Vaikeliai mieli, linksminkimos ir džiaukimos, kad Turkijoje neatsitiko, nors pavykti ir negalėjo. Pilietinis karas destabilizuotų didžiausią NATO galią regione. Iš esmės pasikeistų karinių ir politinių jėgų pusiausvyra. Ir prasidėtų toks mėšlas, kad milijoną pabėgėlių per metus Europoje atsimintume kaip prarastą rojų, kuris niekada nebepasikartos.
Ir iš kur ta mada kitiems piršti savo gyvenimo taisykles? Anie galvojo, kad komunizmas yra visuotinis, dėsningas būtinumas. Kad jį galima sukurti prievarta. Šitie galvoja, kad demokratija visiems tinka ir patinka. Kad ją galima instaliuoti kur tik užsimanai, prievarta – taip pat.
Ir visi apsimeta nepastebintys, kada jų socialinės religijos atmaina sužlunga. Randa tam tūkstančius pateisinimų, kaltininkų ir priešų. Ir vėl kuria naujas taisykles visiems. Nes kabinetiniams išminčiams taisyklingai gyventi svarbiau už patį gyvenimą.
Anekdotas iš dviejų žodžių. Negras deginasi. Demokratija Afganistane. Arba Irake. Sirijoje, Egipte ar Libijoje. Pratęskite patys, kas netingit. Pamirškim vieną kartą tuos sapnus apie demokratiją musulmonų pasaulyje. Ten jos nebuvo, nėra ir niekada nebus.
Islamo kultūroje įmanoma tik stipri, negailestinga, jėga pagrįsta ir prievarta išlaikoma autoritarinė valdžia. Ir tikrosios mūsų vertybės, ir mūsų modernieji kliedesiai ten paprasčiausiai negalioja. Palmės tundroje neauga.
Europos Sąjungą ilgai vadino ekonominiu milžinu ir politiniu nykštuku. Pats laikas perkrikštyti politiniu nuliu. Fanatikai, kurie dabar raukotės, galėtumėt įvardinti nors vieną ne biurokratinę, o rimtą politinę problemą, su kuria ES per pastaruosius metus būtų sugebėjusi susitvarkyti.
Visas ES politinis gyvenimas pastaraisiais metais tebuvo bridimas gilyn į pelkę. Ėjimas nuo vienos krizės prie kitos, ankstesnės taip ir neišsprendus. Ir visos radosi arba iš pačių ES vadovų veiksmų, arba iš jų neveikimo. Prisiminkim, kokioje Europoje buvome prieš dešimtmetį ir kaip yra dabar, ir suprasime.
Ar buvo nors vienas ES judesys, kuris lemtų svarbius globalius įvykius ir į kurį kiti reguotų? Jokios iniciatyvos nebuvo, situaciją kūrė kaip norėjo kiti. Buvo tik bandymai pavėluotai, kai jau nieko nebegali pakeisti, reaguoti į tai, ką kiti nusprendžia ir padaro. Taip gyvena amebos. Akla gynyba ir laivas be variklio.
Nei gamta, nei verslas, nei geopolitika nemėgsta tuštumos. Galios vakuumas tuoj pat užpildomas, įtakas ir rinkas pasiima konkurentai. Visi pasaulyje pajuto ES negalią, tuo naudojasi ir naudosis kol tik bus galimybė. Kol kas tik pinigams gauti.
R.T.Erdoganas tvirtai laiko ES už tos vietos ir mūsų pasipiktinimai jam tik juokingos aimanos dėl demokratiškų blizgučių. Turkams nusibodo pataikauti ir diegti jiems nebesuvokiamus, vis naujus ir naujus europietiškus standartus. Nes po Brexit suprato, kad į ES niekada nebeįstos. O nebelabai ir apsimoka stoti į tai, kas liko. Reikės – įves mirties bausmę. Reikės – padarys ką tik prireiks.
Taip, tai labai negerai. Mūsų baltų rankelių ir nekaltų akelių kultūrai net labai pasibjaurėtina. Bet realaus pasaulio eigos požiūriu stabilumas Turkijoje bet kokia kaina šiuo momentu yra vienas iš katastrofą atitolinančių veiksnių. Miško gaisras lėtai plinta, atsiranda nauji židiniai, toliau liepsnoja senieji. Vėjas stiprėja, o gaisrininkai, patys pusę gaisrų ir sukėlę, toliau diskutuoja apie gesinimo taisykles.
Pasaulis lėtai, bet kol kas negrįžtamai artėja prie visiškos destabilizacijos. Ir tuo pačiu – prie didelio karo. Kur nugali ne teisieji, net ne turtingi ir galingi. O tie, kurie turi daugiau cinizmo, daugiau ginkluotės reikiamoje vietoje ir mažiau moralinių varžtų, trukdančių veikti.
Chaose ryžtingesni ir laimi tie, kurie turi mažiau, todėl gali mažiau prarasti. O daugiau turintieji turi ką prarasti. Ir atidėlioja sprendimus, galinčius pakeisti situaciją, nes bijo netekti to, ką turi. O tie neturintys tik pakrizena išjungę kameras, išgeria dar po šimtą ir toliau pjauna malkas.
Artėjame į pasaulį, kur laikinai galią turės ne tas, kuris gali suvaldyti, o tas, kuris gali sukelti chaosą. Visų banditų, komunistų ir amžina Kremliaus carų svajonė. Kurią Vakarų politikai savo idiotizmais kaip įmanydami skatina. Nes nieko nėra labiau pavojingo, kaip stipriųjų ir turtingųjų negalia. Ir beprotystė taip pat.
Bet jie ir toliau svaiginasi. Įsivaizduoja, kad įkišus galvą į smėlį problemos dingsta. Kad pinigais ir pliurpalais apie šventąsias vertybes galima viską nusipirkti. Kad galima viską pataisyti neigiant problemas ir nieko nedarant. Kad ir vėl pavyks išsisukti nuo sprendimų, vaikščiojant po gėjų paradus, deginant žvakutes ir mokant pasaulį gyventi pagal normaliam žmogui juokingus principus.
Senoji Roma buvo nukariavusi praktiškai visą tuometinį pasaulį. Viską, ką buvo įmanoma užgrobti ir apsimokėjo išlaikyti. Toliau nėjo tik todėl, kad buvo per toli eiti. Buvo sukaupusi visus įmanomus turtus. Savo galybe kėlė baimę ir siaubą. Turėjo turtingus miestus, didžiausias, geriausiai apmokytas ir ginkluotas armijas. Ir buvo nušluota pusiau laukinių barzdočių ordų, kurie viso to neturėjo.
Sugedimas vyksta ilgai ir kaupiasi palaipsniui. Medį galima pagydyti laiku pastebėjus. Jei ne, jei praeinamas nesugrįžtamumo taškas, nebepadės niekas. Jokie skylių užbetonavimai. Didžiausią ąžuolą gūsiai nulauš. Mes esam nebetoli to taško.
Nejaugi nejuntat tos įtampos? Kantrybė turi ribas. Palaipsniui, po milimetrą artėjama prie situacijos, kai europiečių radikalai ar nužudytųjų artimieji ims važinėtis sunkvežimiais per musulmonus ar badyti juos traukiniuose. Kas gali atsitikti – anksčiau ar vėliau įvyksta. Ir tada viskas sprogs.
