Kartu su Prancūzija, kuri patyrė jau trečią teroro išpuolį per 18 mėnesių, šiomis dienomis gedi ir visas pasaulis.
84 žmones – tarp jų ir 10 vaikų – pražudžiusios kruvinos atakos liudininkai sunkiai atsigauna po patirto šoko.
Tarp sukrėstų žmonių, kurie regėjo šaltakraujo žudiko siautėjimą, – ir lietuviai.
Jie „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad po žudiko ratais nepakliuvo tik per plauką.
Tačiau vaizdai, kuriuos išvydo liepos 14-osios vakarą, kai prancūzai iškilmingai šventė Bastilijos paėmimo dieną, persekios juos visą gyvenimą.
Dvi žinomas lietuves – dviratininkę Modestą Vžesniauskaitę ir mecenatę, „Misis Lietuva 94“ Redą Karosienę – išgelbėjo nuojauta.
Moterys paskutinėmis akimirkomis nusprendė nevykti į Nicą, kuri tapo žudynių epicentru.
„Prancūzijoje buvo ne darbo diena, šeimos ėjo švęsti, o į namus parsinešė mirtį“, – „Lietuvos rytui“ sakė įvykių Nicoje sukrėsta M.Vžesniauskaitė.
Šalyje liepos pabaigoje turėjo būti atšaukta nepaprastoji padėtis, bet ji buvo pratęsta dar trims mėnesiams.
Šventė virto skerdynėmis
Į dangų šaudant paskutiniams šventiniams fejerverkams pasigirdo pirmieji klyksmai.
Nicos Anglų bulvare susirinkusi dešimttūkstantinė žmonių minia ėmė skirtis į šalis, kilo milžiniška sumaištis, aidėjo šūviai.
Iki šiol dėl smulkių nusikaltimų baustas 31-erių Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelis sunkvežimiu brovėsi per didžiulę minią, ratais traiškydamas žmones ir per langą šaudydamas.
Kuo daugiau žmonių krito po ratais, tuo įnirtingiau žudikas spaudė akceleratoriaus pedalą ir sukiojo sunkvežimį zigzagais, siekdamas partrenkti kuo daugiau niekuo dėtų žmonių.
Taip važinėdamas jis iš viso sukorė 2 kilometrus, kol galiausiai buvo nukautas policijos pareigūnų. Jo automobilyje buvo aptikta ginklų, šaudmenų, granatų.
Kaunietė Monika, su kurios dėde kalbėjosi „Lietuvos rytas“, buvo minioje. Greitai suvokusi, kad tai – teroro išpuolis, ji puolė ieškoti saugios vietos.
„Dukterėčia įbėgo į netoliese esantį namą, ir ten svetimi žmonės ją priglaudė“, – penktadienio rytą merginos patirtą košmarą atpasakojo dėdė ir teigė, kad po kruvinos nakties mergina vos pratarė žodį.
Lietuvės išsigelbėjo
Kita lietuvaitė, Vigilija Matin, sakė ne iš karto supratusi, kas įvyko.
Ji su draugais žiūrėjo saliutų šou prie jūros, palei kurios pakrantę ir driekiasi Anglų bulvaras.
„Tą naktį vieni džiaugėsi, žiūrėjo fejerverkus, o kitame bulvaro gale traiškė žmones, bet ten buvo tokia minia, kad niekas nesuprato, kas vyksta. Buvo tamsu, nes šviesos buvo išjungtos, kad būtų geriau matyti fejerverkai“, – pasakojo V.Matin.
Sužinojusi, kas įvyko, kol jie grožėjosi reginiu, moteris buvo šokiruota: „Labai baisu. Mes to netgi nesupratome, ir tik paskui žiūrėdami vaizdo įrašą suvokėme, kodėl tos sirenos ėmė kaukti.“
Kita lietuvė, Nicoje esančio žuvies restorano administratore dirbanti Irena Grublytė, sakė jutusi, kad kažkas panašaus gali nutikti.
„Pastarosios savaitės buvo kupinos įtampos dėl futbolo čempionato, tad nieko nuostabaus, kad buvo minčių apie panašių išpuolių riziką. Vakar, baigiantis mano darbo valandoms, prasitariau kolegei, kad lengviau atsikvėpiau, kai visas šis beprotiškas maratonas pasibaigė“, – Eltai pasakojo I.Grublytė.
Restoranas, kuriame lietuvė dirba, yra vos keli metrai nuo vietos, kur įvyko išpuolis.
Ji jau rengėsi eiti namo, kai pro duris pradėjo plūsti panikos apimti žmonės.
„Didžiausia panika kilo gatvėse, žmonės desperatiškai bėgo į visas puses, daugelis verkė ir beveik visi bėgo kalbėdami telefonu, – sakė I.Grublytė. – Man pakirto kojas, bet nugalėjau savo baimę, palydėjau žmones, išėjau kartu su jais.
Tikiu likimu, tad kad ir kaip virpėjo kojos, pasiekiau mašiną, kuri buvo pačiame išpuolio centre, ir grįžau į namus.“
Vengdavo važiuoti viena
2008-ųjų Lietuvos dviračių plento lenktynių čempionė M.Vžesniauskaitė „Lietuvos rytui“ taip pat pasakojo, kad ją nuo nelaimės išgelbėjo nuojauta.
„Nicoje gyvenantys draugai mane ir sūnų kvietė atvykti švęsti Bastilijos dienos ir pažiūrėti įspūdingų fejerverkų.
Bet pasvarsčiusi nutariau, kad to nenoriu.
Kažkoks jausmas viduje pakuždėjo, kad man nereikia vykti į Nicą, – „Lietuvos rytui“ sakė dviratininkė M.Vžesniauskaitė. – Dabar džiaugiuosi, kad ten nevažiavau, tačiau kartu labai liūdna, kad nukentėjo daugybė nekaltų žmonių. Ypač gaila žuvusių vaikų, kurių gyvenimas buvo tik prasidėjęs.“
32-ejų lietuvė su keturmečiu sūnumi Leonardo gyvena šalia Monako, Kap d’Ajaus kurorte, esančiame vos 15 kilometrų nuo Nicos.
Liepos 15-osios rytas Pietryčių Prancūzijos pakrantėje buvo neįprastai ramus – nebuvo girdėti skubančių mašinų ir motociklų garso signalų, žmonės neskubėjo į darbus, tvyrojo tylus liūdesys.
M.Vžesniauskaitė puikiai pažįsta tą vietą Nicoje, kur liepos 14-ąją sunkvežimis įsirėžė į žmonių minią ir juos traiškė.
Monake lietuvė yra įkūrusi dviratininkų klubą „Freedom Training“, rengia dviračių treniruotes ir žygius pasiturintiems klientams, vaikams, labdaros fondams.
Su klientais M.Vžesniauskaitė dažnai mina pedalus gerai įrengtu dviračių taku, vedančiu per Nicą, – gėrisi akį glostančiais pajūrio vaizdais.
„Ten gražūs paplūdimiai, restoranai, visada daug turistų. Ten gyvena daug mano draugų, kurie važinėja į darbą Monake.
Labai skaudu, kad tokia graži vieta buvo aplaistyta nekaltų žmonių krauju“, – liūdnai kalbėjo dviratininkė.
Nors Nicos grožis vilioja turistus, Modesta vakarais vengdavo važiuoti į tą kurortą vakarieniauti. Jai ten būdavo nejauku.
„Vakarais Nicoje aš jausdavausi neramiai. Ten daug atvykėlių iš trečiųjų šalių, išpažįstančių islamo religiją.
Praeityje buvau susidūrusi su tokiais žmonėmis – tai, kaip jie elgiasi su moterimis, man nėra malonu. Todėl kai tik nuvykdavau į Nicą, stengdavausi nevaikščioti po ją viena, būtinai – su draugais“, – pasakojo lietuvė.
Sunerimo ir milijardierius
Žinodami Pietryčių Prancūzijoje gyvenančios M.Vžesniauskaitės veiklų būdą, po išpuolio sunerimę artimieji ir draugai puolė jai skambinti. Moteris beveik iki paryčių nesumerkė akių.
Modesta visus ramino, kad ji nevyko į Bastilijos šventę Nicoje, kad liko namuose prie Monako ir ten jaučiasi saugi, nors širdį drasko liūdesys.
Paskambinusi draugė iš Nicos, Monake dirbanti draudimo bendrovėje, su lietuve kalbėjo liūdnai, bet nepanikavo. Ji svarstė, kaip galėjo teroristas su sunkvežimiu įvažiuoti į minią, kodėl jam pareigūnai nesutrukdė.
„Kelis mėnesius jausimės saugūs, nes čia sutelkta daug policijos ir karių. O kaip gyvensime po to?“ – svarstė Nicos gyventoja.
Lietuvei naktį iš ketvirtadienio į penktadienį sunerimęs paskambino ir jos širdies draugas Johnas Caudwellas.
Sužinojęs, kad lietuvė yra namuose, britų milijardierius ėmė svarstyti, kad svarbiausia Europos politikų užduotis dabar – daryti viską, kad liautųsi teroristų atakos, per kurias žūva taikūs civiliai.
Euroskeptikas J.Caudwellas palaikė Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos, finansiškai parėmė politikus.
„Johnas man sakė, kad viena iš priežasčių, kodėl jis kovojo už tai, kad jo gimtinė vėl būtų nepriklausoma, buvo imigracija. Jis mano, kad britai patys turi nutarti, ką įsileisti į savo šalį, o ko – ne.
Nesu nusiteikusi prieš karo pabėgėlius, jiems reikia padėti. Bet galbūt reikėtų ne visus juos įsileisti? Tarp pabėgėlių yra blogų žmonių, kurie gudrūs, specialiai „pameta“ pasus, apie juos neįmanoma nieko sužinoti“, – kalbėjo M.Vžesniauskaitė.
Į Nicą – neramia širdimi
Liepos 15-ąją lietuvė neramia širdimi važiavo į Nicos oro uostą. Draugai iš Olandijos ją ir sūnų Leonardo buvo jau anksčiau pakvietę į svečius. Nicos oro uostas įsikūręs prie jūros, netoli tos vietos, kur įvyko išpuolis.
„Ta žmonių krauju aplaistyta vieta matyti ir pakilus lėktuvui. Labai liūdna ją regėti.
Bet gyvenimas nesustoja, reikia gyventi toliau. Tik ką daryti, kad būtų sustabdyta teroristų neapykanta, kad Europa būtų saugesnė?“ – važiuodama per liūdinčią Nicą mąstė M.Vžesniauskaitė.
Buvo užsisakę staliuką
Šventėje Nicoje liepos 14-ąją planavo dalyvauti ir mecenatė, „Misis Lietuva’ 94“ Reda Karosienė.
Kanuose su šeima gyvenanti lietuvė sulaukė draugų iš Rusijos – dvi verslininkų šeimos jau daug metų atvyksta poilsiauti į Nicą.
Kurorto krantinėje R.Karosienė su savo šeima ir svečiais jau buvo rezervavusi staliuką. Jie planavo ramiai stebėti įspūdingus fejerverkus.
„Prancūzijoje ta diena labai gražiai švenčiama. Daugybė žmonių išeina į gatves, rengiami koncertai, žaidimai vaikams.
O Nicos krantinėje labai gera aura, ten aš mėgdavau palydėti saulę, pabūti su šeima, draugais.
Liepos 14-ąją mane sustabdė kažkokia nuojauta.
Į šventę taip ir nenuvykau, nors į Nicą aš vykstu beveik kasdien, ji tik 20 kilometrų nuo Kanų“, – vakar „Lietuvos rytui“ kalbėjo 51 metų R.Karosienė.
Vaikai klykė iš siaubo
R.Karosienės draugai fejerverkais grožėjosi kaip tik toje vietoje, kur į minią įlėkė sunkvežimis. Viena rusų šeima stebėjo fejerverkus krantinėje, o kita – pro viešbučio langus.
Lietuvės draugams pavyko pabėgti ir nepakliūti po ratais. Tačiau jie išgyveno tokį siaubą, kad poilsiautojų dukra negalėjo pratarti nė žodžio. Paauglei prireikė medikų pagalbos.
Kitos šeimos vaikai taip pat patyrė didelį šoką. Jie pro langą matė, kaip dangų raižė fejerverkai ir tuo pat metu sunkvežimis traiškė klykiančius žmones.
Regėdami siaubą keliančius vaizdus poilsiautojų vaikai be paliovos klykė. Tėvams pavyko juos nuraminti tik pamelavus, kad buvo kuriamas filmas.
„Išpuolis buvo surengtas prieš pat butiką „Glamor“, kuriame prekiaujama lietuvių dizainerių darbais. Puikiai pažįstu parduotuvės savininkę Lindą, ji tik per plauką nežuvo.
Bėgdami nuo sunkvežimio žmonės veržėsi į butiką ir ten slėpėsi“, – pasakojo mados kūrėjų mecenatė R.Karosienė.
Artimiausiu metu lietuvė ruošiasi vykti į Nicą. Ji apkabins žiaurios mirties išvengusią Lindą ir padės gėlių prie jos butiko, kur žuvo daug šventės dalyvių, tarp jų – ir vaikų.
„Nebijau vykti į Nicą, nors jos garsioji promenada atrodo kaip iš siaubo filmo: visur – išmėtyti daiktai, išvartytos palmės. Bet prancūzai neleidžia, kad baimė juos užvaldytų.
Jie nesėdi namuose. Nors ir susigūžę, jie eina į gatves ir vieni kitus palaiko“, – pasakojo R.Karosienė.
Transporto priemonės – islamistų ginklas
Nicoje užpuolikas į minią rėžėsi sunkvežimiu – tokią taktiką teroro išpuoliams taikyti yra rekomendavusi ir teroristų grupuotė „Islamo valstybė“ (IV). O organizacijos „Al Qaeda“ atšaka Jemene savo leidžiamame interneto žurnale „Inspire“ prieš šešerius metus paskatino savo sekėjus sunkvežimius naudoti kaip ginklus. Tekste sunkvežimis yra lyginamas su žoliapjove: „Tačiau vietoj žolės ji turi pjauti Dievo priešus.“
IV užverbuotas kanadietis Martinas Rouleau Couture’as 2014 metais Kvebeke automobiliu pervažiavo du karius. Vienas jų žuvo, o kitas buvo sunkiai sužeistas. Tais pačiais metais dvi panašios atakos automobiliais buvo įvykdytos Prancūzijos miestuose Nante ir Dižone.
2007 metais du Jungtinės Karalystės dalyvavimui Irako kare prieštaraujantys vyrai nukreipė liepsnojantį visureigį į Glazgo oro uosto pagrindinio terminalo pastatą. Aukų išvengta, o vienas iš užpuolikų, kurį teisėjas įvardijo kaip „religinį ekstremistą“, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
O dar 2006 metais iraniečių kilmės amerikietis Mohammedas Taheri-Azaras visureigiu įvažiavo į studentų minią Šiaurės Kalifornijos universitete Čapel Hilyje. Užpuolikas teigė keršijęs už JAV valdžios žudomus musulmonus. Žuvusiųjų tąkart pavyko išvengti.
Teroro gniaužtai nepaleidžia ir Prancūzijos
Ataka Nicoje – jau trečias didžiulis teroro išpuolis Prancūzijoje per pusantrų metų. 2015 metų sausį islamistai surengė atakas prieš satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir žydų maisto prekių parduotuvę Paryžiuje. Tris dienas trukusiose žudynėse žuvo 17 žmonių.
O praėjusį lapkritį Prancūzijos sostinė ir vėl prisiminė teroro siaubą. Koncertų salėje „Bataclan“, keliose miesto kavinėse ir nacionaliniame stadione „Stade de France“ surengtose skerdynėse nuo islamistų kulkų ir savižudžių sprogdintojų bombų žuvo 130 žmonių. Per kruviniausią ataką šalies istorijoje buvo sužeisti keli šimtai žmonių.
Nuo to laiko Prancūzijoje galiojo nepaprastoji padėtis. Ją nutarta išlaikyti, kol šalyje vyko Europos futbolo čempionatas, o liepos 26-ąją ji turėjo būti atšaukta. Po išpuolio Nicoje nepaprastoji padėtis pratęsta dar trims mėnesiams.
Išpuolis Nicoje – daugiausia aukų pareikalavusi vieno žmogaus įvykdyta ataka Vakaruose. Iki tol skaudžiausia ataka įvykdyta Norvegijoje: 2011 metais Andersas Behringas Breivikas Leiboristų partijos jaunimo stovykloje Utiojos saloje ir Osle nužudė 77 žmones.
