Maždaug 100 hektarų plote į pietvakarius nuo senovinio Saidnajos miesto esantis kalėjimas – vienas žiauriausių pasaulyje. Jame nuolatos kankinami kaliniai, kurių čia galimai yra nuo 10 iki 20 tūkstančių.
Žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty international“ kartus su „Forensic Architecture“ architektų agentūra iš Londono nusprendė sukurti kalėjimo modelį, kad galėtų parodyti, kokius kankinimus patiria ten patekę žmonės.
„Sukūrę modelį supratome, kad šis kalėjimas nėra vien tik vieta žmonėms kankinti. Pats pastatas yra kankinimo įrankis“, – sakė „Forensic Architecture“ direktorius Eyalas Weizmanas.
Kas vyko kalėjimo papasakojo ir jame buvęs Sameras al Ahmedas. Kaliniai buvo laikomi aklinoje tamsoje ir verčiami atsiklaupti, kai prižiūrėtojai įžengdavo į jų kameras. Vienintelis būdas jiems susigaudyti aplinkoje – klausa, kuri ilgainiui būdavo itin gerai išlavinama.
Papasakojęs savo prisiminimus garso technikui Lawrence’ui Abu Hamdanui, S.al Ahmedas leido specialistui sukurti „garso profilius“, panaudotus atkurti patalpų dydį, koridorių išsidėstymą.
„Kalėjimas yra viena didelė aido kamera – jei vienas kalinys mušamas, visi tai girdi. To išvengti nepavyks“, – teigė L.Abu Hamdanas.
„Girdėdamas garsus mintyse kurdavai vaizdinius. Galėjome suprasti, kada ateina mūsų mušti, kada atneša maistą. Jei girdėjome riksmus, žinojome, kad atveda naują kalinį. Kankinimų metu mums buvo draudžiama išleisti bent mažiausį garsą“, – pasakojo kitas kalėjime buvęs kalinys Salamas Othmanas.
S.al Ahmedas kalėjimo modelio kūrėjams pasakojo, kad jo kameros durų apačioje buvo nedidelė anga. Priėjus prižiūrėtojams, jis turėjo iškišti per ją galvą ir leistis spardomas, kol grindys bus aptaškytos krauju.
Dar vienas buvęs kalinys – Jamalas Abdou atskleidė kaip atrodė naujų asmenų atvežimas į įkalinimo įstaigą. „Jie buvo vežami sunkvežimiais. Pasitinkami metalinių strypų smūgiais. Vėliau sekė „patikrinimas“. Jo metu moterys buvo prievartaujamos. Laukdami savo eilės girdėjome žmonių riksmus“, – sakė J.Abdou.
S.al Ahmedas ir J.Abdou kalėjime pirmuosius savo penkis mėnesius praleido požemyje įrengtoje šaltoje kameroje. Nors jos dydis vos porą kvadratinių metrų, kameroje neretai buvo maždaug 15 žmonių. Jiems teko susitarti, kada vieni stovės, o kiti galės atsisėsti ant žemės – vietos visiems neužteko. Ištisas dienas jiems nebuvo atnešamas švarus vanduo. Gerti teko iš klozeto.
Priežastis, kodėl buvo nuspręsta sukurti detalų šio kalėjimo projektą, pasak E.Weizmano, paprasta – norėta atskleisti visuomenei, kaip su žmonėmis elgiasi Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimas. „Mūsų tikslas, kad šis kalėjimas būtų uždarytas“, – sakė E.Weizmanas.
Skaičiuojama, kad nuo 2011 metų Sirijos krizės pradžios šalies kalėjimuose mirė maždaug 18 tūkst. žmonių.
