Daugiau nei prieš dešimtmetį Japonijoje sparčiai ėmė plisti idėja, kad vaikams užaugus galima pradėti galvoti apie naują santuokos etapą, kai sutuoktiniai gyvena atskirai, įgyvendina savo svajones, tačiau vis dar lieka pora.
Japonijoje toks naujas vedybinio gyvenimo etapas vadinamas išaugimu (japon. – „sotsukon“) iš santuokos, bet tai toli gražu nėra skyrybos.
Pirmą kartą šis naujadaras, sudarytas iš žodžių „išaugti“ arba „baigti“ („sotstugo“) ir „santuoka“ („kekkon)“, buvo paminėtas autorės Yumiko Sugiyamos knygoje „Rekomenduojant išaugimą iš santuokos“ („Sotsukon no Susume“).
Tekančios Saulės šalyje visuomenė sparčiai sensta, todėl autorės pasiūlyta idėja keisti vedybinį gyvenimą ir ieškoti laimės daug kam pasirodė patraukli.
Tačiau nederėtų suklysti – šie žmonės vis dar myli vienas kitą, bet jų keliai išsiskyrė, nes jie nori įgyvendinti savo svajones.
Kaip ir mokyklos arba universiteto baigimas, „sotsukon“ yra naujas etapas.
Poros svajonės nesutampa
Kai visi trys Yuriko Nishi sūnūs užaugo ir išsikraustė iš namų, moteris uždavė netikėtą klausimą savo vyrui Yoshihide Ito, su kuriuo gyveno jau net 36 metus: ar buvo kokia nors svajonė, kurios jis negalėjo išpildyti dėl to, kad vedė ją ir turėjo šeimą?
„Mes pradėjome svajoti, ką nuo šiol turėtume daryti, – aiškino 66-erių Y.Nishi. – Pasakėme vaikams, kad tai puiki proga patobulinti mūsų šeimą.“
Tokijuje operatoriumi dirbęs Y.Ito savo žmonai pasakė, kad visuomet norėjo pabėgti iš miesto ir auginti ryžius savo gimtinėje Mijės prefektūroje Pietų Japonijoje.
O jo žmona prisipažino ketinanti sostinėje tęsti mados stilistės karjerą.
„Dabar jis mane aplanko kartą per mėnesį, o kai jį aplankau aš, būnu ten visą savaitę, – pasakojo Y.Nishi. – Mūsų santuoka tvirta, tik gyvenimo būdas visiškai skirtingas.“
Pasak japonės, dėl juos skiriančio atstumo jie abu spėja vienas kito pasiilgti, o tai atgaivina santykius.
Pora netgi vėl pradėjo iš anksto planuoti pasimatymus.
Senstanti šalies visuomenė
„Tradiciškai Japonijoje šeimos galva yra vyras, o žmona yra išlaikoma namų šeimininkė, – aiškino šalies rašytoja Y.Sugiyama. – Svarsčiau, kas nutiktų, jeigu pora turėtų laisvę daryti, ką nori, bet dėl to neišsiskirtų.“
Tokia rašytojos mintis sužavėjo sparčiai senstančią šalies visuomenę. 2014 metais Japonijoje gimė tik milijonas kūdikių – tai mažiausias kada nors šalyje gimusių naujagimių skaičius.
Tais pačiais metais mokslininkai paskelbė, kad japonės gali pasidžiaugti ilgiausia gyvenimo trukme pasaulyje, – šalies moterys gyvena vidutiniškai 87 metus.
„Ilgiausias moters gyvenimo etapas prasideda, kai išsikrausto vaikai, – teigė Tokijo Ochanomizu universiteto sociologijos profesorė Masako Ishii-Kuntz. – Tos moterys neturi ką veikti, tik rūpinasi savo vyrais.
Dabar jos suvokė, kad turėtų užsiimti savo pomėgiais ir ieškoti laimės.“
Labiausiai nori moterys
Iš Hirošimos į Tokiją persikėlusi, prieš metus iš savo santuokos, kaip sako japonai, išaugusi Kazumi Yamamoto įgyvendino svajonę – atidarė grožio kliniką.
Be to, moteris dukart per mėnesį rengia seminarus – pataria japonėms, kaip įtikinti vyrus gyventi atskirai, bet likti kartu.
Pasak K.Yamamoto, idėją dėl naujo santuokos etapo pradžios dažniausiai pasiūlo žmonos, nes tam turi įvairiausių priežasčių.
„Mes su vyru nebeturime ką vienas kitam pasakyti, jis mane laiko tarnaite, – seminare skundėsi viena 56-metė. – Tačiau nenoriu skirtis, nes pasijusiu vieniša, kai susilpnės sveikata.“
„Mano vyras nori sugrįžti į gimtinę rūpintis savo tėvais, tačiau aš nenoriu vykti kartu, – pasakojo kita japonė. – Norėčiau keliauti ir praleisti daugiau laiko su savo draugais.“
Japonas Y.Ito išaugimą iš santuokos taip pat vertino teigiamai, bet suvokė, kad vyrus toks sprendimas gali gąsdinti.
„Manęs kiti vyrai klausė, ką darausi valgyti ir ar man nėra sunku pačiam apsitvarkyti namuose, – patirtimi dalijosi ryžius auginti nusprendęs Y.Ito. – Manau, kad vyrai, atsisakantys pereiti į kitą vedybinio gyvenimo etapą, gyvena labai egoistiškai.“
Nauja meilės forma
Neseniai žymūs žmonės pradėjo palaikyti gyvenimo atskirai, bet neišsiskyrus idėją, ji paplito Japonijos visuomenėje.
Daugiausia dėmesio sulaukė komiko Akiros Shimizu ir jo žmonos sprendimas.
Pora net išleido knygą „Išaugimas iš santuokos – nauja meilės forma“ („Sotsukon – A New Form of Love“).
Nors nėra tiksliai žinoma, kiek porų nusprendė į vedybinį gyvenimą pažvelgti kitomis akimis, 2014 m. apklausos duomenimis, Tokijuje gyvenančios moterys „sotsukon“ laikė teigiama idėja ir svarstė, kad ateityje derėtų siekti savo svajonių atskirai nuo sutuoktinio.
Iš 200 apklaustų susituokusių moterų, kurioms – 30–65 metai, 56,8 proc. jų tikino, kad ilgainiui norėtų išaugti iš santuokos. Dauguma nurodė, kad tinkamiausia proga ieškoti laimės ir pildyti svajones būtų iš karto sulaukus pensinio amžiaus.
Per pastarąjį dešimtmetį lyčių santykiai Japonijoje pradėjo smarkiai kisti.
2007 metais buvo priimtas įstatymas, dėl kurio per skyrybas žmona galėdavo pasiimti net iki pusės savo vyro pensijos.
Paplitus gandams, kad Japoniją nusiaubs skyrybų banga, Nacionalinė šovinistinių vyrų asociacija pradėjo galvoti įvairias strategijas, kurios vyrams padėtų išlaikyti sutuoktines.
Prie patriarchalinių standartų pripratę vyrai buvo raginami padėti atlikti namų ruošos darbus savo žmonoms ir jas kuo labiau gerbti.
Finansinė nepriklausomybė
Japonijos ministrui pirmininkui Shinzo Abe dirbančios moterys tapo pagrindine jo ekonominės politikos ašimi.
„Abenomika yra moterųnomika“, – pernai rugpjūtį Pasaulio moterų asamblėjoje Tokijuje pareiškė Sh.Abe.
Lyginant su 1969 metais, kai dirbo 46 procentai visų 15–64 metų moterų, 2014 metais darbą turėjo net 64 proc. japonių.
„Šiomis dienomis dirba daugiau japonių ir jos gauna pensiją, – teigė sociologijos profesorė M.Ishii-Kuntz. – Žmonos žino, kad turi iš ko pragyventi.“
„Jeigu vyras moka už savo žmonos gyvenimo būdą, aš to nepavadinčiau tikru išaugimu iš santuokos, – aiškino rašytoja Y.Sugiyama. – Žmonos privalo būti finansiškai nepriklausomos nuo savo vyrų, jei tikrai nori išaugti iš santuokos.“
Kintanti Japonijos šeima
Pasak profesorės M.Ishii-Kuntz, pastaruoju metu iš esmės pradėjo keistis visa Japonijos šeimos dinamika.
„Šeimos nariai tapo individais. Kiekvienam žmogui dabar leidžiama siekti to, ko jie geidžia, ir nebėra privaloma visą gyvenimą likti namie ir rūpintis kitais šeimos nariais“, – pabrėžė sociologė.
M.Ishii-Kuntz taip pat atkreipė dėmesį, kad Japonijoje vis rečiau galima rasti namus, kuriuose gyventų kelios šeimos kartos.
Taip pat vyras ir žmona neretai miega atskirose lovose, nors ir tame pačiame kambaryje.
Iš tiesų gali būti, kad naujas vedybinio gyvenimo etapas – išaugimas iš santuokos – puikiai įkūnija Japonijoje augantį individualumą.
Tačiau naujas požiūris į santuoką nereiškia, kad poroje nebelieka aistros arba kad išnyksta meilė.
„Pagyvenusi atskirai savo vyrą pradėjau branginti dar labiau, – šypsodamasi apie savo vyrą Y.Ito šnekėjo Y.Nishi. – Jeigu kada nors vėl tekėčiau, norėčiau tekėti būtent už jo.“ (CNN, LR)
Slegia demografinės problemos
Japonijoje daugiau nei ketvirtis iš 127 mln. šalies gyventojų yra vyresni nei 65 metų. Manoma, kad 2055 metais senjorų skaičius išaugs iki 40 proc., o gyventojų bus kur kas mažiau – apie 90 mln.
Japonijoje 2015 metais buvo 177,6 tūkst. jaunų – 15–29 metų – žmonių, kurie rūpinosi vyresnio amžiaus šeimos nariu. Tačiau nemaža jų dalis savo kasdienybe nėra patenkinti, nes jiems nelieka laisvo laiko susitikti su draugais, kurti šeimą, siekti svajonių.
Taip pat auga skaičius senjorų, kurie namie prižiūri kitą vyresnio amžiaus asmenį. Deja, ne kartą yra nutikę, kad pensininkai miršta, nes juos prižiūrintiems senjorams įgrysta kasdien rūpintis kuo nors kitu ir į savo pareigas jie ima žiūrėti aplaidžiai.
Sveikatos, darbo ir pašalpų ministerija perspėjo, kad Japonijai iki 2025 metų pasirūpinti senstančia visuomene prireiks dar milijono papildomų medicinos seserų, globėjų bei socialinių darbuotojų. Nors vienas sprendimų būtų į šalį įsileisti daugiau darbuotojų iš užsienio, tokia idėja nėra populiari.
Japonijos etninė sudėtis yra viena homogeniškiausių pasaulyje. Tekančios Saulės šalyje užsieniečiai sudaro vos 2 proc. visuomenės, todėl siūlymai į Japoniją priimti daugiau kitataučių dažnai yra laikomi netinkamais.
2008 metais vyriausybė nusprendė į šalį leisti atvykti medicinos seserims ir socialiniams darbuotojams iš užsienio, tačiau jiems būtina išlaikyti nacionalinį egzaminą japonų kalba. 2015 metais Japonijoje pavyko įsitvirtinti 304 senjorus ir neįgaliuosius prižiūrintiems užsieniečiams.
