Šiame mieste aš esu namie. Jis mane prisijaukino, o aš jį pamilau. Labiau nei savo gimtąją Ukmergę ar net savo studentiškąjį magiškų 1988–1991 metų Vilnių.
Londone, šiame vieninteliame Europos, o gal ir viso pasaulio naujajame Babilone, žurnalistu dirbu jau dvidešimt ketvirtus metus. Velniškai ilgai, nesiginčiju. Bet man nenusibodo. Tas senas krienas Samuelis Johnsonas teisingai leptelėjo: „Jei tau nuobodu Londone, pasitikrink pulsą. Gal esi miręs?“
Važinėjant po Londono gatvių labirintus man nereikia navigacijos sistemos. Gerai, pasitaisau: beveik nereikia. Tiesą sakant, jos net ir nebuvo, kai tolimais 1995-aisiais gavau britiškas vairavimo teises.
Savo miesto rajonus galiu atskirti užsimerkęs – pagal kvapų ir garsų kakofoniją, rašo „Lietuvos rytas“.
Šiame mieste užaugo mano vaikai. Du iš trijų čia ir gimė.
Dabar jie jau suaugę ir eina savo keliais. Jie – londoniečiai iki kaulų smegenų ir tuo pat metu yra lietuviai.
Tokia nuostabi samplaika. Gal dėl nosinių rašybos jiems ir kebliau, bet dėl lietuviškos dvasios – jokių problemų.
Kai Donny Montellas dainuoja „Eurovizijoje“ ar Jonas Valančiūnas krauna iš viršaus, mūsų namų sienos dreba. O kai Vemblyje lietuvių futbolininkai gauna malkų nuo anglų – jų akyse ašaros.
Mano žmona, Vilniaus universitete baigusi prancūzų filologiją, į Londoną atskrido temokėdama „hello“, „bye“ ir „excuse me“.
Dabar jos žodynas – geresnis už mano, nes ji kasdien ilgas valandas praleidžia muštruodama pyplius londoniečius valstybinėje mokykloje. Jos klasės vaikai – kosmopolitinio Londono veidrodis: iš keturių žemynų, visų rasių ir religijų.
Toks yra šis 10 milijonų gyventojų megapolis, kurį aš pažįstu. Tikrų tikriausias pasaulio tautų katilas, kuriame gyvena ir dirba apie milijoną Europos Sąjungos (ES) piliečių.
Artėjant referendumui manęs Lietuvoje daug kas klausė: „Kas bus? Ar „Brexit“ stovykla gali laimėti?“
„Nesijaudinkite. Jokių šansų. „Brexit“ nebus“, – raminau visus.
Netgi siūliau procentinį skirtumą: 55 procentai su 45.
Nesu milijonierius, milijono eurų lažybose nesiūliau, bet buvau tvirtai įsitikinęs, kad, pasvėrus visus argumentus, atvirai į šiuolaikinę Europą ir pasaulį žvelgiančių britų bus daugiau nei „izoliacionistų“.
Dabar jau aišku, kad žiauriai klydau. Ir aišku, kur susimoviau.
Gilūs karalystės lūžiai
Taip, aš pažįstu savo Londoną. Jaučiu, kuo jis gyvena, ką mąsto, dėl ko verkia ar džiaugiasi, kaip jis balsuoja. Ir per šio referendumo išbandymą dėl jo neapsirikau.
Londono proeuropietiški rinkėjai daugiau nei 750 tūkst. balsų persvara laimėjo prieš „Brexit“ šalininkus.
Bet keliu rankas į viršų – aš nepažįstu Anglijos ir nesuprantu jos.
Ir ne aš vienas. Pašalinus iš Anglijos kosmopolitinę sostinę ir kelis didmiesčius, „gilioji Anglija“ yra politinė terra incognita tūkstančiams britų politikų, sociologų, ekonomistų, žurnalistų.
Birželio 23-iąją ši „gilioji Anglija“ tarė savo žodį. Ir tas žodis buvo „Leave“ – išeikime.
Suskaičiavus 33 mln. į urnas įmestų biuletenių paaiškėjo, kad kryžiukas prie „Leave“ buvo padėtas net 1 269 501 kartą daugiau. Procentine išraiška šios stovyklos pergalė atrodo kukliau: 51,9 proc. su 48,1 proc.
Toks rezultatas sukėlė didžiausią geopolitinį drebėjimą Europoje nuo pat 1989-ųjų Berlyno sienos griūties.
Taip pat suskaldė Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę pusiau.
Tie lūžiai – gilūs. Ir žioji jie visais atžvilgiais: geografiniu, demografiniu, konstituciniu, socialiniu, ekonominiu ar kultūriniu.
Todėl dabar visai realu tai, kas prieš savaitę atrodė visiškai neįmanoma: netolimoje perspektyvoje iš valstybės pavadinimo gali dingti žodžiai „Didžioji Britanija“ ir „Šiaurės Airija“.
Jei už likimą ES balsavę regionai – Škotija ir Šiaurės Airija – pasipriešins euroskeptiškai Anglijai ir Velsui, jungtinė valstybė, gimusi dar 1707 metais, subyrės į tris dalis.
Tokiu atveju šaliai tektų persivadinti kur kas kuklesniu pavadinimu. Gal Mažoji Anglija ir Velsas? Ar ne puiki elektorato dovanėlė 90 metų jubiliejų šįmet švenčiančiai monarchei Elizabeth II?
Rezultatas buvo nenuspėjamas
Lemtingąją referendumo naktį praleidau Londono ekonomikos mokykloje (LSE), kur gausiam būriui pasaulio žiniasklaidos atstovų savo įžvalgas noriai dalijo šio universiteto ekspertai ir kviestiniai svečiai iš akademinio, verslo ar politikos pasaulio.
Iš pradžių jokie ženklai nepranašavo rinkimų kataklizmo. Bent kelios visuomenės apklausos, atliktos rinkimų išvakarėse, rodė augantį ES šalininkų pranašumą.
Apie 9–10 proc. rinkėjų dar tvirtino esą neapsisprendę, o pasaulinė praktika iki šiol diktavo, kad abejojantys dažniausiai nelinkę balsuoti už pokyčius.
Visą ketvirtadienį Londono ir pasaulinėse rinkose akcijų kursai kilo, į viršų veržėsi ir svaras sterlingas.
O kai vėlų ketvirtadienio vakarą, vos pasibaigus balsavimui, kampanijos „Leave“ oficialusis štabas atšaukė planuotą vakarėlį, daugeliui tai buvo aiškus ženklas: euroskeptikai pripažįsta pralaimėję.
Negana to, vienas „Brexit“ įkvėpėjų, Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Nigelas Farage’as paskubėjo pareikšti: „Atrodo, kad kampanija „Remain“ (liet. – pasilikti) paėmė viršų.“
Bet vos po vidurnakčio mano užkalbintas LSE Europos instituto vadovas profesorius Kevinas Featherstone’as į tokius ženklus siūlė žvelgti skeptiškai.
„Anksti švęsti. Man geriausias lakmuso popierėlis beveik visuose angliškuose rinkimuose būna vienos pirmųjų rinkimų apygardų – Šiaurės Rytų Anglijos miesto Sanderlando – balsų pasiskirstymas.
Tai darbininkiška apygarda, nuolat balsuojanti už Leiboristų partiją.
Balsai ten suskaičiuojami itin greitai ir pagal juos galima projektuoti realų rezultatą kituose Anglijos rajonuose. Kampanijos „Remain“ pergalės aš ten nesitikiu, bet svarbu, kokiu skirtumu laimės „Brexit“ šalininkai“, – kalbėjo K.Featherstone’as.
Po pusvalandžio tos apygardos rezultatai jau buvo paskelbti: 61,34 proc. balsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos.
Darbininkų protesto balsas
„Tai labai nelinksmos žinios tiems, kurie tikisi proeuropietiškų jėgų pergalės.
Didelis „Leave“ atotrūkis rodo savotišką darbininkų klasės rinkėjų sukilimą.
Juk juos Leiboristų partijos vadovai aiškiai ragino balsuoti už „Remain“. Tačiau didelė dauguma rinkėjų numojo ranka į politinį lojalumą. Tai – protesto balsas. Ir aiški žinia: „Jūs mūsų nesiklausėte, kai skundėmės per didele imigracija. Dabar turėkite.“
Šie žmonės jaučiasi globalizacijos ir ES integracijos aukomis. Jiems euroskeptikai iš UKIP ir konservatoriai pasiūlė atpirkimo ožį – imigrantus.
Bijau, kad tokie protesto balsai kartosis daugelyje ekonomiškai prislėgtų Anglijos darbininkiškų regionų“, – kalbėjo profesorius K.Featherstone’as.
Eksperto pranašystė pildėsi su kaupu.
Rinkėjus vedė emocijos
Tokių protesto balsų prie referendumo apygardų man ilgai neteko ieškoti ir pačiame Londone.
Socialinio būsto daugiaaukščių namų apsuptame užimtumo centre „Castlehaven“ pakalbinau ką tik savo balsą atidavusį Chrisą Hamsworthą – vyrą, turintį elektriko profesiją, bet šiuo metu save apibūdinantį populiaria bedarbių fraze: „Esu tarp vieno darbo ir kito.“
„Aš balsavau už pasitraukimą. Mums nereikia jokių sąjungų su Europa ir jokių imigrantų. Mes – buvusi Britų Imperija.
Išgyvensime vieni ir vėl būsime stiprūs. Vėl bendrausime su australais, kanadiečiais ir Naujosios Zelandijos gyventojais. Gal ir bus sunkoka pirmus kelerius metus, bet ne tiek galime ištverti“, – sakė 46-erių Ch.Hamsworthas.
Kai jo paklausiau, ar nebijo galimų skyrybų su Škotija ar Jungtinės Karalystės sugriuvimo, vyras šiek tiek susikrimto: „Būtų apmaudu, jei taip atsitiktų. Bet kurgi tie škotai dėsis? Juk mes juos išlaikome, iš mūsų mokesčių jie gyvena.“
Už „Brexit“ balsavo ir Margaret Glover, pasitempusi ir žvali 78-erių pensininkė.
„Aš 1975-ųjų referendume balsavau už Europą. Bet dabar – prieš. Man nemalonu, kai išėjusi į savo gatvę apsipirkti girdžiu visas pasaulio kalbas, tik ne anglų.
Nesu prieš visus imigrantus: mano socialinė darbuotoja yra labai paslaugi lenkė.
Tačiau tų atvykėlių yra per daug. Jie užkemša mūsų sveikatos sistemą, atima darbus iš vietinių, gviešiasi pašalpų. Laikas pasakyti „ne“, – užtikrintai dėstė M.Glover.
Referendumo eigą akylai stebėjęs JAV Harvardo universiteto Europos studijų ekspertas profesorius Peteris Hallas man sakė, kad nesistebi tokia sumaištimi britų rinkėjų galvose.
„Abiejų kampanijų politikai pasirinko itin negatyvų toną. Proeuropietiška pusė nuolat kalė tą pačią žinią: po pasitraukimo iš ES prasidės dideli ekonominiai sunkumai, visi britai nuskurs.
Bet bėda ta, jog milijonai darbininkų rinkėjų ir taip nejautė, kad daug laimėjo per pastarąjį dešimtmetį. Jie ir taip buvo globalizacijos atstumtieji.
Tuo metu euroskeptikų kampanija vartojo politiškai itin pavojingą retoriką, nukreiptą prieš imigrantus.
Todėl aš nesistebiu, kad šiame plebiscite mums lyg ir pažįstamas, brandus Jungtinės Karalystės elektoratas balsavo vadovaudamasis ne šaltakraujiškais argumentais, o savo instinktais“, – tvirtino P.Hallas.
Kaip ir prognozavo ekspertai, šalies pensininkai balsavo už „Brexit“, o jaunimas – už Europą.
Šalies bedarbiai ir prastą išsilavinimą turintys žmonės rėmė pasitraukimą iš ES, o piliečiai, turintys kvalifikuotus darbus ar geresnį išsilavinimą, balsavo už vieningą Bendriją.
Britams pasilikti europietiškame klube siūlė ir meno, muzikos, literatūros, sporto, mokslo iškiliausieji, tačiau – bergždžiai.
Prasidėjo užpuolimai
Kampanijos „Leave“ balsas, ypač plačiai sklidęs iš UKIP vadovo N.Farage'o lūpų, suteikė platformą žemiausio lygio britų rasistų ir ksenofobų grupuotėms.
Euroskeptikai politikai siūlė „į savo rankas susigrąžinti migrantų kontrolę“, o šalies neonaciai iškart ėmėsi žingsnių.
Po birželio 23-iosios įvairiuose Anglijos miesteliuose ir miestuose užregistruota keliolika išpuolių ir grasinimų atvykėliams. Rasistai per daug neatsirinkinėjo, kurie migrantai iš ES valstybių, o kurie – iš likusio pasaulio.
„Dabar čia – Anglija. Užsieniečiai, turite 48 valandas išsinešdinti iš Anglijos“, – Glosterio miesto parduotuvėje baubė neonaciai.
Ksenofobai jau spėjo pasigaminti marškinėlius su užrašu: „Taip! Mes laimėjome! Dabar siųskime visus atgal.“
Visų pagrindinių politinių partijų lyderiai, išskyrus UKIP, paprašė policijos kuo skubiau ištirti ksenofobinius ir rasistinius incidentus.
Išpuoliai prieš ES ir kitus migrantus buvo pasmerkti ir premjero Davido Camerono pirmadienį sušauktame ministrų kabineto posėdyje.
Tačiau atmosfera per pastaruosius keturis referendumo kampanijos mėnesius buvo tokia nuodinga, kad per vieną dieną kelios raminamos politikų kalbos vargu ar nuslopins kunkuliuojančias emocijas.
Patyrė atstūmimą
Linkolnšyro grafystėje, Bostono mieste, daugiau nei trys ketvirtadaliai aktyvių rinkėjų pasakė „ne“ ES.
Šiame 41 tūkst. gyventojų turinčiame mieste nuo 2004-ųjų įsikūrė didelės lenkų, lietuvių ir kitų naujų ES narių bendruomenės.
Bostone gyvenanti Londono Vestminsterio universitete teisės mokslus baigusi lietuvė Eglė Matulionytė savo paskyroje socialiniuose tinkluose pateikė jautrų, nieko nekaltinantį atvirą laišką anglų kalba.
„Gerbiu kiekvieno žmogaus sprendimą ir jo galimybę rinktis ir nevadinu žmonių, balsavusių už „Leave“, rasistais, – rašė lietuvė. – Teisintis ir atsakyti į rimtus klausimus turėtų politikai. Liūdna, jog tiek daug žmonių Anglijoje yra tokie nusivylę, kad pasidavė bauginimams ir sprendimą priėmė remdamiesi netikrais pažadais.
Šis nusivylimas neatsirado pernakt, jis augo ne vienus metus.
Todėl šioje situacijoje kaltinti nusivylusius žmones nėra prasmės, tai tik padidins paramą radikalioms partijoms, besimaitinančioms žmonių baimėmis.
Penkerius metus aš Angliją laikiau savo namais, buvau tikra, kad čia gyvensiu pabaigusi studijas ir čia pradėsiu savo karjerą.
Bet man drasko širdį, kai žinau, kad tiek daug žmonių žvelgia į mane kaip į imigrantę ir kad jie greičiausiai niekada manęs nepriims kaip savos.“
E.Matulionytė teigė, kad Bostone daug lietuvių gyvena kentėdami dėl diskriminacijos ir rasizmo mokyklose, darbo vietose – pirmiausia fabrikuose.
„Daugelis jų iki šiol bijojo prasitarti apie vergoviškas darbo sąlygas, o dabar baiminuosi, kad jie bus priversti iškentėti dar daugiau patyčių bei grasinimų deportavimu, todėl tylės.
Netgi jei deportacija yra visiškai neįmanoma, labai lengva išnaudoti asmenį, nežinantį savo teisių. Aš pati nebijau nei grasinimų, nei „Brexit“, nes kalbu angliškai, žinau savo teises ir moku atsikirsti rasistams.
Bet esu susirūpinusi ir išgyvenu dėl savo tautiečių, migrantų lietuvių, kurie nežino savo teisių, kurių anglų kalba nėra gera. Bostono lietuvių bendruomenės vardu galiu pasakyti: mes iš tikrųjų stengėmės integruotis“, – atvirai dėstė E.Matulionytė.
Siekia antros galimybės
Jungtinės Karalystės piliečiai, sužinoję referendumo dėl narystės ES rezultatus, nusprendė paraginti šalies valdžią pakeisti sprendimą.
Nepatenkintieji tuo, kad Jungtinė Karalystė turės per artimiausius porą metų nutraukti daugiau nei 40 metų ją saisčiusius saitus su ES, britai inicijavo peticiją, kuria prašoma surengti pakartotinį referendumą.
Per kelias dienas peticiją pasirašė daugiau nei 3,5 milijono Jungtinės Karalystės gyventojų. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, pakartotinio referendumo reikalauti ėmė britai, patys anksčiau buvę už šalies išstojimą iš ES.
Jie tikino pasijutę apgauti ir nesuvokę tikrųjų išstojimo iš Bendrijos padarinių, todėl dabar norėtų pakeisti savo nuomonę ir balsuoti už pasilikimą ES.
Tiesa, Jungtinės Karalystės Parlamento Peticijų komiteto vadovė Helen Jones pranešė, kad užfiksuota nemažai suklastotų parašų.
Antai 39 tūkst. pasirašiusiųjų savo kilmės šalimi įvardijo Vatikaną, nors šios nykštukinės valstybės gyventojų skaičius tesiekia 800. Be to, 23 tūkst. pasirašiusių peticiją žmonių tikina esantys iš Šiaurės Korėjos, nors joje net negalima naudotis internetu.
Vis dėlto vakar premjeras D.Cameronas surengė vyriausybės posėdį, kuriame teigė, kad antrojo referendumo planuose nėra.
