Šį savaitgalį Kinijoje susitiks G20, t.y. įtakingiausių dvidešimties pasaulio valstybių vadovai. Buvo manoma, kad šio renginio rėmuose įvyks ir ,Normandijos ketvertuko“ pokalbis, skirtas vis labiau įtemptai ir toliau žmonių aukas nusinešančiai karinei konfrontacijai Donbase, tačiau dabar žinoma, kad tokio pokalbio greičiausiai nebus.
Šiame viršūnių susitikime dalyvaus Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos vadovai, bet dar neaišku, ar ten bus Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. Po šį mėnesį įvykusio labai neaiškaus ginkluoto incidento Kryme, kurio pasekmėje, kaip tvirtinama, žuvo du Rusijos kariai, Vladimiras Putinas pareiškė, kad apie jokį Minsko procesą Kinijoje nesiruošia kalbėti ir apkaltino Kijevą, rengiant teroristinius veiksmus Krymo žemėje. Rusijos prezidentas pagrasino tvirtu atsaku ir teigė, kad viso to taip lengvai nepaliks.
Ukraina savo ruožtu pareiškė, kad šis ginkluotas incidentas Kryme tebuvo pačios Rusijos dviejų karinių struktūrų susišaudymas, o dabar jį Rusija panaudoja pretekstui galimai pulti Ukrainą. Kijevas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu, kai įtakingiausios pasalio šalys rengiasi savo susitikimui Kinijoje, ties pietinėmis ir rytinėmis sienomis su Ukraina, t.y. ties Krymu ir Donbasu, yra sutelktos didžiulės Rusijos pajėgos, kaip aiškinama, kariniams manevrams. Kijevas ir Vakarai būgštauja dėl Ukrainos puolimo.
Ne vienas žmogus šiomis dienomis klausia, kam Rusijai dar veržtis į Ukrainą, jeigu jau atplėšė Krymo pusiasalį ir įgavo dalinę kontrolę separatistų valdomose teritorijose Donbase? O dėl to sulaukė baigiančių ištuštinti Rusijos finansinius rezervus sankcijų, kurios gali būti paliktos toliau galioti, jeigu niekas nepasikeis arba, jeigu dar blogiau, Maskva ryžtųsi kariniams veiksmams. Juk Ukrainai pulti gali ir nebepakakti Kremliaus sukurtos separatistų armijos su 40 tūkst. karių, įskaitant taip pat ir Rusijos karius.
Per keletą metų ir Ukraina suformavo vieną galingiausių Rytų Ukrainoje armijų su 300 tūkst. karių, tiesa, dar gana blogai ginkluotų, lyginant su Rusijos karine armada.
Atsakymas slypi geopolitkoje, kur persipina didžiosios ir mažosios geopolitikos interesai. Ir vienus, ir kitus būtina žinoti, norint suprasti, kas vyksta Ukrainoje.
Didieji geopolitikos interesai yra ganai aiškiai suvokiami. Ukraina siekia atgauti kontrolę teritorijos, kuri pagal tarptautinė teisę jai priklauso. Norima tai daryti diplomatinėmis-politinėmis priemonėmis, bet matant, kad Minsko procesa stringa, yra raginančių arba tai padaryti jėga, arba bendrai tų teritorijų visiškai atsisakyti.
Kremlius suvokia, kad nepaisant visų pastangų, taip ir neįgyvendino plano sukurti iš 8 pietryčių Ukrainos sričių „Novorosijos“ respubliką. Be to, Krymas, kuris buvo atimtas iš Ukrainos, yra iki šiol „pakibęs“ ir neturi kito susisiekimo su Rusijos teritorija, kaip keltais, laivais, lėktuvais. Vandens, energijos tiekimas, geležinkeliai eina per Ukrainą.
Rugsėjo mėnesį įvyks Valstybės Dūmos rinkimai, kurie šį kartą bus surengti ir Kryme. Tebesitęsianti priklausomybė nuo Ukrainos kelia daug įtampos pusiasalyje, todėl Kremliui reikia kažką daryti. Vienas iš kelių: pramušti koridorių per pietinę Ukrainą iki separatistų kontroliuojamų respublikų Donbase, o iš ten ir iki Rostovo srities.
Bet ši karinė operacija gali kainuoti daug Rusijos karių gyvybių. Ukrainos armija jau kitokia, nei buvo prieš du metus, kai nesugebėjo visai priešintis Krymo aneksijai.
Separatistai Donbase irgi turi savo interesų pulti. Jie netgi nekontroliuoja visos teritorijos, kuri pagal Ukrainos įstatymus yra laikoma Donecko ir Luhansko sritimis. Beveik per pusę, pavyzdžiui, padalinti yra taip pat ir Donbaso anglies rezervai, nors separatistų pusėje liko antracito telkiniai, kurių taip reikia Ukrainos elektrinėms.
Dviejose skiriamosios linijos pusėse liko oligarchams priklausančios įmonės, kurios yra susietos vienu gamybos ciklu, o produkciją ar žaliavas reikia vežti per blokpostus.
Separatistų kontroliuojamas Luhanskas yra visiškai energetine prasme priklausomas nuo Sčastje elektrinės, esančios visai šalia, bet Kijevo kontroliuojamame Donbase. Mariupolis, Rytų Ukrainos jūrų vartai per Azovo jūrą, irgi valdomi yra Kijevo, kaip strateginis miestas bei uostas, bet visai priklauso nuo vandens tiekimo iš Donecko.
Čia ir persipina didžiosios bei mažosios geopolitikos interesai, apie dalį, kurių jau rašiau, tačiau Donbase yra daygybė kitų mažų miestelių, nuo kurių kontrolės priklauso arba dideli oligarchų, ar Ukrainos ir kitų šalių interesai.
Pavyzdžiui, šiomis dienomis, kai vėl atsiranda glaudesni santykiai tarp Maskvos ir Ankaros, gali tapti labai svarbus mažas Novopskovsko miestelis Luhansko srityje. Kai 2014 m. vyko kariniai veiksmai būtent ši gyvenvietė mažai ką dominančioje agrarinėje Donbaso dalyje buvo vienu iš Rusijos ir jos remiamų separatistų taikinių. Tačiau visos jų pastangos žlugo. Šią teritoriją šiandien kontroliuoja Kijevas.
O Novopskovskas yra kertinis mazgas Rusijos ir Ukrainos energetiniams interesams. Jis yra vienas iš dviejų Ukrainos teritorijoje esančių taškų, per kuriuos Rusija ir kompanija „Gazprom“ transportuoja per Ukrainą savo dujas iš Sibiro. Beje, transportuoja dviejomis kryptimis: į vakarus, t.y. į Europos Sąjungos šalis ir į pietus.
Į pietus tai reiškia ne tik į Donecką, kas Rusijai bei separatistams yra labai svarbu, bet dar žemiau, t.y. į Rostovą prie Dono, Stavropolį, taigi į pietų Rusijos regioną. Bet ir čia dar ne viskas. Nuo Stavropolio srityje esančios Izobilnoje gyvenvietės Rusija, remiantis dujų srautais, ateinančiais per Novopskovsko gyvenvietę, nori įgyvendinti ir du ambicingus dujotiekių projektus per Juodąją jūrą bei Turkiją.
Vienas iš jų tai „ Pietų koridorius“, turėjęs eiti Juodosios jūros dugnu iki Bulgarijos, tačiau Europos Sąjungai pasipriešinus, gali būti tiesiamas per Turkiją. Kitas tai – „Žydrasis srautas“. Jo galima apimtis iki 63 milijardų kubinių metrų. Abu projektai ne tik apeitų Ukrainą, kaip rusiškų dujų tranzito teritoriją, bet ir gali sudaryti sąlygas glaudžiai Rusijos partnerystei su Turkija. Bet Novopskovsko Rusija nekontroliuoja.
Apie Novopskovsko svarbą ir Ukrainos visuomenė plačiau sužinojo tik šią vasarą, kai vyko rinkimai į keletą papildomų vietų šalies parlamente. Atkreiptas dėmesys, kad būtent į tą apygardą, kur yra Novopskovskas, dažnai vyko paremti kandidato pats Opozicijos bloko frakcijos vadovas Jurijus Boyko, o tuo kandidatu buvo Borisas Lebedevas, pusbrolis buvusio gynybos ministro Pavelo Lebedevo, pabėgusio į Krymą.
Bet rinkimus Novopskovske politikas iš Opozicijos bloko pralaimėjo. Tuo pačiu ir Rusija neteko galimybės per artimus asmenis kontroliuoti dujų transporto mazgo.
Nesakau, kad ši gyvenvietė yra viena iš esminių priežasčių, galinti paskatinti Rusiją ir jos remiamus separatistus imtis puolimo Donbase. Bet tai yra labai rimta priežastis, kurią irgi svarbu turėti omenyje. O tų priežasčių yra ir daug daugiau. Net ir mažos gyvenvietės Donbase gali būti svarbios ne tik oligarchams, bet ir Ukrainai ar Rusijai.
Kita vertus, negalima tvirtinti, kad Rusija dabar puls Ukrainą. Yra daug priežasčių, kurios tam nepalankios ir skatina toliau palaikyti tą būseną tarp karo ir taikos.
