Prezidento Recepo Tayyipo Erdogano nesimatė, o perversmo organizatoriai užėmė kelias redakcijas ir pastatus. Tokiu būdu maištininkai norėjo parodyti savo galią, pelnyti visuomenės ir didžiosios kariuomenės valdžios palaikymą.
Tačiau perversmas nepavyko. Šalies kontrolė ir vėl greitai atsidūrė vyriausybės rankose. Kodėl sukilėliams nepavyko įtvirtinti savo valdžios?
Jeigu grupuotės būtų norėjusios laimėti, maištininkams buvo būtina iš dėmesio centro patraukti prezidentą. Jiems to padaryti nepavyko, nes R.T.Erdoganas pasirodė Stambulo oro uoste ir priminė apie savo galią: „Aš esu vyriausiasis vadas.“
Kas sumaišė kortas?
Naktį iš penktadienio į šeštadienį kelias valandas buvo neaišku, kur yra prezidentas. Skelbta, kad jis tuo metu atostogavo pietvakariniame Egėjo jūros kurorte Marmaryje.
Viskas pasikeitė, kai R.T.Erdogano lėktuvas nusileido Stambulo Atatürko oro uoste. Ten prezidentas pasakė ryžtingą kalbą ir sušaukė spaudos konferenciją.
Akimirka, kai jis atvyko į Stambulą, buvo svarbi, nes valdžia taip parodė vis dar turinti galių ir kontroliuojanti vyriausiuosius kariuomenės vadus, kurie nedalyvavo perversme.
Prezidento rūmai ir vyriausybės pastatas Ankaroje dar nebuvo saugūs, tačiau šalies vadovą Stambule pasitiko šimtai rėmėjų.
„Tai išdavystė ir sukilimas“, – miniai pareiškė R.T.Erdoganas.
Jo patarėjas Ilnuras Cevikas vėliau BBC sakė, kad sukilimą numalšino „Turkijos žmonių valia“.
„Akivaizdu, kad tai buvo mėginimas nuversti valdžią, tačiau svarstyklės vėliau pakrypo į vyriausybės pusę, kai R.T.Erdoganas paprašė žmonių eiti į Ankaros ir Stambulo gatves, o jie tai ir padarė, – tikino patarėjas. – Būtent paprasti žmonės atkovojo Atatürko oro uostą iš kareivių ir atsiėmė valstybinę televiziją bei radiją.
Nepavyko perduoti žinios
Iš tiesų sukilėliai užgrobė televizijos TRT pastatą ir neleido civilių į vidų, kad maišto vadai galėtų toliau transliuoti savo žinutes.
Kitas transliuotojas – „CNN Turk“ – taip pat buvo užgrobtas, tačiau kariai žiniasklaidą kontroliavo neilgai.
Prezidentas susisiekė su „CNN Turk“ ir išplatino vaizdo įrašą, kuriuo paragino turkus eiti į gatves.
Taip jam pavyko atimti iš sukilėlių svarbiausią įrankį – žiniasklaidą, tad maištininkai negalėjo perduoti savo žinutės.
Neparėmė kariuomenės vadovybė
Kad pavyktų karinis perversmas, būtina įvairių kariuomenės atšakų parama. Regis, sukilimą palaikė nemažai karių keliuose Turkijos miestuose.
Į gatves išvažiavo tankai ir užblokavo tiltą per Bosforo sąsiaurį Stambule.
Tačiau aukščiausiasis karinių pajėgų vadas generolas Hulusi Akaras nebuvo perversmo dalyvis. Prie sukilimo taip pat neprisidėjo Stambulo karinių pajėgų vadas Umitas Dundaras.
Pastarasis perėmė kariuomenės vado pareigas, kol H.Akaras maištininkų buvo laikomas įkaitu.
Karo laivyno ir specialiųjų pajėgų vadai taip pat priešinosi sukilimui, o oro pajėgos prieš sukilėlių tankus pasiuntė naikintuvus F-16.
„Perversmas žlugo dar neprasidėjęs. Jis buvo mėgėjiškas ir nesugebėjo pritraukti reikiamo skaičiaus kariškių paramos“, – teigė Jungtinės Karalystėje įsikūrusio analitinio centro „Chatham House“ tyrėjas Fadi Hakura.
Be to, sukilėlių nerėmė nė viena politinė ar visuomeninė jėga. Net ir sekuliari opozicinė Respublikonų liaudies partija (CHP) pareiškė mačiusi pernelyg daug pučų ir nenorinti, kad šie sunkumai kartotųsi.
O Nacionalistinio judėjimo partija taip pat parėmė vyriausybę.
Kas buvo sukilėliai?
Maištininkais tapo kariuomenės atšaka – nedidelė pirmosios armijos, įsikūrusios Stambule, dalis.
„Jie neatstovauja kariuomenės daugumai“, – pabrėžė F.Hakura. Anot analitiko, tai ženklas, kad kariuomenė nebėra palaikoma taip, kaip anksčiau.
R.T.Erdoganas jau seniai įspėjo dėl galimų sukilimų ir pastaraisiais metais mėgino iš kariuomenės ir policijos štabo išguiti jam prieštaraujančius pareigūnus.
