Oficialiai skelbiama, kad referendumas yra dėl Didžiosios Britanijos vietos Europos Sąjungoje ( ES) arba dėl šalies pasitraukimo iš ES. Žodis „Brexit“ tai dviejų žodžių santrauka: British arba Britain exit, kas reiškia britų ar Britanijos pasitraukimą iš ES.
Nepaisant tokio šio referendumo kampanijos pavadinimo, pats jo iniciatorius šalies premjeras ir konservatorių lyderis Davidas Cameronas yra už tolesnį buvimą ES. Tiesiog, (kaip teigia jis ir jo partijos nariai, palaikantys D. Britanijos buvimą ES), atsižvelgiant į gyventojų nuotaikas šalyje, Vyriausybė negalėjo neduoti pažado surengti referendumą dėl Jungtinės Karalystės tolesnio buvimo ES, o davus šį pažadą, artėjant 2015 metų rinkimams, reikėjo jį vykdyti, kai rinkimai buvo laimėti.
Konservatorių partijos kritikai tvirtina, kad D. Cameronas šį referendumą surengė, galvodamas daugiau apie savo partijos likimą ir išlikimą, nei apie tai, ką mąsto šalies piliečiai. Jie primena, kad D. Cameronui tapus partijos lyderiu, po metų, t.y. 2011 m. net 81 šios partijos parlamento nariai pasisakė už referendumo surengimą dėl ES.
Britų konservatorių partijoje visada buvo stiprus euroskeptiškas sparnas, bet iki tol buvę partijos lyderiai tokių drastiškų sprendimų, kaip referendumas dėl buvimo ES, nesiėmė. Dabar su taip masiškai ir organizuotai išsakyta nuomone susidūrė naujas partijos lyderis. Jis, bijodamas skilimo partijoje, nusprendė veikti. Teigiama, kad prieš tai, kai pažadėti šalies gyventojams, D. Cameronas davė žodį partijos nariams surengti referendumą dėl šalies tolesnio buvimo ES ir tada šį pažadą turėjo vykdyti.
Įtakingi konservatorių viršūnių atstovai bei eiliniai nariai ypač ėmė kelti klausimą dėl D. Britanijos vietos ES po to, kai pajuto alsavimą į nugarą kažkada marginalinės, bet pastaruoju metu vis labiau įtakingesnės Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos, kuri ragina palikti ES. Šios partijos rezultatai per Europos parlamento rinkimus padėjo D. Cameronui ir kitiems jo partijos nariams galutinai apsispręsti dėl referendumo surengimo, o milžiniška banga žmonių iš Sirijos, kitų Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalių , ieškant prieglobsčio bei geresnio gyvenimo taip pat ir Anglijoje, pastūmėjo į referendumo darbotvarkę įtraukti ir imigracijos problemą. Juo labiau, kad ES veiksmai, Briuselio politika šio iššūkio atžvilgiu nusipelnė daug kritikos.
Siekdamas užsitikrinti patikimą platformą savo pozicijai, argumentuojant tolesnio šalies buvimo ES naudą, D. Cameronui reikėjo gauti tam tikrų nuolaidų iš Briuselio ir kitų ES valstybių narių dėl ypatingos D. Britanijos vietos šioje valstybių sąjungoje.
Galutinės derybos šiuo klausimu įvyko šių metų vasario mėnesį, bet D. Cameronui pavyko pasiekti ne tiek ir daug. Susitarta, kad D. Britanija ir toliau galės išlaikyti savo valiutą svarą sterlingą, neprarandant įtakos ES, kur vis daugiau klausimų sukasi apie finansinę ir monetarinę sąjungą, nedalyvauti glaudesnėje integracijoje, kai matys, kad tai neatitinka šalies interesų ir apriboti kai kurias išmokas, kurias dabar moka imigrantams, taip pat ir iš Lietuvos. Pavyzdžiui, riboti lėšų skyrimą už vaikų išlaikymą šeimoms, kurių vaikai auga ne D. Britanijoje, o šalyse iš kur tie žmonės atvyko.
Teisybės dėlei, matyt, turėtume pripažinti, kad ne tik D. Britanijos, bet ir kitų ES šalių socialinių išmokų sistema, įskaitant visų pirma, nedirbančius asmenis, tokia dosni, kad pagrįstai kelia nepasitenkinimą tarp tų šalių piliečių. Pridėkime dar ir kiekvienos iš šių valstybių ekonomines problemas, susijusias su finansinės krizės pasekmėmis, darbo stoka kai kuriose iš jų ir gausime kokteilį problemų, kurios iššaukė tiek daug emocijų. O kritikos strėlės krypsta ne tik į Vyriausybės politiką, bet ir į imigraciją.
Nepaisant šių realiai egzistuojančių problemų, D.Cameronas susidūrė su Sizifo akmens problema, kai siekė gauti pritarimą daug toliau jo siekiantiems siūlymams dėl D. Britanijos vietos ES. Juk pagal ES teisines normas praktiškai kiekvienam iš tų siūlymų jam reikėtų gauti visų ES valstybių pritarimą, o tai yra beveik neįmanoma. Kiekviena valstybė turi savo interesų, nebūtinai sutampančių su britų idėjomis. Be to, net, jeigu kai kuriems iš D. Camerono siūlymų, pavyzdžiui, dėl peržiūros ES šalių socialinių išmokų politikos, valstybių vadovai iš Vidurio ir Rytų Europos, žvelgdami sveiko proto principu ir pritartų, jie negalėtų jų paremti, suvokdami, kad turi atstovauti masiškai emigravusių į tas šalis savo tautiečių, piliečių interesus.
Oponentai todėl ir sakė, kad D. Britanijai nėra kito kelio, kaip tik palikti ES. Šalies gyventojų nuotaikos irgi vis labiau irgi ėmė krypti tokio sprendimo link. Juo labiau, kad raginantys išeiti iš ES visą energiją nukreipė ne tam, kad aiškinti kokius nors specifinius klausimus, ką ES institucijos gali ar negali padaryti ir ką Londonas galėtų daryti efektyviau, bet kaltindami abstraktų Briuselį, biurokratų, o priedo ir vokiečių dominuojamą ES, kuriai nerūpi britų piliečiai, ką jų teigimu, rodo ir imigracijos krizė.
Beje, nors daug kalbama apie pastarojo meto imigraciją iš karo apimtų šalių, tokių, kaip Sirija, kai kurie agitaciniai šios kampanijos lapeliai yra nukreipti būtent prieš imigraciją iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurios įstojo į ES , pradedant nuo 2004 m.
Viename iš lapelių yra išspausdintos nuotraukos bei trumpas aprašymas veiklos ( jei taip galima sakyti ) asmenų, atvykusių į D. Britaniją iš kitų šalių gyventi ir padariusių baisius nusikaltimus, t.y. dažniausiai nužudžiusių žmones. Daugiausia tokių asmenų iš Vidurio ir Rytų Europos ir tik viena nuotrauka, matyt, ekstremisto iš islamo šalių.
Lapelyje tokių pavardžių 50. Tarp pirmų 20 pavardžių yra 5 asmenys iš Lietuvos, nors dar daugiau lenkų. Bet Lenkija juk daug didesnė valstybė, nei Lietuva.
Panaši agitacija labai įkaitino situaciją šalyje. Tačiau, matyt, niekas nesitikėjo, kad viskas gali baigtis dar ir parlamento narės, leiboristės Jo Cox žudynėmis. Ji aktyviai agitavo ne tik už šalies pasilikimą ES, bet ir už nevaržomą imigraciją į D. Britaniją.
Kampanijai einant į pabaigą, pasirodė ir ekonomistų perspėjimai, kas gali atsitikti D. Britanijos ekonomikai, čia gyvenantiems piliečiams, jeigu šalis paliks ES. 10 Nobelio premijos laureatų ekonomistų paskelbė liūdną prognozę. Prabilo ir milijardierius George Sorosas, užsidirbęs nemažą dalį savo kapitalo taip pat ir iš svaro svyravimų.
G.Soroso teigimu, jeigu D. Britanija išstotų iš ES, svaro kursas šį kartą smuktų dar stipriau, nei 1992 m., kai Jungtinė Karalystė paliko Europos valiutų mechanizmą, kristų nekilnojamojo turto kainos, sumažėtų darbo vietų, o šalies lauktų recesija.
Į raginimų britams pasilikti ES chorą įsijungė visų įtakingiausių pasaulio šalių lyderiai. D. Britanija yra penkta pagal pajėgumą pasaulio ekonomika ir antra – ES. Todėl yra skelbiama, kad, jeigu britai išeitų iš ES, tai gali būti smūgis Europos, o gal ir viso pasaulio ekonomikai. Be to, tvirtinama, kad toks žingsnis gali susilpninti ES, kaip valstybių bendriją, o gal ir tapti proceso pradžia, paskatinančia visos ES žlugimą.
Nors kampanijos už pasitraukimą iš ES šalininkai ramina, kad tokios prognozės yra pernelyg juodos, jos ėmė keisti gyventojų nuotaikas. Bet rezultatai yra nenuspėjami.
Ne mažiau svarbu ir kita: referendumas prasidėjęs gražiomis visų pusių kalbomis, kaip svarbu yra atsiklausti šalies piliečių, emocijomis, kaip gražu būtų pakeisti, reformuoti ES, kad ji atitiktų ne tik D. Britanijos, bet ir kitų ES valstybių, nenorinčių ES, kaip federacijos interesus (D.Camerono pozicija) arba kalbomis apie tai, kaip gerai būtų, kad Jungtinės Karalystės nevaržytų keista, neprotinga ir savanaudiška Briuselio politika (Nigel Farage, Nepriklausomybės partijos lyderio pozicija), baigiasi referendumu, kurio esminiu ženklu tampa nerimas dėl galimai neapgalvotų jau pačių piliečių, įskaitant politikus, sprendimų, dėl didelio šalies susipriešinimo kampanijos metu bei viso to poveikio ne tik šiai šaliai, bet ir pasauliui.
Taip pat ir mums, Lietuvai, mūsų šalies žmonėms. Turėtume suvokti: patinka ar ne, vienas ar kitas Briuselyje padarytas sprendimas, bet ES silpnėjimas, o gal ir žlugimas būtų tikrai milžiniškas geopolitinis pokytis, turintis poveikį ir mūsų šalies saugumui. Dar vienos ekonominės krizės, recepcijos irgi, matyt, nė vienas iš mūsų nenorėtume.
Bet sprendimas bus ne mūsų. Tai yra D. Britanijos piliečių teisė. Mums belieka laukti.
