– Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė šalyje įvedus nepaprastąją padėtį?
– Atrodytų, kad niekaip – minu savo dviratį, bet tai tik dėl to, kad gyvenu Modoje. Čia gyvenimas kaip Majamyje – jūros vaizdas, gražios pakrantės, laimingi ir atsipalaidavę žmonės, bet iš tiesų kai kas mūsų mąstyme pasikeitė. Suvokiame, kad viešosios vietos jau nebėra saugios.
Anksčiau man labai patikdavo naudotis viešuoju transportu ir tą darydavau dažnai – ypač keltais ir metro, bet dabar stengiuosi to nedaryti. Pastebėjau, kad tai kelia daug streso, nes esu nuolat priverstas galvoti, kad kiekvieną minutę gali įvykti kas nors baisaus, ir tam turiu būti pasirengęs. Kai atvažiuoja traukinys, laukiu nuošalyje ir lipu tik į paskutinį vagoną, nes manau, kad jei įvyktų koks nors teroro išpuolis ar sprogimas, tai užpuolikas, norėdamas sužeisti kuo daugiau žmonių, rinktųsi traukinio vidurį, o ne paskutinį jo vagoną.
– Po teroro aktų Paryžiuje prancūzai teigė nesileisiantys įbauginami ir toliau gersiantys brangų šampaną miesto centre. Ar turkai mąsto panašiai?
– Taip, mes pritariame tokiam požiūriui ir gėrėme šampaną už prancūzus, bet Turkijoje net pusė tautos yra konservatyvūs, o kita pusė – itin sekuliarūs ir stengiasi apsaugoti demokratiją. Jei būtumėte mačiusi tuos drąsius žmones, kurie stojo prieš kareivius ir tankus – jie nėra motyvuoti demokratijos vertybėmis, bet jie buvo gatvėse, nes palaiko lyderį R.T. Erdoganą. Jie buvo gatvėse, nes rėmė lyderį, o ne bandė apsaugoti demokratiją.
Tie Alachą garbinantys šūksniai labai patinka „Islamo valstybei“ ir yra tarsi tam tikra žinutė: „Mes valdome šią šalį, o jūs, sekuliarieji žmonės, žinokite, kad jūsų laikas ateina.“ Tai gąsdina, nes akivaizdu, kad jie netiki lygybe tarp vyrų ir moterų ir pan.
– Dažnai pasigirsta kritika: kai teroro aktas įvykdomas Paryžiuje, visi socialiniuose tinkluose ragina melstis už paryžiečius, bet kai Bagdade, tai paminima trumpa žinute spaudoje. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– To nekritikuoju, juk kur kas labiau užjaučiame tuos žmones, kurie gyvena arčiau ir taip, kaip mes. Kai Europoje prabylama apie Turkiją, tai dažnam pirmiausia į galvą šauna mintis, kad kalbama apie islamišką šalį, kur žmonės tebejodinėja kupranugariais ar skraido kilimais. Nors tai tėra kvaili stereotipai, dalis tiesos juose yra – tiesos, nes mūsų gana konservatyvi vyriausybė Turkiją pasauliui rodo kaip konservatyvią šalį. Bet juk apie pusė turkų tiki tokiomis pat vertybėmis kaip ir europiečiai, pasaulio piliečiai. Mes esame čia ir niekas mūsų neremia, juk net Europos Sąjunga remia šią vyriausybę. Pati Angela Merkel remia R.T.Erdoganą. Nors sekuliarioji visuomenės dalis gina bendrąsias visiems žmonėms vertybes, niekas jos negina.
– Jūsų klausantis susidaro įspūdis, kad šiandien Turkija išgyvena vertybių krizė, o turkai verčiami rinktis, palaikyti vieną iš dviejų pusių – mąstančius proeuropietiškai arba siūlančius grįžti prie islamiškosios krypties?
– Turkijoje vertybių krizė buvo dar iki Osmanų imperijos laikų. Dar XVII a. buvo žmonių, kurie mąstė vakarietiškai, ir buvo prijaučiančių Rytų kultūrai. Tai normalu, nes Turkija yra tarsi savotiškas tiltas, jungiantis Rytų ir Vakarų kultūras.
Šiandien visuomenė jaučia didesnį spaudimą rinktis. R.T. Erdoganas sako, kad turime apsispręsti, kurią pusę palaikome, o jei nepasirenki nė vienos pusės, esi tarsi išstumiamas iš visuomenės gyvenimo. Šiandien mes deginame tiltus.
Prezidentas tarsi stengiasi padalyti šalį. Taip, kaip šiandien Donaldas Trumpas stengiasi suskaldyti Jungtines Amerikos Valstijas, pasitelkdamas konspiracijos teorijas, melus ir kitas pigias ir nesąžiningas priemones. R.T.Erdoganas yra kažkas tarp D.Trumpo ir Vladimiro Putino.
– Vos atvykus į Stambulą ir pasiteiravus apie tai, kas vyksta miesto gatvėse, buvo atsakyta, kad tauta švenčia vienybės pergalę...
– Nesu tikras, ką jie švenčia. Nors sakoma, kad neva švenčiama tai, jog pavyko apsiginti nuo armijos puolimo, bet tai buvo ne bandymas padaryti karinį perversmą, o tikrų tikriausias teroro aktas. Turkijoje armija įsikiša tik tada, kai kyla pavojus šaliai, sureguliuojama situacija, ir tuo viskas pasibaigia. Dažniausiai tokie atvejai būna be jokio kraujo pralijimo, bet kareivių šaudymą į civilius matėme pirmą kartą per visą Turkijos istoriją.
Tai teroro aktas, kurį įvykdė Fethullah Güleno judėjimo šalininkai. Jų atstovų yra visose vyriausybės struktūrose ir armijoje. Kas ten padėjo jiems įsitvirtinti? Pats prezidentas. Juk iki 2013 m. F. Gülenas buvo prezidento rėmėjas ir partneris. Pati valdančioji partija šiuos teroristus infiltravo į armiją, o dabar bando juos iš ten iškrapštyti. Kodėl? Abi pusės šiame konflikte yra islamistai, tad šiuo atveju islamistai bandė nuversti islamistus. Mes tik stovime ir žiūrime į tai, kas vyksta, nes nėra prasmės kištis – tai tarsi konfliktas tarp dviejų brolių.
– Kaip vertinate areštus ir valstybinio sektoriaus tarnautojų nušalinimą nuo pareigų?
– Daugiau kaip 9 tūkst. sulaikytų ir apie 50 tūkst. pašalintų iš savo darbo vietų. Bet jei vyriausybė turėjo šiuo sąrašus anksčiau, tai kam reikėjo tiek laukti? Kaip galime neabejoti, ar prezidentas nesinaudoja situacija paprasčiausiai norėdamas susidoroti su kitaip mąstančiais?
Prezidentas neslepia, kad įvairiomis priemonėmis stiprina savo galią. O dabar atsirado proga baksnoti pirštu ir šaukti, kad vienas ar kitas yra nusikaltėlis, išdavikas ar teroristas. Ši situacija – tai tragedija ir komedija viename.
– Kaip manote, ar ilgai ši įtampos persunkta padėtis tęsis?
– Turkai turi vadinamąją žuvies atmintį (labai trumpą. – Aut. past.) ir greitai viską pamirš, atsiras kitų aktualių klausimų. Manau, kad gyvename gana gerais laikais – tuo noriu pasakyti, kad nieko geresnio iš ateities nebesitikiu. Iš proto kraustosi ne tik Turkija, šie neramumai susiję ir su kai kurių lyderių imperialistiniais planais. Tam tikra prasme vyksta naujo pasaulio kūrimas. Juk net ir dėl saugumo kuriami vis nauji įstatymai ir taisyklės, o tai reiškia vis mažiau demokratijos. Tad blogiausia – dar priešakyje.
