Dievo dovana Turkijos prezidentui – taip pavadintas šeštadienio naktį Stambulą ir Ankarą supurtęs nepavykęs karinis perversmas, rašo „Lietuvos rytas“.
Mat prieš iššūkį teisėtai R.T.Erdogano valdžiai metusius kariškius miestų gatvėse stojo tūkstančiai palaikančiųjų prezidentą, o perversmo šalininkai sulaukė griežto atkirčio.
Po beveik 300 žmonių gyvybę nusinešusių neramumų Turkijos valdžios suimti kariai ir iš postų išmesti valdžios aparato darbuotojai skaičiuojami tūkstančiais.
Nepavykęs perversmas tapo geriausiu įrodymu, kurį Ankara norės parodyti visam pasauliui: netgi tada, kai prieš valdžią atsisuka kariuomenė, į vyriausybės pusę stoja tauta.
Tiesa, kaip aiškino buvęs Lietuvos ambasadorius Turkijoje Kęstutis Kudzmanas, nors dabar griežtos rankos politika šalyje palaikoma, ateityje R.T.Erdogano kritikų tikrai nemažės.
– Kaip Turkija priėjo prie tokios situacijos, kuri penktadienio naktį prasiveržė kruvinu mėginimu nuversti valdžią? – paklausėme K.Kudzmano.
– Visuomenė Turkijoje jau seniai yra susiskaldžiusi. Prezidentas jau kurį laiką buvo kaltinamas nukrypimu nuo demokratijos.
Turkijos demokratija – rytietiška: kas čia laimi daugumą, įsivaizduoja, kad laimėjo viską.
Nebevyksta dialogo su opozicija ar priešiškai nusiteikusiais asmenimis, kurie įsivaizduoja kitokį Turkijos raidos kelią.
Tiesa, visuomenė susiskaldžiusi jau seniai, vos ne nuo modernios Turkijos tėvu laikomo Mustafos Kemalio Ataturko laikų.
Vieni mano, kad Turkija turėtų eiti vakarietiškos demokratijos keliu, kiti regi Turkiją islamo civilizacijos orbitoje.
Keletą kartų buvo sukilę ir kariškiai, mėgindami grąžinti šalį į demokratinį kelią.
Susiskaldymas gali pasireikšti ir per rinkimus. Daug turkų balsavo už R.T.Erdoganą ir jo Teisingumo ir plėtros partiją (AKP), kuri jau 14 metų valdo šalį.
Per šiuos metus pasiekti ekonominiai laimėjimai tikrai įspūdingi. Eksportas augo įspūdingais tempais, atgijo turizmas.
Tačiau, be džiaugsmo šiais laimėjimais, kyla ir nerimas dėl stiprėjančios islamo įtakos visuomenėje. Daug ką gąsdina islamo sugrįžimas į viešąją erdvę. Valstybė krypsta nuo M.K.Ataturko sukurtos Turkijos vizijos, o situacija – dviprasmiška.
– Nepavykusio perversmo vertinimai Turkijoje skirtingi: dalis kaltina maištininkus dėl sukeltų neramumų, tačiau pasigirdo ir nuomonių, esą perversmas buvo surežisuotas pačios valdžios. Kokia jūsų nuomonė?
– Galima suprasti, kodėl kyla tokia sąmokslo teoriją, nes perversmas atrišo R.T.Erdoganui rankas.
Iškart pastebėta, kad pučas surengtas labai netikusiu metu, neprofesionaliai, padarant daug klaidų. Dėl to ir kyla abejonių, ar jis nebuvo surežisuotas.
Tiesa, norint užbėgti tokiam sukilimui už akių, prieš keletą metų taip pat buvo imtasi valymų: pakeista visa kariuomenės grietinėlė – daugiau nei 300 generolų.
Tai rodo, kad R.T.Erdoganas ir visa AKP jau anksčiau bijojo pasipriešinimo ir mėgino jo išvengti, bet šalyje vis tiek liko valdžia nepatenkintų žmonių ir įtampa prasiveržė per nepavykusį pučą.
Atrodo, maišto net buvo laukta, nes saugumo pajėgos ir kariuomenė žinojo, kaip užkirsti kelią, ir sureagavo labai greitai.
Pats R.T.Erdoganas elgėsi labai profesionaliai, pakvietė rėmėjus į gatves.
Tiesa, manau, kad prezidentui reikėjo bandyti užmegzti dialogą su visuomene, o ne pereiti į atvirą kovą. Kelia įtarimą, kad vos per vieną naktį buvo sudaryti tūkstančiai atleidžiamų prokurorų ir teisėjų sąrašų.
– Keista, kad atleista tiek civilių. Nors teigiama, kad perversmą surengti mėgino kariuomenė, po jo sekęs prezidento valymas neapsiribojo vien kariniu aparatu: iš postų lėkė tūkstančiai teisėjų. Ar tokiu būdu prezidentas mėgina atkeršyti visiems savo priešininkams?
– Jau ir per ankstesnius bruzdėjimus ar studentų demonstracijas R.T.Erdoganas visada pabrėždavo, kad įvykiai yra surežisuoti iš šalies.
Ir šį kartą tradiciškai prezidentas apkaltino JAV Pensilvanijos valstijoje gyvenantį dvasininką Fethullah Guleną ir nukreipė ginklus prieš jo šalininkus.
Kadaise F.Gulenas ir galingas jam priklausantis judėjimas „Hizmet“ Turkijoje įsteigė tūkstančius mokyklų, kurios skatino išpažinti modernų islamą, ruošė moksleivius aukštosioms mokykloms. F.Guleno tinklas susivienijo su ką tiktai susikūrusia partija AKP, kad nušalintų kariškius nuo valstybės valdymo. AKP pasinaudojo tinklu, kad įteigtų turkams: šalį turi valdyti demokratiškai išrinkta valdžia, o ne kariškiai, kurie įsikiša, kada nori.
– Kaip šie veikėjai tapo tokiais priešais?
– R.T.Erdoganas ir F.Gulenas veikė išvien, kol turėjo vieną bendrą priešą – kariuomenę. Po to valdžios olimpe jiems abiem vietos neužteko. O R.T. Erdoganas paskelbė F.Guleną savo didžiausiu priešu.
Tada prasidėjo dabar jau dažnai girdimi kaltinimai, esą F.Guleno sekėjai yra „valstybė valstybėje“. Jo judėjimas „Hizmet“ buvo paskelbtas teroristine organizacija ir apkaltintas dėl visų įmanomų perversmų.
Valdžia netgi tikino, kad įsakymas numušti į Turkijos oro erdvę įskridusį Rusijos lėktuvą, dėl kurio vėliau kilo skandalas, buvo duotas iš Pensilvanijos.
– Kodėl iki šiol tvyro tokia abejonė dėl perversmo rengėjų? Ar gali būti, kad dėl sukilimo tikrai yra kalti F.Guleno sekėjai?
– Nesant krizinės situacijos, negalima pasakyti, kas yra F.Guleno sekėjas, o kas ne. Juk jie neturi partinių bilietų.
Ideologinės nuostatos gali išryškėti tik per rinkimus arba tokiu sudėtingu metu.
Antai per pučą buvo galima nustatyti, kurie kariškiai reiškė simpatijas maištininkams. Aš gavau pranešimų, kad Ankaroje žmonės sveikino perversmo rengėjus, o Stambule buvo priešingai.
Bet kad ir kas nutiktų, visada kaltė yra suverčiama F.Gulenui. Tiesa, kol kas sunku pasakyti, ar R.T.Erdoganas turi kokių nors to įrodymų.
Galbūt specialiosios tarnybos ką nors žino daugiau, bet iš to, kas skelbiama viešai, spėlioti, ar tai padarė F.Gulenas, negalima.
Vašingtonas užsiminė, kad jeigu būtų pateikta konkrečių įrodymų, būtų svarstomas JAV gyvenančio F.Guleno išdavimas. Tačiau tokių tiesioginių įrodymų kol kas nebuvo girdėti.
Be to, išduoti dvasininką Turkijos valdžia reikalavo ir iki pučo. F.Guleno vadovaujama organizacija paskelbta teroristine, o partnerių Europoje reikalaujama uždaryti visas jo remiamas mokyklas.
– Kaip vertinate R.T.Erdogano šeštadienio naktį paskelbtą kvietimą tautai išeiti į gatves ir stoti prieš tankus.
Ar siekdamas parodyti, jog žmonės jį taip remia, kad net pasiruošę mirti?
– Taip parodyta, kiek daug rėmėjų turi demokratiškai išrinkta Turkijos valdžia.
Taksimo aikštės protestai prieš kelerius metus parodė, kad R.T.Erdoganas turi milijoną priešininkų, o dabar paaiškėjo, kad yra ir ne mažiau gerbėjų.
Tai parodė ir rinkimai. Dalis žmonių patenkinti, kad islamas sugrįžta prie tradicinių vertybių. Džiaugiamasi ekonominiais AKP laimėjimais.
Be to, žmonės su ilgesiu prisimena Osmanų imperijos galią.
R.T.Erdoganas labai tuo naudojasi, net mėgino atgaivinti kalbą, kuria kalbėjo tų laikų turkai.
Žmonių pasitikėjimu jis pasinaudojo ir parodydamas savo jėgą. Žinodamas, kad jį, kaip buvusį Stambulo merą, ten myli ir gerbia, R.T.Erdoganas būtent šiame mieste naktį iš penktadienio į šeštadienį nusileido lėktuvu.
Be to, prezidentas žinojo, kad Stambule dislokuota kariuomenės dalis taip pat palaiko prezidento valdžią.
Kitaip tariant, R.T.Erdoganas lošė nepralošiamą partiją.
– Kaip mėginimas nuversti valdžią Turkijoje turės įtakos R.T.Erdogano valdymui?
– Po šio pučo prezidentas gavo absoliučią valdžią.
Jis dabar gali pateisinti bet ką. Kai kažkas mėgina nuversti teisėtai išrinktą valdžią, prezidentui yra atrišamos rankos.
Pastaraisiais metais prezidentas vis labiau kaupė galią savo rankose.
Buvo požymių, kad net kai kurie bendražygiai jį palieka dėl valdžios užgrobimo. O po šio pučo nebeliko jėgos, kuri galėtų pasipriešinti vienvaldystei.
Opozicinė spauda uždaryta, su F.Gulenu susijusios kompanijos jau prieš porą metų pradėjo savo kapitalą perkėlinėti į užsienį.
Vyksta susidorojimas su kitaip manančiais. Bet koks opozicinio judėjimo mėginimas gauti teisių baigiasi kaltinimais, kad nesutinki su R.T.Erdoganu. Tačiau vienvaldystę stiprinti būtų klaida, nes nepatenkintų vis daugės.
Tiesa, reikia nepamiršti, kad Turkija yra konflikto zonoje.
Šalis yra apsupta karo židinių, į ją plūsta milijonai pabėgėlių, ir tai leidžia pateisinti kraštutines priemones.
Be to, daug kas pritaria, kad kol Sirijoje ir Irake vyksta karas, Turkijoje nesibaigia sprogdinimų serija, laikinai įvesta tvirtos rankos politika ir demokratijos suvaržymai šalyje būtų remiami.
– Kaip atrodo Turkijos narystės Europos Sąjungoje (ES) perspektyvos? Regis, pastaruoju metu daroma viskas, kad tai tikrai neįvyktų, – teroro išpuoliai, mėginimai nuversti valdžią.
– Stojimo procesas yra gerokai įstrigęs. Jau penkerius metus nevyksta jokių didesnių poslinkių.
Įdomu, kad būtent Lietuvos pirmininkavimo metu buvo pralaužti ledai ir atidaryta keletas naujų derybinių skyrių.
Tai netgi suartino Ankarą su Vilniumi, nes Lietuva balsavo už ES plėtrą. Bet po to ši eketė vėl užsitraukė, o derybos įšalo.
Kai kurios ES narės aktyviai reiškia nuomonę prieš Turkijos narystę. Situacija ypač paaštrėjo po to, kai Prancūzijos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl armėnų genocido. Aštri tema yra ir kurdų teisės.
Yra daug kertinių akmenų, kurie ES neleidžia suartėti su Turkija. Tačiau problema yra Turkija, o ne ES.
Turkija turi pasikeisti, nes ji stoja į klubą ir prisitaiko prie žaidimo taisyklių, o ne ES.
– Kokios įtakos nepavykęs sukilimas gali turėti Turkijos santykiams su JAV? Juk šios šalies Ankara prašys išduoti F.Guleną, o abi valstybės turi bendradarbiauti ir NATO.
– JAV seniai remia geopolitinį Turkijos vaidmenį NATO. Turkija yra viena iš stipresnių Aljanso šalių, turi galingą pėstininkų kariuomenę ir yra svarbi Europos partnerė.
Labai svarbu, kad toks skilimas, kuris jau yra įvykęs Turkijos stojimo į ES procese, neįvyktų ir NATO, nes tuomet prarastume vieną svarbiausių mūsų regiono saugumo garantų.
Sumaišties katilas dar kunkuliuoja
Turkijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, per nepavykusį perversmą penktadienio vakarą žuvo daugiau nei 290 žmonių – apie 190 valdžią palaikiusių pareigūnų bei civilių ir mažiausiai 100 sukilėlių. Sužeista daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių.
Po susirėmimų prasidėjo kariuomenės ir valstybės sektoriaus valymas: suimta daugiau nei 7,5 tūkst. žmonių. Be to, teisingumo ministras Bekiras Bozdagas užsiminė, kad šis skaičius dar didės. Suimta aukšto rango armijos vadų, teisėjų, prokurorų ir net prezidento karinis patarėjas Ali Yazici. Nuo pareigų nušalinta apie 8 tūkst. policininkų.
Graikija pranešė suėmusi aštuonis Turkijos kariškius, kurie šeštadienio vidurdienį Turkijos kariniu sraigtasparniu nusileido šiauriniame Aleksandrupolio mieste. Perversme dalyvavę trys majorai, trys kapitonai ir du seržantai atvykę į Graikiją paprašė politinio prieglobsčio. Ankara pareikalavo grąžinti pabėgusius karius, o ketvirtadienį jų likimą spręs Aleksandrupolio teismas.
Po nepavykusio perversmo šalies valdžia užsiminė apie galimybę sugrąžinti mirties bausmės taikymą. Nors Turkijos konstitucija draudžia tokią sankciją, premjeras B.Yildirimas užsiminė, kad vyriausybė yra pasiruošusi įvykdyti visas bausmei sugrąžinti reikalingas teisines reformas. Tiesa, ES suskubo pabrėžti, kad toks sprendimas reikštų derybų dėl Turkijos narystės Bendrijoje pabaigą.
Sekmadienį vakare visoje šalyje vyko naujos demonstracijos, tačiau šįkart į gatves išėjo R.T.Erdogano gynėjai. Saugumui Stambule užtikrinti iš aplinkinių provincijų buvo iškviesta 1,8 tūkst. papildomų elitinių specialiųjų pajėgų policininkų.
Pirmadienį dešimtys perversmo rengėjų pirmąkart stojo prieš teismą Ankaroje. Tiesa, posėdis neapsiėjo be neramumų, nes ginkluotas užpuolikas apšaudė teismo rūmus saugojančius pareigūnus. Užpuoliką nukovė policija, o aukų pavyko išvengti. Be to, vakar buvęs Turkijos karinių oro pajėgų vadas generolas Akinas Özturkas prisipažino planavęs sukilimą.
