Prieš penkerius metus žinia apie Norvegijoje 77 žmones nužudžiusį Andersą Behringą Breiviką sukrėtė Europą.
Tąkart atrodė neįtikėtina, kad vienas žmogus galėtų būti atsakingas už tokio masto teroro aktą, o apie panašius išpuolius neteko išgirsti ilgai.
Tačiau dabar situacija – visiškai kitokia.
Vakarų Europos šalis dideli teroro išpuoliai jau kelerius metus krečia vis dažniau, o pastarosiomis savaitėmis apie peiliais, pistoletais ginkluotus ar prie sunkvežimio vairo sėdinčius žudikus išgirstame bene kiekvieną dieną.
Prancūziją, kuri jau buvo pasiruošusi atšaukti kiek įgrisusią nepaprastąją padėtį, liepos viduryje ir vėl sukrėtė teroro išpuolis Nicoje. O po kelių savaičių islamistai puolė ir šalies šiaurėje įsikūrusią bažnyčią Sent Etjen diu Ruvrė.
Nors prancūzams pastaraisiais metais kliuvo daugiausia nelaimių, jie toli gražu nebėra išimtis.
Šiemet sprogimai griaudėjo ir Briuselyje, o pastarosiomis savaitėmis vienas po kito pasipylė išpuoliai Vokietijoje.
Vakarų Europoje gyvenantys žmonės, tarp jų ir lietuviai, jau teigia pripratę prie nuolatinio baimės jausmo, tačiau neketina jam pasiduoti.
Dabar žmonės laukia atsakymo, kodėl teisėsauga neužtikrino jų saugumo.
Už galvos stvėrėsi ir Vakarų Europos politikai, kuriems teroras reiškia vis labiau siūbuojančias kėdes.
Mat po įkaitų dramos Prancūzijoje vėl atsinaujino senas ginčas: kas iš to, kad ir vėl sužinome, jog naujas teroristas buvo stebimas žvalgybos, jeigu neįmanoma užkirsti kelio jo planams dar prieš nelaimę?
Tad kas nutiko, kad per pastaruosius metus teroro išpuoliai iš retų sukrėtimų jau ima tapti vos ne kasdiene rutina?
Naudojasi žmonių baime
Pastarosiomis savaitėmis ne vienas europietis stebėjosi seniai nematytu smurto protrūkiu. Vokiečiai per vieną savaitę išgyveno ataką kirviu Viurcburge, šaudynes prekybos centre Miunchene, išpuolį mačete Roitlingene ir sprogdinimą muzikos festivalyje Ansbache.
Po pastarojo įvykio šalies vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere’as pagaliau pripažino: Vokietija tapo tarptautinio terorizmo taikiniu.
Praėjus vos parai po pastarojo incidento Vokietijoje smurtas sugrįžo ir į Šiaurės Prancūziją, kur islamistai bažnyčioje perrėžė gerklę senyvam katalikų kunigui Jacques’ui Hameliui.
Nerimą dar labiau sustiprino su terorizmu nesusiję, bet vis tiek gąsdinantys pranešimai apie 19 neįgaliųjų priežiūros centre subadžiusį japoną ir Berlyne gydytoją nušovusį pacientą.
Regis, ištikimybę džihadistų grupuotei „Islamo valstybė“ dažnai prisiekia pažeidžiami ir nestabilios psichikos asmenys.
Taip jie tampa islamistų teroro įrankiu.
„Manau, kad vis daugiau pamišėlių ar atsiskyrėlių, kurie nėra islamistai, o kai kada – ir musulmonai, užsimano tapti didvyriais, apie kuriuos kalbėtų visas pasaulis.
Tam jie pasinaudoja IV ideologija“, – „Lietuvos rytui“ teigė Paryžiuje gyvenanti Delphine Froment.
Anot prancūzės, šį reiškinį dar labiau sustiprina ir žiniasklaida, kuri nuolat kartoja teroristų vardus ir rodo jų nuotraukas: „Nusikaltėliai žudytų ir taip, bet dabar jie gali pasinaudoti IV vardu ir žudyti Dievo vardu.
Todėl apie juos ir kalbame. Spėju, kad jeigu Ruane kunigą būtų nužudę ne islamistai, o paprasti nusikaltėliai, apie tai nebūtų tiek rašoma.“
Terorizmo ekspertai jau seniai sutaria, kad žiniasklaida yra vienas stipriausių įrankių, kuriais naudojasi užpuolikai norėdami kelti siaubą.
Tiesa, Prancūzijoje šioje srityje galima pastebėti ir pokyčių: didieji šalies dienraščiai nusprendė daugiau neberodyti teroristų nuotraukų.
Prašo žvalgybos reformų
Nesibaigiantys žiaurumai keičia ir politinę situaciją. O tai geriau už visus kitus savo kailiu patiria prancūzai.
Nuo 2015 metų pradžios Prancūzija net 11 kartų išgyveno didesnius arba mažesnius teroro išpuolius, per kuriuos iš viso žuvo 235 žmonės.
Daliai jų buvo galima užkirsti kelią. Antai ir Sent Etjen diu Ruvrė siautėję 19-mečiai jaunuoliai ne tik buvo žinomi policijai, bet ir ne kartą mėgino patekti į Siriją. Vienas jų išpuolio metu vis dar atlikinėjo bausmę namų arešto sąlygomis ir segėjo sekimo apyrankę.
Tiesa, jis nevaržomas galėjo išeiti iš namų keturioms valandoms darbo dienų rytais. Būtent tada su sėbru teroristas ir įsiveržė į miestelio bažnyčią.
„Kaip asmuo, segintis elektroninę apyrankę, galėjo įvykdyti ataką? Kur buvo policija?“ – piktinosi Normandijos regiono musulmonų tarybos vadovas Mohammedas Karabila.
Regis, situacija ir toliau negerėja.
Tai pripažįsta ir valdžia, po atakos bažnyčioje pareiškusi, kad Prancūzijos žvalgybos agentūras reikia pertvarkyti iš pagrindų.
Prancūzai dabar užsimanė mokytis iš amerikiečių ir įsteigti nacionalinę kovai su terorizmu skirtą agentūrą, kokia Vašingtone atsirado po rugsėjo 11-osios.
Bet ne visi mano, kad naujos institucijos steigimas ir dar daugiau klaidžių biurokratinių koridorių padės anksčiau pastebėti galimus teroristus.
„Viena paprastesnių priemonių būtų tiesiog sugriežtinti bausmes visiems, net nelabai susijusiems su teroristų grupuotėmis. JAV kaltinimas teroristine veikla reiškia 25 metus kalėjimo, o Prancūzijoje – tik trejus“, – dienraščiui „Haaretz“ pažymėjo buvęs Centrinės žvalgybos valdybos analitikas Aki Peritzas.
Nerimas dėl pabėgėlių
Pertvarkų nori ir Vokietija. Po 4 išpuolių per septynias dienas šalis sugriežtino patikras oro uostuose ir traukinių stotyse.
„Dabar man atrodo svarbiausia, kad daugiau pareigūnų patruliuotų viešosiose vietose“, – tikino Vokietijos vidaus reikalų ministras Th.de Maiziere’as.
Bet to gali nepakakti. Anksčiau saugia laikytą Vokietiją nustebino išpuolių gausa. Be to, žmonėms pro akis nepraslydo tai, kad ir Ansbache susisprogdinęs, ir Roitlingene nėščią bendradarbę mačete puolęs vyrai buvo prieglobsčio prašytojai, atvykę iš Sirijos.
Nors pareigūnai priėjo prie išvados, kad pastarasis incidentas nebuvo susijęs su islamiškuoju ekstremizmu, Vokietijoje vis tiek pasigirdo nuogąstavimų, kad 1,1 mln. migrantų antplūdis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
„Vokiečiai bijo. Kiekvienas išpuolis yra toks, kokio buvo galima išvengti.
Islamistų teroras pasiekė Vokietiją ir žmonės norėtų, kad mes drąsiai stotume į kovą“, – po išpuolių gąsdino Bavarijos gubernatorius Horstas Seehoferis.
Įvairios politinės jėgos užsipuolė kanclerę Angelą Merkel dėl jos vykdytos atvirų durų politikos.
Tiesa, kritika gana santūri – koalicijos partneriams aršus puolimas gali kainuoti rinkimus, o kraštutinės dešinės partijų reitingams teroras nepadėjo tiek, kiek jų kolegoms Prancūzijoje.
Tuo metu pati kanclerė griežtai atmeta bet kokius raginimus keisti lanksčią politiką pabėgėlių atžvilgiu.
Baimė padeda radikalams
Sukruto ir vengrai. Premjeras Viktoras Orbanas suskubo kaltę dėl teroro suversti ne tik migrantų srautui, bet ir jį esą nuvylusiai Vokietijos valdžiai, kuri nesugebėjo užtikrinti savo žmonių saugumo.
„Migracija yra nuodas. Kiekvienas atvykėlis kelia pavojų viešajam saugumui ir yra teroro grėsmė. Bet noriu pasakyti aiškiai: mūsų problema slypi ne Mekoje, o Briuselyje – dėl teroro kaltas ne islamas, o biurokratai“, – aiškino dešiniosios partijos „Fidesz“ lyderis.
V.Orbano sukritikuotos A.Merkel autoritetas Vokietijoje kol kas nesumažėjo. Bet nuolatiniai smurto protrūkiai ir silpstantis pasitikėjimas valdžia ypač atsiliepė Prancūzijos prezidentui Franois Hollande’ui.
61 metų politikas ir taip yra prasčiausiai vertinamas Prancūzijos vadovas istorijoje, tačiau nesugebėjimas užtikrinti savo tautiečių saugumo paskutinių devynių likusių jo kadencijos mėnesių tikrai nepuoš.
„Žinoma, prancūzai dabar baiminasi, kad išpuoliai tęsis.
Po praėjusių metų sausio manėme, kad teroristai puola tik juos įžeidusius karikatūristus. Lapkričio 13-ąją pajutome, kad bet kuris iš mūsų gali tapti taikiniu, o šių metų liepos 14-oji baimes tik patvirtino“, – teigė D.Froment.
Nuolatinį nerimą labiausiai skatina kraštutinės dešinės partija „Nacionalinis frontas“ ir jos lyderė Marine Le Pen, kuri tikisi kitąmet gerai pasirodyti Prancūzijos prezidento rinkimuose.
Politikė taip pat suskubo pasinaudoti prancūzų pykčiu ir jį nukreipti į dabartinį šalies vadovą, apkaltindama F.Hollande’ą nesugebėjimu užkirsti kelio terorui.
Tokie šūkavimai iš tiesų veikia – po kiekvieno teroro išpuolio M.Le Pen reitingai auga.
Tačiau kartu kyla ir susipriešinimas: Prancūzijoje gyvenantys musulmonai sulaukia vis daugiau grasinimų.
„Pavyzdžiui, musulmonai, kurių šeimos nariai žuvo Nicoje, buvo įžeidinėjami miestiečių: „Kaip gerai, kad per ataką žuvo arabų ir musulmonų, dabar Prancūzijoje jų liks mažiau“, – stebėjosi D.Froment.
Turistai bijo keliauti
Teroras atsiliepia ne tik politikai, bet ir verslui. Išpuolių pabūgę turistai savo kelionėms vis rečiau renkasi Vakarų Europą.
Oro linijos, viešbučių tinklai ir kelionių organizatoriai skundžiasi mąžtančiu pelnu ir vangiai keliauti norinčiais europiečiais.
Tiesa, kol į Prancūziją turistai žvelgia vis įtariau, Ispanijos ir Portugalijos turizmas klesti.
Ispanija taip pat žino, ką reiškia teroras, – per baskų separatistų išpuolius ir Madrido metro sprogdinimą žuvo beveik 200 žmonių, tačiau pastarasis išpuolis įvykdytas prieš 12 metų.
Todėl šią vasarą į Pirėnų pusiasalį ir aplinkines salas gali atvykti net penktadaliu daugiau turistų.
„Daugybė atvykėlių kambarius užsisakė paskutinę minutę. Reikėjo net pasamdyti naujų darbuotojų. Kai kurie klientai šiemet atvyksta jau antrąkart, nes čia saugu“, – pasakojo Kanarų salose du viešbučius valdanti Almudena Martin.
Į Europą nebenori keliauti ir kinai. Jų nerimą dar labiau paskatino tai, kad Viurcburgo traukinyje siautėjęs prieglobsčio prašytojas sužeidė ir šeimą iš Honkongo.
„Anksčiau į Paryžių vykstantys turistai dažniausiai klausinėdavo, kaip jiems apsisaugoti nuo kišenvagių. Dabar visi nori žinoti, ar geriau atšaukti kelionę, nes ten gali būti nesaugu“, – teigė turizmo kompanijos „China CYTS Tours“ vadovas Xu Xiaolei.
Kita saugumo salele save dar laiko ir Didžioji Britanija. Tačiau įsitikinimas, kad Jungtinėje Karalystėje jokių didesnių problemų nebuvo, klaidingas.
Per pastaruosius pusantrų metų Jungtinės Karalystės teisėsaugai pasisekė išardyti 7 teroro aktams pasirengusias grupeles, o nuo 2005 metų, kai islamistai susprogdino bombas Londono viešajame transporte, policija užkirto kelią net 40 išpuolių.
Po „Brexit“ sujudimo atsigaunanti Jungtinė Karalystė vis tiek turi šiokį tokį pranašumą: ji nepriklauso Šengeno zonai, be to, laikosi griežtų ginklų kontrolės įstatymų.
Valia nugalės išgąstį
Vakarų Europa į terorą reaguoja skirtingai. Kol šalių valdžia skelbia karą teroristams, paprasti gyventojai maldauja vienintelio – kad smurtas neišdraskytų ir taip sunkų laikotarpį išgyvenančių bendruomenių.
„Šalyje tvyro baimė ir pyktis dėl nekaltų aukų. Bet aš labiausiai bijau, kad teroras gali supriešinti Prancūziją. O teroristai būtent to ir nori – nacionalistai vis labiau puls musulmonus ir taip juos pastūmės į IV propagandos glėbį“, – „Lietuvos rytui“ pabrėžė prancūzė D.Froment.
Bet dalis prancūzų kartoja tą patį, ką ir po Paryžiaus išpuolių lapkritį: nors teroristai puola nereligines Prancūzijos vertybes ir jų liberalią visuomenę, šalies gyventojai dėl to tikrai nesiruošia išsižadėti gyvenimo malonumų.
Ir Vokietijoje ne visi pasiduoda baimei. Miunchene, kurį neseniai sukrėtė 18-mečio šaulio išpuolis, gyvenantis lietuvis Darius Černiauskas teigė, kad nors vietos gyventojai ir jaučiasi sukrėsti, jie taip pat suvokia, jog baimė ir yra terorizmo tikslas.
„Kuo labiau Europos gyventojai bijos, tuo sėkmingesnis bus teroristų karas. Tai suprasti yra pergalės prieš baimę pradžia. Ir kuo mažiau mes bijome, tuo laisvesni esame“, – rašė lietuvis.
Anot jo, vokiečiai net neketina praleisti Bavarijos alaus šventės: „Esu įsitikinęs, kad šį kartą dauguma bavarų į alaus palapines eis ne tiek dėl alaus, kiek iš principo. Mėgautis gyvenimu šiais neramiais laikais nėra lengvabūdiška. Tai yra būtina.“
Teroro aidai sklinda per Atlantą
Nors JAV išpuolių, kuriuos teisėsauga vadina teroro aktais, pasitaiko kur kas mažiau nei Europoje, masinės šaudynės čia – įsisenėjęs galvos skausmas. Tiesa, kol Europą kamuoja islamistų smurtas, pastaruoju metu JAV daugėja vienišų vilkų – tokių, kaip birželį Orlando naktiniame klube 49 žmones nušovęs amerikietis.
„Daugiau išpuolių Amerikoje pasitaiko ir dėl to, kas vyksta Europoje, – dėl „Islamo valstybės“ teroro. Idėjos dabar vienu metu užplūsta visą pasaulį. Amerikiečiai kopijuoja tai, ką mato už Atlanto“, – aiškino Niujorke įsikūrusio analitinio centro „Council on Foreign Relations“ terorizmo ekspertas Maxas Abrahamsas.
Šalies pernelyg nenustebino ir prieš porą savaičių Baton Ruže policininkus automatiniu šautuvu ėmęs žudyti žudikas. M.Abrahamso teigimu, prie dažnėjančių išpuolių prisideda ir neapykantos kultūra, ir – panašiai kaip Europoje – stiprėjančios radikalios dešiniosios organizacijos.
„Save patriotais arba pusiau sukarintomis grupuotėmis vadinančios kuopelės suaktyvėjo prezidento rinkimus laimėjus Barackui Obamai, mat jas vienijo rasizmas. O dar labiau reikštis jos pradėjo, kai iškilo Donaldas Trumpas, nes jis atstovauja jų interesams ir dabar yra vienos JAV partijų atstovas“, – įspėjo teroro ekspertas.
Neapykantos skatinimas paveikia ir nestabilios psichikos žmones. JAV teisingumo departamento tyrimai parodė, kad šaudynes vis dažniau išprovokuoja ne asmeniniai nesutarimai, o politinis susipriešinimas – kaip ir Baton Ružo atveju, kai išpuolikas policininkams norėjo atkeršyti už visoje šalyje pastaruoju metu problema tapusį perdėtą pareigūnų žiaurumą.
