Nors daugelis manė, kad 12 išrinktųjų, iš viso trys šeimos, apsigyvens Vatikane, tai nėra tiesa. Pabėgėliai gyvena Romos Transteverės kvartale, labdaringos organizacijos „Sant'Egidio“ patalpose, o dienomis mokosi italų kalbos netoliese esančioje, nuo 1982 metų šiai organizacijai priklausančioje kalbos mokykloje, rašo „The Guardian“.
„Sant'Egidio“ bendruomenė yra įsitikinusi, kad būtent italų kalbos mokėjimas yra esminis dalykas, padėsiantis integruotis“ į visuomenę. Šiai bendruomenei buvo pavesta pirmai priimti iš Lesbo salos atskraidintus pabėgėlius. Tačiau „Sant'Egidio“ pareigūnai nežino, ar prieglobsčio prašytojai ilgainiui persikels gyventi į Vatikaną ,ar gaus butus kur nors kitur.
Labiausiai džiaugiasi saugumu
Ramy Alshakarji su savo žmona Suhila ir trim vaikais buvo keli iš išgelbėtųjų pabėgėlių saujelės, kuri pagaliau galėjo pasijausti saugūs po jau penkerius metus jų gimtoje Sirijoje trunkančio pilietinio karo. Tiesa, šeima vis dar nesugeba suvokti, kad jų gyvybei kasdien nebekyla grėsmė nes jie visą laiką iki tol buvo pasirengę mirti bet kurią akimirką.
Kai R.Alshakarji su šeima ruošėsi išskristi į Italiją, Mitilėnės oro uoste Lesbo saloje iškilo bėda: pradėjo pypsėti bagažą tikrinantis metalo detektorius, o aplink esantys žmonės supanikavo.
„Metalo detektorius aptiko mūsų prietaisą gaminti falafelius, – su šypsena pasakojo 51-metis pabėgėlis. – Graikai draudė jį neštis į lėktuvą, tačiau mes gi skridome su popiežiaus lėktuvu! Vatikano pareigūnai reikalavo, kad jie mums leistų tą daiktą įsinešti. Dėl paprastų falafelių kilo diplomatinis nesutarimas tarp graikų ir italų!“
Šiai pabėgėlių šeimai pavyko gerai įsikurti: jie valgo panašų maistą kaip ir Sirijoje, meldžiasi mečetėje, vaikus veda į mokyklą ir džiaugiasi, kad Italijos oras labai panašus į jų gimtinės klimatą.
„Mes tiesiog norime stabilumo. Jau penkerius metus mes negalėjome jaustis normaliai, – kalbėjo R.Alshakarji. – Ilgą laiką Sirijoje negalėjome net stovėti prie lango arba žvelgti pro jį, nes bet kada galėdavo įskrieti kulka.“
Gyvenimo kokybė prastesnė?
Popiežius taip pat pagalbos ranką ištiesė ir 31-mečiui Hasanui Zahedai, jo metais jaunesnei žmonai Nour Essa ir jų dvimečiui sūnui Riadui. Šie trys sirai gyvena tame pačiame pastate kaip ir R.Alshakaraji su gausia savo šeima.
„Roma yra pilnas gyvybės miestas – toks pat, kokiu Damaskas buvo prieš karą“, – pasakojo N.Essa, pabrėždama, kad ji kasdien su vyru stovi prie netoliese esančio fontano ir mėgaujasi muzikantų dainomis ir pavasario kvapais, kurie primena gyvenimą Sirijoje.
Tačiau H.Zaheda ir jo šeima buvo pratę prie kitokios gyvenimo kokybės Sirijoje: jie turėjo nuosavą namą ir sodą sostinės priemiestyje. Romoje jiems tenka gyventi bendrabutyje, su sūneliu miegoti vienoje lovoje, o su kaimynais dalintis virtuve ir vonia.
„Auginti vaiką bendrabutyje yra labai sudėtinga, nes mes nebegalime jo suvaldyti, jis auga kartu su kitais vaikais“, – nuogąstavo N.Essa.
Ši šeima turėjo staigiai bėgti iš Sirijos, kai H.Zaheda buvo iškviestas tarnauti kariuomenėje. Vieninteliai jų pasiimti daiktai – pienas, sauskelnės ir kiti jų mažamečiui sūnui būtini daiktai. Iš Sirijos iškeliauti gruodį jiems padėjo nelegalūs žmonių gabentojai, kurie už kelionę paprašė 3 tūkst. dolerių (2,7 tūkst. eurų).
Nauja pradžia, nauji iššūkiai
Lengva galvoti, kad popiežiaus Pranciškaus malonė vienu mostu sutvarkė visų 12 pabėgėlių gyvenimą. Veikiau, pontifikas trims šeimoms suteikė progą pradėti naują gyvenimą, kuris – be menkiausios abejonės – bus pilnas kasdienių iššūkių ir nuolatinių bandymų kaip įmanoma glaudžiau įsitraukti į Italijos visuomenę.
„Pamenu kažkas paklausė popiežiaus, kodėl jis nusprendė išgelbėti mus, musulmonus, – N.Essa prisiminė su pontifiku praleistą laiką. – Jis atsakė, kad mus išgelbėjo, nes mes buvome žmonės, kurie kentėjo – todėl buvo privaloma mus išgelbėti.“
N.Essa Sirijoje studijavo mikrobiologiją ir teigė norinti tęsti savo mokslus bei pagal specialybę dirbti Italijoje. Jos vyras H.Zaheda buvo landšafto specialistas ir taip pat norėtų toje pačioje srityje dirbti Romoje. Tačiau visa tai turės palaukti, kol jiems bus formaliai suteiktas pabėgėlio statusas ir jie patys geriau pramoks italų kalbos.
Kad išmoktų kalbėti itališkai, H.Zaheda ir N.Essa ne tik lanko labdaros organizacijos „Sant'Egidio“ rengiamas pamokas, bet ir skaito daugybę knygų, žiūri mokomuosius vaizdo įrašus ir naudoja kalbų mokymosi tinklalapį „Duolingo“. Prieglobsčio prašytojai kasdien savarankiškai mokosi italų kalbos vieną ar dvi valandas, o likusį laiką skiria sūnaus auginimui.
„Integruojamės visais įmanomais būdais, nes turime vaiką, o jis turi daug poreikių , – pabrėžė N.Essa. – Privalome adaptuotis prie naujojo gyvenimo ir turime tai daryti nuo nulio.“
