Fašizmą šiandieninė Rusija pasisavino sau, nes patiko“. Jis neklysta. Bet kokia diktatūra galiausiai tampa fašistine, nes atitinka fašizmo kriterijus: melas, prievarta prieš „kitokius“, baimė, rasizmas, vidaus ir išorės priešas, militarizmas.
Kai matai ir girdi į ES per Lietuvą neįleisto kažkokio baikerio vaduko buku veidu kalbas, esą Stalino ir Hitlerio bendradarbiavimas 1939-1940 metais nėra tiesa, kad toks pareiškimas yra provokacija, tuojau matai to fašistinio apibrėžimo gyvą išraiška.
Įdomu, ką pasakytų, jeigu kažkaip sužinotų, kad naciai mokėsi koncentracijos stovyklų statybų iš bolševikų? Deja, vis mažiau šansų, kad jaunoji rusų karta gimusi ir išaugusi su V.Putino gauja valdžioje sužinos tiesą apie Stalino nusikaltimus žmonijai. Pavyzdžiui, vienintelis muziejus Rusijoje pasakojantis apie Stalino represijas „Permė-36“ įtrauktas į „užsienio agentų sąrašą“ ir greičiausiai bus likviduotas.
Su tiesa V.Putino Rusijoje jau senai ne kokie reikalai. Militarizmas siekia vis naujas aukštumas, o militarizmui reikalingi priešai bei herojiškų, didingų karinių pergalių minėjimai. Antrojo pasaulinio karo naratyvas šiandieninėje Rusijoje melžiamas lyg paskutiniai pieno lašai iš užtrukusios karvės.
Didingi, visuomenę vienijantys projektai virsta Šiaurės Korėjos lygio visuotine egzaltacija, kuri lyg koks adrenalinas pripumpuoja to vargšo vergo smegeninę. Juk kažkuo puikuotis reikia žmogui? Jeigu negali jaustis didžiu matydamas sudarkytą gyvenamąją aplinką kiek toliau nuo Maskvos, nepravažiuojamus kelius, baisias poliklinikas ir ligonines, jeigu turi lankstytis diena iš dienos menkiausiam valdininkėliui, tai tokio bolševikinio – fašistinio patoso tik ir tereikia.
Nes kuo dar gali žmogus didžiuotis, jeigu ne didinga Rusijos praeitimi. Mat 2016 metų tikrovėje didingumo ir su spinduliu nesurasi. Todėl malda „Krim naš“, „Ukraina naša“, „Sirija naša“, „Pribaltika naša“ nustekentai tautai gyvybiškai reikalinga. Nesvarbu, kad ten, kur pasirodo V. Putino letena, be lavonų, be kančių, be su žeme sulygintų miestų nieko gero nepamatysi, bet – „vsio eto naša“ (visa tai mūsų).
Rusijos tauta per amžius buvo manipuliuojama. Ta manipuliacija šiandien vykdoma įmantriausių technologijų pagalba. Tas įmantrumas glūdi fašizmo požiūryje į žmogų. Jis atsiskleidžia tame garsiajame A. Hitlerio pareiškime: „Jeigu nori masių simpatijos ir dėmesio, pasakok joms pačius kvailiausius, pačius naiviausius dalykus“.
Kai neatsakingos, neatskaitingos visuomenei galios vienose rankose sutelkia lėšas, informaciją, kai pasisavina neribotą teisę į smurtą visuomenėje, niekada nepatyrusioje tikros demokratijos, toks kokteilis be jokių skrupulų paverčia tokią visuomenę avių banda. Tai bandai jau visai nebesvarbūs žuvę Donbase keli tūkstančiai Rusijos kariai. Tai tik patrankų mėsa už kurią žuvusio šeima gauna kelis rublius ir grasinimą niekam neatskleisti žuvimo priežasties.
Ukrainoje, tuo tarpu, žuvus Ukrainos kariui, jam rodoma didžiausia vieša pagarba. Vežant karstą per kaimus ir miestelius, žmonės pakelėse klaupiasi ant kelių.
Kitaip tariant, nuo bolševikinio perversmo Rusijoje laikų požiūris į žmogaus gyvybę taip ir liko amoralus. Už tų kasmetinių paradų skirtų Antro pasaulinio karo atminimui stovi, tiksliau – guli, milijonai žuvusių sovietų karių. Paskaičiuota, kad vienam žuvusiam vokiečių kariui teko apie dešimt žuvusių sovietų karių. Tūkstančiai besitraukiančių sovietų karių buvo sušaudyti saviškių Smerš – o dalinių.
Tūkstančiai žuvo ginant Maskvą, kai buvo užlieti vandeniu šimtai kaimų su žmonėmis idant sustabdyti vokiečių armijos puolimą. Tų kaimiečių saviškiai nepasistengė evakuoti. Todėl nebestebina sovietų karių nežmoniškumas, kai šimtais tūkstančiais buvo prievartaujamos Vokietijos mergaitės, moteris, senelės.
Ar gali stebinti su žeme sulyginti Čečėnijos miestai? Arba Rusijos bombos ant Sirijos miestų civilių gyventojų, ant ligoninių?
Tik vienas kitas dar gyvas likęs rusų karys suranda drąsos nupasakoti tikrą karo veidą. Bet, tikrus to karo dalyvius galima suskaičiuoti ant pirštų, todėl karo minėjimas tampa primityviausių patriotinių jausmų kiču.
Galima drąsiai šaipytis iš pseudo karine uniforma dėvinčio Kirkorovo, iš kvietimų atvykti į naktinį klubą ir ten kažką pergalingai laimėti. Nuotrauką aiškiai parodo ką: veik nuogą jauną moterį. Garbinga Georgijaus ordino juostelė naudojama lyg tualetinis popierius bet kur, bet kaip ir ant bet kuo.
Pats svarbiausias spektaklis Raudonoje Aikštėje Maskvoje niekuo nesiskiria nuo Šiaurės Korėjos karinių paradų perversijos. Taip, tai ką mes matome yra militaristinės perversijos lytinis aktas, kuriame Lietuvos vadovai atsisakė dalyvauti. Nepabijojo būti apžvalgininko Kęstučio Girniaus apkaltintais rusofobija.
Agresyvios Rusijos kontekste, pastovaus grasinimo mums kontekste, sprendimas nedalyvauti minėjime Maskvoje yra pagrįstas. Ir jis nieko bendro neturi su rusofobija, kuria mus kaltina Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. Paprasčiausia, kai tau grasina branduoliniu Armagedonu reikia turėti bent kruopelę savigarbos neapsimetinėti, kad viskas čia tvarkoje. „ Juk jie tik pajuokavo, šis grasinimas skirtas vidaus publikai pasididžiuoti savo tikra ar menama galia.“, kalba mūsų détente – vienašališkos nusiginklavimo politikos šalininkai.
Tankų vikšrai, raketų nešėjai vėl dardena, „Ura tovaršči boici“ skanduotės vėl aidi Raudonojoje Aikštėje.
Klausiu savęs, ką gi vis dėlto per pastaruosius dvejus metus nugalėjo V. Putino režimas? Atsakymas nėra optimistinis. Visų pirma buvo nugalėta pati Rusijos visuomenė, ji buvo paversta banda. Kol bandai bus garantuotas ėdalas ir šiokia tokia apsauga nuo avimis apsimetusių vilkų, tol Rusijoje bus garbinami Stalinas ir V. Putinas. Namuose pastarasis jaučiasi tikriausiu laimėtoju.
Pavojingiau taps, jeigu V.Putino režimas manys, kad gali tapti pergalingais ir mūsų periferijoje, jų „pribaltikoje“. Regis, tai suprato ir B.Obama, ir A.Merkel, pagaliau nusprendusi atsiusti mums Vokietijos karius.
Tai tie Vakarai, kurios dalimi mes pagaliau tapome. Tie Vakarai, kurie nugalėjo ne tik Hitlerį, bet ir fašizmą. Rusijai minint savo Didįjį Tėvynės karą, linkiu tuo paties.
