Šie žodžiai buvo primiršti, bet šiandien skamba kaip niekada aktualiai. Su Brexit stovyklos pergale Jungtinė Karalystė dar sykį parodė, kad su likusios žemyninės Europos iniciatyvomis jai – ne visada pakeliui.
Žinoma, euroskeptikai nugalėjo ne vien dėl vadinamojo „salų mentaliteto“. Savaime suprantama, čia suveikė daugybė kitų veiksnių.
Tačiau Jungtinės Karalystės gyventojai išties visuomet jautėsi kiek kitokiais, ir savo interesus dažnai suvokė kiek kitaip nei didžiosios žemyno valstybės. Ūkanotasis Albionas priminė, kad jo reikalai turi būti sprendžiami ir bus sprendžiami, ne kur kitur, o tik Londone!
Vadinamojo „britiško mentaliteto“ ištakų reikėtų ieškoti pačioje šalies istorijoje. Kadaise nykų, keltų genčių apgyvendintą Romos imperijos pakraštį nukariavo anglai ir saksai, po to čia kūrėsi skandinavai, vėliau įsiveržė normanai su savo prancūzų kalba bei kultūra.
Garsusis Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis mieliau leido laiką „civilizuotoje“ Normandijoje nei „atsilikusioje“ Britanijoje, į kurią, nepaisydamas šios šalies monarcho statuso, žvelgė kaip į antrarūšę provinciją savo paties iždui papildyti.
Anglijos, kaip valstybės, centralizavimas vyko lėtai, ilgai ir skausmingai. Šis kelias nebuvo lengvas, tačiau kraštas pamažu stiprėjo. Savo ypatingą geografinę padėtį anglai sugebėjo paversti neįtikėtinos sėkmės garantu. Netrukus pamirštas Europos užkampis virto galingu, pusę pasaulio valdančiu hegemonu.
Imperijos laikais, iš visų pusių vandens supama Jungtinė Karalystė sukūrė milžinišką prekybinį ir karo laivyną, kontroliavo kelius per Atlantą, kolonizavo Naująjį pasaulį ir diktavo savo valią Azijos valdovams.
Britai mokėjo išpešti naudos iš visų įmanomų situacijų. Jei nepavykdavo nugalėti ginklais, anglai griebdavosi kitų svertų: ekonominių blokadų, politinio spaudimo, priešus paversdavo sąjungininkais arba sukiršindavo tarpusavyje.
„Britai ilgus amžius pratinti įsakinėti, o ne paklusti kažkieno įsakymams“, – taip dabartinių euroskeptinių nuotaikų populiarumą šalyje bandė paaiškinti Karališkojo Londono koledžo profesorius Vernonas Bogdanoras. Imperijos interesai Londonui ilgus amžius buvo aukščiau visko, o pagrindiniai ramybės drumstėjai bei konkurentai gyveno ne taip jau toli – žemyninėje Europoje.
Žvelgiant iš Ūkanotojo Albiono, žemynas atrodė nestabilus, pavojingas ir sunkiai prognozuojamas. Visas neigiamas tendencijas čia būdavo įprasta vadinti ne užsieninėmis, bet užjūrinėmis, tarytum iš kito, nors ir geografiškai artimo pasaulio.
Ten, anapus jūros, nuolat „išsišokdavo“ tai prancūzai, tai vokiečiai, tai rusai. Ir Jungtinė Karalystė, žinodama, kad Lamanšo sąsiauris yra rimta kliūtis priešo intervencijai, savo interesus stengdavosi ginti nedelsiant, kuo toliau nuo gimtųjų pakrančių.
Adolfo Hitlerio Vokietijos aviacijos skrydžiai ir ant Londono krentančios bombos iš pradžių šokiravo prie izoliacinės ramybės pratusius britus, tačiau kartu sustiprino įsitikinimą, kad kliautis jie gali vien tik savimi. Sąjungininkai prancūzai menkai pasipriešino, JAV dar nekariavo ir buvo toli, o sovietai su naciais draugiškai gėrė šampaną.
Į kuriamą Europos ekonominę bendriją (EEB) – Europos Sąjungos pirmtakę – Jungtinėje Karalystėje iš pradžių žvelgta be ypatingo entuziazmo, bet su neslepiamu susidomėjimu. Atsargieji britai nepuolė aklai į kolegų žemyne glėbį, o atidžiai stebėjo, kokios apčiuopiamos naudos jiems galėtų atnešti įstojimas į Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Italijos ir kitų šalių klubą.
Pagaliau, pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, 1961 m. Londonas pasiprašė priimamas į Bendriją. Tačiau Prancūzijos prezidentas Ch.de Gaule'is dukart vetavo bet kokius integracinius Jungtinės Karalystės siekius, kadangi, jo manymu, Vieningos Europos idėja niekaip nesuderinama su „anglosaksišku pasipūtimu“ ir itin glaudžiais pastarųjų santykiais su kita anglosaksų elito valdoma valstybe – JAV.
Žemyninių Vakarų ekonomika tuomet kilo, o britų – smuko žemyn, tad, be kita ko, Ch.de Gaule'is pareiškė manantis, kad visos draugiškos britų deklaracijos tėra paprasčiausias meilikavimas. Esą savo ekonomines problemas jie siekia išspręsti žemyno valstybių sąskaita, o ir apskritai arogantiški Europos atsiskyrėliai jam nekeliantys ypatingo pasitikėjimo!
1963 m. Jungtinė Karalystė vis dėlto įstojo į EEB, nors šalyje visuomet didžiulę dalį sudarė euroskeptikai. Trečdalis britų surengtame referendume pasisakė prieš glaudesnę sąjungą su žemynu, o didžioji dalis balsavusių „už“ manė, kad EEB liks tik ekonomine sąjunga be jokio politinio kišimosi į Londono reikalus.
Nuo pat Jungtinės Karalystės prisijungimo jos santykiai su žemyno kolegomis buvo gana nevienareikšmiški, dažnai įtempti ir nervingi. Britai jautriai reagavo į kiekvieną Briuselio raginimą labiau politiškai integruotis ir dažniausiai ryžtingai atmesdavo viską, ką laikydavo mažiausia grėsme savo nepriklausomybei.
Ir netgi už pasilikimą Europos Sąjungoje agitavęs Davidas Cameronas kartą pasakė: „Mūsų būdas – salos tautos. Mes nepriklausomi, tiesūs ir aistringai giname savo suverenumą. Stengtis pakeisti britų būdą taip pat neįmanoma kaip išsemti Lamanšą. Būtent todėl mūsų požiūris į Europos Sąjunga grindžiamas praktiniu interesu, o ne emocijomis.“
