Tai – Minsko „paliaubų“ vidurdienis Ukrainos karo fronte pačioje Donecko pašonėje, vos už kelių kilometrų nuo jo esančioje Avdijivkoje. Ji šiuo metu laikoma karščiausiu fronto tašku. Čia ugnis, tai prislopdama, tai vėl suintensyvėdama tęsiasi iš esmės kiaurą parą ir septynias dienas per savaitę.
Lrytas.lt čia praleido dieną ir lankėsi priešakinėse ukrainiečių pozicijose Avdijivkos pakraštyje, prie vadinamosios pramoninės zonos – ten, kur padėtis labiausiai įtempta ir kur Ukrainos pajėgas bei Rusijos remiamus „Donecko liaudies respublikos“ separatistus kai kuriose vietose skiria mažiau, nei šimtas metrų.
„Ką jūs, tai gi dabar tylu! Tai – tyla. O štai vakare, jau temstant, prasideda rokenrolas. Džiugina mus iki pat ryto. Ir taip – kasdien“, – juokdamasis sako Arabas, savanorių bataliono „Kyiv-1“ karys.
Kalbėdamasis su lrytu.lt tiek Avdijivkos pakraščiuose, tiek priešakinėse pozicijose Arabas nekreipia beveik jokio dėmesio į tolėliau aidinčius sprogimus ir tik retkarčiais konstatuoja: „Granatsvaidis. Čia, panašu, snaiperis. O, va, regis, mūsiškiai iš automatų atsakė“.
Visa tai, suprantama, reiškia aukas – užmuštus arba sužeistus Ukrainos karius bei civilius vietos žmones. Mat minos ar sviediniai dažnai krenta tiesiog pačioje Avdijivkoje ar apylinkėse, tad jų aukomis tampa ir atsitiktiniai žmonės.
Aukų, žinoma, daugėja ir kitoje pusėje. Juk nors Ukrainos kariai skundžiasi, kad „iš viršaus“ jiems draudžiama atsakyti ugnimi net ir tais atvejais, kai priešas juos apšaudo iš visko, ką turi, vieša paslaptimi yra tai, kad jie ima atsišaudyti ir gavę neoficialų įsakymą arba savo iniciatyva. O kartais iššauna pirmi.
Tad stebint visą šią kruviną kaktomušą bei aklavietę, kyla bent keli klausimai. Pirma, galbūt visa tai pasirengimas naujam pilnakraujam karui bei didelio masto puolimui, kurį Rusijos remiamos pajėgos pradės, jei ne rytoj, tai poryt? Antra, ar apskritai įmanoma sustabdyti šį karą – bent jau apžvelgiamoje ateityje?
Bet kokiu atveju, žvelgiant iš fronto, Minsko „paliaubų“ sutartyse įrašytos taikos sąlygos atrodo visiškai neįgyvendinamos ir neturinčios nieko bendra su tikrove. Taigi, panašu, kad tik laiko klausimas, kada visoms pusėms reikės pradėti ieškoti kažkokio naujo kelio iš šio liūno. Žinoma, jei Rusija tuo suinteresuota ir jei tas daugiau ar mažiau taikus bei politinis kelias apskritai egzistuoja.
Pokeris – politinis ir karinis
Tai, kad Ukrainos rytuose rusenantis karas jau seniai pasitraukė ne tik iš Vakarų bei Vidurio ir Rytų Europos, bet ir pačios Ukrainos visuomenės dėmesio centro – seniai akivaizdu.
Tiesa, dabar ši tema vėl grįžo į kasdienių naujienų srauto viršų. Mat, Rusija ir Vakarai pastaruoju metu ėmė vis labiau spausti Ukrainą dėl to, kad esą pirmiausia dėl Kijevo kaltės Minsko taikos derybos nejuda iš mirties taško.
Juk pagrindinės tų derybų sąlygos surašytos tokia eilės tvarka, kad Kijevas pirmiausia turi priimti specialius įstatymus dėl vietos rinkimų separatistinėse teritorijose surengimo, kas iš esmės reikštų dabartinių „liaudies respublikų“ ir jų „kariuomenių“ legalizaciją bei dėl tų teritorijų specialaus statuso įteisinimo.
Ir jau tik po to Kremlius, žūbūt siekiantis įbrukti tas teritorijas Ukrainai, tam, kad jos taptų oficialiai pripažinta, tačiau negyjančia žaizda jos kūne, grąžintų rytinės sienos kontrolę Kijevui ir esą išvestų iš tų teritorijų visus savo statytinius ir samdinius.
Bet svarbiausia Maskvos „programa minimum“ – kad Kijevas pradėtų bendrauti su „liaudies respublikomis“ tiesiogiai ir be tarpininkų.
Tai padaryti paragino ir šoką daugumai Ukrainoje sukėlė ne kas kitas, o pati garsioji Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko, neseniai paleista iš Rusijos ir šiomis dienomis apsilankiusi priekinėse linijose. Taip pat ir Avdijivkoje, kur buvo lygiai tuose pačiuose įtvirtinimuose, kur vos keliomis dienomis anksčiau lankėsi ir lrytas.lt.
Tuo tarpu oficialusis Kijevas, nors pagaliau užkulisiuose ir parengė specialų įstatymą dėl rinkimų okupuotose teritorijose, iš paskutiniųjų delsia ir mėgina Vakarus įtikinti dėl savaime suprantamo dalyko – surengti tokius rinkimus, kurie bent minimaliai atitiktų objektyvumo ir skaidrumo kriterijus, užimtose teritorijose neįmanoma.
Ukraina mėgino išsireikalauti, kad ir separatistai, ir Rusija į užimtas teritorijas įsileistų specialią policinę Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), šiuo metu atliekančios civilinę stebėjimo funkciją, misiją. Žinoma, Kremlius ir jo marionetės su tuo iš pradžių kategoriškai nesutiko, o Ukraina, to tik ir laukusi, mėgina tai išnaudoti kaip įrodymą Vakarams, jog būtent Maskva nenori įgyvendinti pagrindinių sutarčių sąlygų.
Be to, Ukraina nuolatos kaltina separatistus ir Rusiją, kad šie pažeidžia „tylos režimą“ fronte ir naudoja visus – taip pat ir Minsko sutartyse uždraustus – ginklus, apskritai neatitraukė nuo fronto sunkiosios ginkluotės ir technikos.
Tuo pačiu Ukrainą kaltina ir separatistai su Rusija. Abi pusės taip pat kaltina viena kitą, kad priešininkai esą rengiasi naujam dideliam puolimui ir karo atsinaujinimui.
Ukrainos valdžia sulaukia ir įtarimų, kad tyčia ciniškai tempia laiką, nes jai tokia situacija, kaip ir toks rusenantis karas apskritai naudingi – juo galima pateisinti tai, kad nevykdomos reformos ir nekovojama su korupcija tai greitai ir griežtai, kaip reikėtų.
Tad, vykstant šiam diplomatiniam bei kariniam pokeriui, bene daugiausiai pranešimų apie susišaudymus, bombardavimus ir net tiesioginius susirėmimus atplaukia būtent iš Avdijivkos, kuri šiuo metu ir yra vadinama karščiausia šio karo vieta.
Tolimas karas priartėja staiga
Vis dėlto, keliaujant į šį vos už 6 kilometrų nuo Donecko esantį kelių tūkstančių gyventojų miestelį, karo alsavimo nejusti dar ilgai. Tai, kad karas – visai šalia, nejusti net ir įvažiavus į Donbasą ir jo beviltiškai duobėtus ir net pagal Ukrainos standartus katastrofiškus kelius bei apgriuvusius bei apsileidusius kaimus bei „miesto tipo“ gyvenvietes, tarsi atkeliavusias tiesiai iš sovietmečio.
Pirmosios užkardos, vadinamieji „blokpostai“ – saugomi tik karo policijos arba išvis išardomi, tarsi karas išties būtų pasibaigęs. Per kai kuriuos iš jų automobiliai kartais praleidžiami išvis be sustojimo.
Padėtis ima keistis atvykus į Kurachovą – vieną iš „rajoninės reikšmės“ miestų, esančių jau vos už keliolikos kilometrų nuo fronto prie Donecko. Naktimis Kurachovo centre jau galima girdėti bombardavimus tokiuose ant fronto linijos esančiuose miestuose, kaip Krasnogorovka ar Marjinka.
Tačiau ir Kurachove gyvenimas sau teka įprasta vaga ir čia net galima pasijusti lyg kurorte. Mat viena iš vietos įžymybių – didžiulis dirbtinis vandens telkinys, ant kurio kranto pagrindinis Kurachovo statinys – šiluminė elektrinė, tiekianti elektros energiją bei šilumą ir Doneckui.
Ant šių „marių“ krantų – smėlio pliažai, vietos žvejybai ir net daugybė poilsiaviečių, kurių nameliai savaitgaliais pilni lankytojų.
Tiesa, vietos gyventojai, remiantys Ukrainą bei jos kariuomenę, su kuriais bendravo lrytas.lt korespondentas, tvirtina, kad vietos visuomenė nusiteikusi anaiptol ne taikiai.
Pasak jų, prorusiškų, antiukrainietiškų pažiūrų laikosi bei „liaudies respublikas“ remia didesnioji pusė vietos gyventojų ir, žinoma, vietos valdžios atstovų. Likusieji – tiesiog visiškai viskam abejingi ir stengiasi tik išgyventi bei prisitaikyti, o Ukrainos patriotai – mažuma, sudaranti gal 10 proc.
Daug vyrų ir jaunuolių iš Kurachovo, kaip ir iš kitų Ukrainos atkovotų miestų bei kaimų, greičiausiai kariauja anoje pusėje, „Donecko liaudies respublikos armijoje“.
Tačiau karo dvelksmas pilna jėga plūsteli tik iš Kurachovo iškeliavus link Avdijivkos ir lenkiant Donecką iš vakarų į šiaurę, taip visai priartėjant prie „liaudies respublikos“ teritorijos.
Štai Karlivka, kurioje virė itin aršūs ir kruvini mūšiai ir kuri pati yra nusiaubta bombardavimų. Jos pakraštyje, kur įrengti net du gerai įtvirtinti patikros punktai ir kuris yra suniokotas sprogimų, savo kupolais švyti cerkvė, išlikusi nepaliesta lyg per stebuklą.
„Šiandien tai lyg ir nieko, o štai vakar vakare buvo rimčiau – minos gulėsi už kokio kilometro, va, į tą lauką“, – ranka mosteli punkte stovintis ir praleidžiamus svečius sveikinantis Ukrainos karys.
Pasukus į kelią išilgai sąlyginės fronto linijos ir „Donecko liaudies respublikos“ teritorijos, kurios yra laukuose už vos kelių kilometrų, važiuoti pasidaro dar sunkiau nei visada, nes trukdo duobės, tarp kurių gausu tokių, kurios likusios nuo sviedinių ir minų.
O šalia vienos iš tokių duobių mėtosi šviežiai nuplėštos šalia augančių medžių šakos, taip skatinančios spėti, kad tai – to paties apšaudymo, apie kurį kalbėjo patikros punkte esantis karys, padariniai.
Tuo tarpu horizonte, „liaudies respublikos“ pusėje matyti kylantis didžiulis dūmų stulpas – greičiausiai kažkoks gaisras, o ne fabriko kaminų dūmai, kurie yra įprasta Donbaso peizažo detalė.
Taigi, galutinai tampa aišku, kad tai – teritorija, kurioje bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje gali kas nors nukristi, jei ne tau tiesiai ant galvos, tai kur nors visai šalia.
Gynę Maidaną kariauja iki šiol
Prie įvažiavimo į Avdijivką stovintis patikros punktas matyti iš tolo, o jame ryškiausiai šviečia žalios ir gelsvos spalvų mišiniu nudažytas visureigis, vardu „Buldogas“. Tai – legendinis automobilis, apvažiavęs visas karščiausias jau dvejus metus vykstančio karo vietas ir išmargintas visų Ukrainos karinių pajėgų – tiek reguliariosios armijos, tiek savanorių batalionų – atstovų užrašais ir palinkėjimais.
Šį automobilį į savo muziejų norėjo pasiimti pati Ukrainos kariuomenė, tačiau neleido jo savininkas bei vairuotojas Sergejus. Iš paties Donecko kilęs vyras tuo automobiliu ėmė važinėtis kaip civilis savanoris, padedantis Ukrainos kariams, o maždaug prieš metus apsisprendė tapti bataliono „Kyiv-1“ kariu.
Nuo tada jo karinis šaukinys yra Laimingasis, rusišku žargonu – „Fartovyj“. Mat Sergejus, dar būdamas civiliu savanoriu, kartą tik per plauką ir gryną atsitiktinumą išvengė mirties nuo bombų.
Laimingasis, žinoma, ir dabar čia, šalia savo „Buldogo“ – kaip visada linksmas ir nenustygstantis vietoje. Šalia jo – kitas „Kyiv-1 karys, iš kitos rusiško separatizmo citadelės – Horlivkos – kilęs Vitia, pravarde Taikusis. Ją jis, aišku, gavo todėl, kad yra griežto ir net aršaus būdo.
„Dar būtumėte šiek tiek pavėlavę ir mūsų čia jau nebūtų buvę – būtume taip startavę į priekiuką, kad tiek ir mus tematytum“, – juokiasi Laimingasis. „Priekiuku“ arba „nuliovke“ vadinamos priekinės fronto linijos.
Po kelių minučių atskrieja kitas visureigis, iš kurio iššoka kitas bataliono karys – Viačeslavas, Arabo pravardę gavęs dar Maidane. Jo paties teigimu, nežinia už ką – greičiausiai už tai, kad tuomet nuolatos dėvėjo skarelę, vadinamają „arafatkę“, kuri yra vienas iš pagrindinių galvos apdangalų arabiškose šalyse.
Batalionas, kuriame yra visi šie trys vyrai, sukurtas kone iš karto po Maidano revoliucijos ir jo branduolį sudaro būtent Maidano savigynos atstovai, panorę ginti šalį ir su ginklu rankose.
Gana greitai į vidaus reikalų sistemą integruotas kovinis vienetas nėra pats žymiausias ar labiausiai apšaudytas iš visų karinių Ukrainos pajėgų, tačiau dalyvavo viename iš pirmųjų ir svarbiausiųjų karo mūšių – Slovjansko išlaisvinime, nuo separatistų valė ir po to prižiūrėjo tokius strategiškai svarbius miestus, kaip Marjinka bei Krasnogorovka.
Mažiau, nei prieš metus pagrindinis bataliono štabas buvo Kurachove, o štai dabar šie kariai – Avdijivkoje. Be jų čia savanorių batalionams, jų teigimu, dar atstovauja „Pravyj sektor“ kariai, ginantys šalia esančią Butovkos šachtą, likusios pajėgos – reguliarioji kariuomenė.
Kaip sako patys savanoriai, juos leisti į karščiausius taškus bei priekines jų pozicijas privengiama pirmiausia dėl to, kad jie ne tokie klusnūs, kaip kariuomenė bei gali žymiai lengviau ir greičiau paleisti į darbą ginklus.
Priešai – per granatos skrydį
„Tai kokią gi jums ekskursiją surengti – aštresnį ar lengvesnį variantą?“, – šypsodamasis klausia Arabas. Išgirdęs atsakymą, kad „galbūt geriausia būtų kas nors per vidurį“, karys staiga surimtėja ir nukerta: „Gerai, viskas, pirmiausia varom į devyniukę“.
„Devyniuke“ vadinamas didelis devynaukštis gyvenamasis namas kitame Avdijivkos pakraštyje – jau į Donecko pusę. Tą pastatą šiame vos kelis tūkstančius gyventojų ir prieš karą teturėjusiame bei dabar nusiaubtame miestelyje automobiliu galima pasiekti per keletą minučių. Juolab, kad važinėti reikia greitai – tai mažinama rizika, kad užkabins kokia nors mina ar snaiperis.
„Devyniukė“ visa išvarpyta kulkų bei skeveldrų, apdaužyta sprogimų. Visų langų kiaurymės, suprantama, tuščios. Ypač nusiaubta išorinė pusė, žvelgianti į Donecko oro uosto ir paties Donecko pusėn plytinčius laukus.
Tačiau čia gyvena ne tik Ukrainos kariai, bet ir dar vienas kitas vietos gyventojas, kuriam tiesiog nėra kur dėtis. Kieme žemę kapsto civilis skurdžiai atrodantis vyriškis alkoholio subjaurotu veidu, gatve į namą, tarsi iš darbo ar parduotuvės, grįžta moteris.
Apskritai, gatvėse vis dar tekantis civilių gyvenimas sukuria ypatingai siurrealistinį įspūdį.
„Jie seniai prie to priprato ir apskritai net neaišku, kas jų galvose darosi. Štai neseniai, apie vidurnaktį, ėmė kristi tiesiog pačiame mieste, kone jo centre. O ten, centrinėje aikštėje, vaikšto žmonės, šeimos su vaikais – lyg niekur nieko! Mes prie jų prilekiame, rėkiame, klausiame, ar negirdi, o jiems – nors kas“, – pasakoja kariai.
Pilnu pajėgumu dirba ir pagrindinė Avdijivkos įžymybė -- gamykla „Avdijivskij koksochim“, nors jos šonai ir apylinkės truputėlį apdaužytos. Gamykla priklauso Donbaso šeimininku kažkada vadintam, vienam iš įtakingiausių Ukrainos oligarchų Rinatui Achmetovui. Kariai juokauja, kad minos iki jos atlekia tuomet, kai R.Achmetovas greičiausiai pamiršta apmokėti mėnesio sąskaitą.
„Atsiprašome, bet liftas kažkodėl šiandien ir vėl nedirba. Nežinia, kas čia dabar darosi!“, – juokiasi Laimingasis ir Arabas, vedantys laiptine į viršų.
Ant devynaukščio stogo – ukrainiečių stebėjimo punktas. „Dabar įdėmiai klausot. Čia kartais dirba snaiperis, bet mūsų vaikinai žino, kur jis gali išlįsti. Jei tik kas, man iš karto praneš į raciją. Tada pagal mano komandą iš karto net ne gulat, bet tiesiog krentat ant žemės. Aišku?“, – komanduoja Arabas, pagarsindamas prie dešinės šlaunies kabančią raciją.
Metalinėmis kopetėlėmis, kojomis dar atsispiriant į metalinių durų viršų, išlipus ant stogo ir apsidairius aplinkui, iš karto paaiškėja, kodėl Avdijivkoje taip karšta.
Viskas čia tiesiog šalia vienas kito. Vienoje pusėje, tolumoje – Donecko priemiesčiai, arčiau – Donecko oro uosto, dėl kurio kelis mėnesius virė itin nuožmios kautynės, griuvėsiai.
Vos už maždaug kilometro ar pusantro – Butovkos šachtos bokštas. Ta vieta, kurią vis dar kontroliuoja Ukrainos pajėgos – taip pat strategiškai svarbi, todėl dėl jos ir dabar vis įsiplieskia susišaudymai ir tiesioginiai susirėmimai.
O visai anapus gatvės, vedančios iš miestelio, ir patikros punkto su už betoninių blokų pastatytais šarvuočiais – vadinamoji pramoninė zona, vietoje vadinama „promzona“ arba dar trumpiau – „promka“.
Tai – įvairių sandėlių ar kitų ūkinės paskirties pastatų kvartalas, esantis šalia gyvenamųjų namų pačiame Avdijivkos pakraštyje.
Iš karto už „promkos“, per kurią eina kelias iš miestelio – medžiai, krūmynai, laukai ir sankryža, iš kurios galima pasukti į Donecką arba į toliau matomą kitą vadinamosios Donecko aglomeracijos miestą – Jasinovatają. Ją irgi kontroliuoja separatistai bei rusai.
Taigi, Ukrainos kontroliuojama zona – pirmiausia, „promzona“ – tarsi iškyšulys įeina į Rusijos valdomą „liaudies respublikos“ teritoriją ir priartėja kone prie pat separatistų pajėgoms labai svarbių kelių, kuriais jų karinė technika ir pajėgos juda tarp Donecko, Jasinovatajos, Donecko oro uosto, Spartako kaimo, dėl kurio taip pat virė mūšiai kautynių dėl oro uosto metu.
Ties kalvelėmis, stūksančiomis už „promzonos“, ukrainiečių teigimu, slypi galingi separatistų įtvirtinimai, tuo tarpu įtvirtinto patikros punkto stogas ties Jasinovatajos sankryža matyti tiesiog nuo „devyniukės“ stogo.
Separatistų apkasai su ugnies taškais prie ukrainiečių pozicijų kai kuriose vietose priartėja per maždaug 80 metrų. „Taigi, beveik galime ir granatomis apsimėtyti“, – nusijuokia Arabas.
Jis rodo į Donecko pusėje už kelių šimtų metrų augančių didelių medžių juostą. „Va štai ten dažnai užeina jų diversinės-žvalgybinės grupės, stebi, kartais apšaudo ir atsitraukia“, – sako karys.
Pasak jo, į Jasinovatajos sankryžą kartais atvažiuoja separatistų tankas, iššauna ir apsisuka atgal.
Neužilgo Arabas paragina lipti žemyn. „Na, jau užtenka. Matyt, separai jau ir taip stebisi, kas čia su „ukrais“ po stogą vaikštinėja. Juk ne tik mes juos, bet ir jie mus stebi“, – sako ukrainietis, tolėliau ant stogo pritūpus dviem Ukrainos kariams su optiniais prietaisais rankose.
Pirmosios dalies pabaiga. Tęsinį skaitykite netrukus.
