai reikalauja tuoj pat, o tai reiškia dar gegužės mėnesį, priimti įstatymus dėl specialaus Donbaso statuso, specialių rinkimų surengimo šiame regione ir amnestijos buvusiems vadinamų Donecko ir Luhansko micijų kovotojams, kurie kovojo tik mūšio lauke, bet nevykdė jokių žudynių. Jeigu tokių įstatymų nebus, grasina Vakarai, nebus ir kreditų Ukrainai.
Pasirinkimas – nelengvas. Šių įstatymų priėmimas gali dar labiau pakirsti politinį stabilumą Ukrainoje, padidinti plyšį tarp dabartinės valdžios ir visuomenės, tačiau be Vakarų kreditų ši šalis neišgyvens. Suprantamas ir Vakarų valstybių noras priversti Ukrainą įsijungti į Donbaso problemos sprendimą, bet, ar tokiomis sąlygomis surengti rinkimai tai išspręs, ar problemą tik pagilins, dar yra didelis klausimas.
Sėkminga Donbaso reintegracija į Ukrainą, nesukeliant šaliai problemų, pasirenkant geopolitinį užsienio ir saugumo politikos kursą, yra ne mažiau esminis uždavinys. Tai svarbu ir stabdant regione agresyvios Kremliaus politikos siekius. Labai tikiuosi, kad tai supranta mūsų partneriai Vakaruose, kurie dabar Ukrainai iškėlė galbūt pačius sunkiausius ir ne kiekvienai šaliai įmanomus įvykdyti be gilių pasekmių reikalavimus.
Bet ir Ukrainos politikai turi suprasti: šalis tapo nepaskelbto Rusijos karo auka. Tai daugelis supranta. Bet vien įvardinant save auka, negalima nespręsti kitų problemų.
