O, kas bus toliau, būtų galima svarstyti tik tada, jeigu Vakarų Europos šalių politikai atsimerktų ir aiškiai pripažintų patys, kas vyksta šiandien ilgus dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo buvusiame gana ramiame, saugiame Senajame žemyne.
Tada tektų suvokti, kad nors ir per tuos dešimtmečius kartas nuo karto Europoje aidėjo teroro aktai, ar tai nuo teroristų palestiniečių rankų, ar „Raudonųjų brigadų“, vis dėlto, tai su kuo šiandien susiduriama, yra daug rimčiau, nei bet kada iki šiol.
Tačiau problema yra ta, kad Vakaruose nenorima atsimerkti. Net gi dar daugiau: ir policija yra verčiama pateikti gyventojams išvadas, kurios kelia pyktį ar kartų juoką ir tokioje šalyje, kaip Vokietija, kur po Antrojo pasaulinio karo tolerancija kitam, pagarba kitos rasės, kultūros žmogui buvo įkalta į kiekvieno vokiečio sąmonę.
Tačiau, ką šiandien turi galvoti eilinis Vokietijos pilietis, kai išgirsta policijos išvadą, kad, pavyzdžiui, žudynės mačete prie kebabinės Roitlingeno mieste neturi nieko bendra su teroristiniu aktu, o greičiau tai buvo tik didelės aistros pasekmė? O užpuolikas siras, negavęs politinio prieglobsčio šalyje, buvo jau žinomas policijai, kaip galimas smurtautojas. Todėl jis ir nužudė lenkę, su kuria dirbo kebabinėje.
Po žudynių Miunchene policija paskelbė, kad jaunuolis , turėjęs Irano ir Vokietijos pilietybę irgi buvo tik psichiškai nestabilus. O Vakarų reporteriai nustatė, kad šaudyti jį galėjo pastūmėti vieno vokiečių psichologo knyga, apie asmenis, kurie ateina į mokyklas ir ten sukelia moksleivių žudynes.
Kita versija skelbė, kad Miuncheno žudikas atliko savo pragarišką darbą, minint 5 metus po Anders Breiviko išpuolio. Teroristinio akto galimybę Vokietijos policija atmetė.
Paskutiniu įvykiu iki šiol šioje grandinėje tapo sprogimas bare prie muzikos festivalio, į kurį nebuvo įleistas dar vienas pabėgėlis siras. Jo prieglobsčio prašymas Vokietijoje irgi buvo atmestas. Čia jau neįmanoma policijai teigti, kad tai atsitiktinai sprogusi bomba, tačiau skamba pareiškimai, kad šis asmuo tiesiog norėjo nusižudyti. Ir tai bandė daryti net keletą kartų.
Ar vėl išgirsime kokius nors ištrauktus faktus apie nestabilios psichikos žmogų arba susprogdinusį bombą muzikos mylėtoją, kuris užpyko dėl to, kad jam neleista klausyti kokios nors patikusios grupės koncerto? Juk, jei jis būtų pakliuvęs į teritoriją, kur vyko festivalis, galėjome sulaukti tragedijos, panašios į Nicos įvykius. Iš festivalio evakuota apie 2,5 tūkst. žmonių. Kiek jų galėjo žūti, būti sužeisti, kai sausakimšame žmonių būryje detonuojama savižudžio bomba?
Visiškai įmanoma, kad vienas ar kitas žudynes įvykdęs asmuo turėjo ir vidinių kokių nors asmeninių problemų, kurių gali turėti ne tik pabėgėliai iš Sirijos, Afganistano ar Pakistano, o bet kuris kitas žmogus. Tačiau problema ta, kad įvykiai pilasi vienas po kito, o po tokių ne tik vietos politikų, bet ir policijos paaiškinimų, kad terorizmas ir pabėgėliai čia nieko dėti, bet tai tik sutapimas, tų valstybių žmonės gali imti netikėti jau ne tik politikais, o ir teisėsauga, kuria iki šiol labai pasitikėta.
Bet tas netiesos sakymas policijos lūpomis, greičiausiai sąlygotas yra nurodymų iš politikos sluoksnių. Vokietijoje ypač stipriai tai pasireiškė per garsius Kelno įvykius, kai policija per Naujųjų metų šventę sulaukė daugiau, nei tūkstančio pranešimų apie lytinio priekabiavimo prie moterų, smurto ir vagysčių aktus.
Žmonės, kaip paprastai susirinko prie Kelno katedros, esančios visai šalia geležinkelio stoties ir patyrė iki šiol neregėtą, įžūlią arabų jaunuolių ataką. Organizuota ji buvo ar atsitiktinė, policija neskelbė, tačiau į moterų pagalbos prašymus ir teisėsauga, ir vietos politikai atsiliepė savotiškai: patys moterys kaltos. Matyt, provokavo savo elgesiu šiuos jaunuolius.
Policijos problema buvo tai, kad didžioji dalis jaunuolių – išeiviai iš islamiškųjų kraštų. Tačiau pripažinti tai neleido politinis korektiškumas , Viskas būtų labai aišku, jeigu tai būtų padaręs koks nors Joachimas ar Hansas, o ne Abdula ar Mohamedas.
Po tų įvykių iš karto pasipylė kritika šalies kanclerei Angelai Merekel už jos atvirų durų politiką pabėgėlių klausimu. Bet paaiškėjo faktas, kad iš 58 asmenų, kuriuos policijai tą naktį Kelne pavyko sulaikyti, tik trys: du sirai ir vienas irakietis atvyko į Vokietiją su pabėgėlių banga. Kiti Vokietijos piliečiai. Dauguma jų kilę iš Maroko, Tuniso, Alžyro. Bet gyveno Vokietijoje jau tikrai ne pirmus metus.
Kelno įvykiai turėjo priversti atsipeikėti Vakarų Europą. Jie gi aiškiai parodė, kad problema yra ne tik pabėgėlių sraute, kurių atvyko nuo praėjusios vasaros į Europą, daugiausia per Turkiją ir Graikiją iš viso, apie milijonas žmonių. Atvyko daugelis be jokių asmens dokumentų ir nežinia, kas gali būti įsimaišęs tame nelaimėlių sraute.
Kas būtų, jei Turkija, kurios vadovas pastaruoju metu po karinio pučo gali sueiti į konfliktą su Vakarų demokratinėmis šalimis, dar kartą atvertų vartus pabėgėliams išvykti iš ten esančių pabėgėlių stovyklų? Ir plūstelėtų dar apie 2 milijonus žmonių. Ar po viso to išliktų Europos Sąjunga? Kokios politinės jėgos ateitų į valdžią tose šalyse, nustūmę į pašalį vykdžiusius atvirų durų pabėgėliams politiką?
Vis dėlto, ši pabėgėlių problema tik užlipo ant kitos milžiniškos šių dienų Vakarų Europos problemos. Tai žlugusios multikultūralizmo politikos, kai nemažos dalies atvykusių prieš kelis dešimtmečius ar gimusių jau Vakarų Europos šalyse kitų kultūrų žmonių nesugebėta integruoti į tų valstybių gyvenimą, nepaisant visos labai geranoriškos socialinės-ekonominės politikos, remiančios net ir nenorinčius dirbti. Šie žmonės yra pikti ant valstybių, kuriose gyvena, o dabar islamistai ir ne tik jie, nurodė jų problemų kaltininką: tą supuvusią, kaip skelbiama, Europą ir pasiūlė jiems receptą, ką jie gali daryti: naikinti gatvėje, traukinyje, kavinėje visus kitus tų Vakarų Europos šalių žmones, kurie yra laimingi, o tai padarius, dar ir patekti į rojų.
Juk islamiškoji kultūra, skirtingai, nei krikščioniška, savižudžių, juo labiau tu, kurie nusineša kartu su savimi bent vieną kito tikėjimo ar netikinčio žmogaus gyvybę, nesmerkia. Priešingai, tokius vadina kankiniais už tikėjimą. Ir net, jeigu kurio nors žudiko veiksmas nebuvo motyvuotas „Islamo valstybės“, tai tapo sektinu veiksmu.
O dabar išryškėjo ir trečia Vakarų Europos problema: tai netiesos sakymu paremtas vadinamas politkorektiškumas, bandant nutylėti nuo piliečių problemas, jeigu tai susiję arba su multikutūralizmu, arba pabėgėlių klausimu. O tai gali atnešti dvi labai blogas pasekmes: piliečiai gali imti nepasitikėti tuo, ką sako svarbios valstybei institucijos. Ne tik politikai, bet ir teisėsauga, žiniasklaida, o suvokiant, kad ieškoti realių receptų problemos sprendimui – tabu, imituoti tik įvairių sprendimų paiešką.
Viena tokia tapo iniciatyva po Kelno įvykių išleisti daug lankstinukų, skelbiančių apie tai, kad Vakarų pasaulyje požiūris į moteris yra kitoks, nei islamo kraštuose. Ir juos dalinti pabėgėliams bei įvairių kultūrų žmonėms, gyvenantiems Vakarų Europoje, bandant paaiškinti, kad trumpos rankovės ar trumpas sijonas neturėtų būti laikoma ženklu, kad tokia moteris yra pasileidėlė ir atvira bet kokiems vyrų kėslams.
Kita įdomi iniciatyva svarstoma yra Švedijoje. Kadangi dabar į viešuosius renginius, kaip Kelne, gali ateiti kitaip matančių dviejų lyčių santykius asmenų, tai, ar negeriau moterims, kurios nori panašių incidentų išvengti, susirinkti joms specialiai skirtoje teritorijoje renginio metu, kur vyrų nebūtų. Ir tai sakoma, gal išspęstų problemą.
Kada Vakarų Europoje akys atsimerks ir bus įžvelgta reali problema? Kada bus suvokta, kad šios problemos nutylėjimas tik gimdo naujus panašius įvykius?
Juk visa tai neturi nieko bendra su kokiu nors rasiniu nepakantumu ar panieka kitai kultūrai. Kalbama apie tai, kada visų piliečių elgesys bus vertinamas vienodai Vakarų Europoje, nepaisant iš kur tas žmogus atvyko ir kokios jis rasės ar kultūros bebūtų.
O jeigu kažkam yra nepriimtina tai, kas yra laikoma Vakarų Europos kultūros, elgesio norma, įstatymais, tai ar jie turėtų išvykti, o gal nebūti įleisti, ar kiti Vakarų Europos piliečiai turės būti priversti elgtis pagal jų taisykles, prisitaikyti prie jų požiūrio?
