Semipalatinsko poligonas – tragiška žymė Kazachstano istorijoje. Čia buvo bandomi ne tik sovietinės armijos branduoliai ginklai, bet ir cheminio ginklo komponentai.
Daugiau nei 40 metų Semipalatinsko poligonas buvo vienas slapčiausių ir geriausiai saugomų sovietinės kariuomenės objektų. Pasitraukus kariuomenei iš esmės į poligono teritoriją gali patekti kiekvienas norintis.
Saugo nuo teroristų
Net praėjus 25 metams aplinkos užterštumas radionuklidais labai didelis, sprogdinimų vietose radiacija normą viršija keliolika kartų. Taigi čia ilgai būti nepatartina.
Semipalatinske buvo susprogdinti 456 branduoliniai užtaisai. Apie 50 užtaisų buvo susprogdinta žemės paviršiuje, o apie 70 – atmosferoje, 2–4 kilometrų aukštyje.
Požeminiai sprogdinimai buvo vykdomi poligono pietinėje dalyje esančiame Balapano kalnyne – vertikaliose ir nuožulniose šachtose. Šachtų tuneliai buvo kasami 500–600 metrų ilgio, o po bombų sprogimų susidarydavo 800–900 metrų skersmens požeminės ertmės, kurioms įgriuvus atsirasdavo milžiniški krateriai.
Paskutinis sprogdinimas Semipalatinske buvo įvykdytas 1989 metų lapkričio mėnesį. Balapano kalnų masyve, kur buvo vykdomi požeminiai branduoliniai sprogdinimai, tebėra 186 tuneliai, vedantys į sprogdinimo vietas.
Išeidami sovietų kariai įrengė masyvius metalinius vartus, užveriančius įėjimus į branduolinius tunelius, tačiau metalo ieškotojai per daugelį metų vartus išardė ir išplėšė iš tunelių daugybę likusių metalo konstrukcijų – aišku, radiacija jų nepagailėjo, daugybė žmonių žuvo apšvitinti ir apnuodyti.
Šiuo metu, didėjant terorizmo grėsmei, susirūpinta, kad radioaktyviųjų medžiagų likučiai iš branduolinių bandymų vietų nepatektų į teroristų rankas.
Tos medžiagos gali būti panaudotos kuriant vadinamąsias nešvarias bombas.
Todėl Kazachstano valdžia imasi apsaugos priemonių – padedant JAV, Jungtinei Karalystei, Europos Sąjungai vykdomi dideli projektai apsaugant, užbetonuojant sprogdinimų vietas, dezaktyvuojant labiausiai užterštas poligono vietoves.
Valstybių donorių pagalba suteikiama ir žmonėms, nukentėjusiems nuo branduolinių sprogdinimų. Šalia poligono esančiose Pavlodaro, Karagandos srityse JAV vyriausybės lėšomis atidaryti gydymo ir reabilitacijos centrai.
Makabriškas muziejus
Atidarytas 1949 metais Semipalatinsko poligonas buvo viena kraupiausių vietų to meto Sovietų Sąjungoje.
Poligoną saugojo apie 20 000 karių kontingentas, tačiau visi pasirengimai sprogdinti ir sprogdinimai nuo 1965 metų buvo įdėmiai stebimi JAV žvalgybos.
Palydovų darytos fotografijos atskleisdavo poligono paslaptis. Čia buvo išbandytos pirmosios rusiškos termobranduolinės (vandenilinės) bombos. Kartu su branduoliniais ginklais buvo bandomas ir cheminis ginklas – tyrinėjama, kaip radiacija veikia cheminio ginklo medžiagas.
Branduolinė tarša pažeidė apie 18 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą, o radiacija ir kiti sprogdinimų padariniai palietė daugiau nei 1,5 mln. žmonių, kurie gyveno aplinkiniuose rajonuose.
Gyventojams apie radiacinį pavojų sovietų karinė vadovybė nesivargino pranešti. Dėl skleidžiamos radiacijos ir užterštumo aplinkiniuose rajonuose labai pagausėjo vėžinių ligų, kraupiausių apsigimimų.
Nepaisant to, žmonės tebegyvena užterštuose rajonuose, o stepėse, kur vykdavo sprogdinimai, tebeganomi gyvuliai.
Dabar Semipalatinsko teritorija – lyg makabriškas muziejus. Čia galima surasti ir pirmosios sovietinės branduolinės bombos sprogimo išraustą kraterį. Ši maždaug 10 kilotonų galingumo bomba buvo susprogdinta 1949 metų spalį ir JAV žvalgybos vadinta „Joe 1“.
Kraterio šlaituose iki šiol neauga jokia augalija. Čia galima rasti ir daugybę nedidelių ežerėlių, susidariusių sprogimų vietose atsiradusiuose krateriuose. Didžiausias jų, vadinamas Atominiu ežeru, maždaug 500 metrų diametro. Jo gylis – 80 metrų.
Atominis ežeras susiformavo po sovietų vandenilinės 140 kilotonų galingumo bombos bandymo 1965 metais.
Ežere nėra jokios gyvybės. Kraterio vietoje atsiradus ežerui, sovietų valdžios viršūnėse kurį laiką sklandė idėja, kad branduoliniais sprogdinimais galima palyginti nebrangiai ir greitai suformuoti vandens rezervuarų sistemą, padėsiančią drėkinti sausringus rajonus.
Bet ištyrus radiacijos poveikį šios idėjos buvo atsisakyta. Čia galima rasti ir gražiai per stepę vingiuojančią Čagano upę, kurios vanduo net praėjus 25 metams vis dar užterštas iridžio izotopais ir tarša iki 100 kartų viršija leistinas normas.
Veikia tyrimų centrai
Poligono rajone, vadinamame Degelenu, kur buvo vykdomi antžeminiai branduoliniai sprogdinimai, – daugybė betoninių ir metalinių konstrukcijų, naudotų matuojant sprogimo bangos greitį, jėgą, radiaciją ir kitus parametrus. Stepėje stūksančios vaiduokliškos konstrukcijos atrodo kraupiai.
Poligono pakrašty stovi Kurčiatovas – sovietiniais laikais uždaras ir kariuomenės saugomas laboratorijų ir mokslinių institutų miestas, iš kurio ir buvo valdomi ir tiriami branduoliniai sprogdinimai.
Šiuo metu čia tebėra Kazachstano branduolinių tyrimų centras, veikia nedidelio galingumo atominis reaktorius, daugiausia skirtas moksliniams tyrinėjimams.
O buvęs Kurčiatovo karinis miestelis nenaudojamas ir apleistas, virsta miestu-vaiduokliu.
Impulsas branduoliniam nusiginklavimui
Branduolinis Semipalatinsko poligonas 1991 metais buvo vienas iš 5 didžiausių ir moderniausių pasaulyje. Jo uždarymas buvo ryžtingas Kazachstano žingsnis, turint galvoje, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai Kazachstano teritorijoje liko daugiau nei 1,5 tūkst. branduolinių balistinių raketų, sovietų raketinių, taktinės aviacijos ir kitokių karinių bazių.
Taikus karinių objektų perėmimas ir sovietinės kariuomenės kartu su visais ginklais išvedimas buvo svarbus besikuriančios valstybės etapas. Kazachstane šie procesai vyko taikiai, diplomatiškai, bet kartu ir ryžtingai – Semipalatinsko problema buvo viena pagrindinių temų Kazachstanui atsiskiriant nuo griūvančios Sovietų Sąjungos ir kuriant nepriklausomą valstybę.
Atsiskyrimo nuo griūvančios imperijos ir rusų kariuomenės išvedimo procesai čia vyko panašiai kaip ir pas mus, Lietuvoje, – aktyviai veikiant šalies valdžiai ir visuomenei.
Uždarius Semipalatinską, pamažu buvo uždaryti ir kiti didieji pasaulio poligonai – JAV, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Taigi ryžtingi Kazachstano veiksmai Semipalatinske davė savotišką impulsą pasauliniam branduoliniam nusiginklavimui.
Jungtinės Tautos rugpjūčio 29 dieną, kai buvo uždarytas Semipalatinsko poligonas, paskelbė Tarptautine branduolinio nusiginklavimo diena.
Kazachstanas, kurio teritorijoje yra neužgyjanti Semipalatinsko žaizda, skelbdamas įvairias antibranduolines iniciatyvas yra aktyviausias branduolinės ginkluotės mažinimo iniciatorius Vidurinės Azijos regione ir visame pasaulyje. O Semipalatinsko stepės – lyg baisus apokalipsės ženklas, primenantis visam pasauliui branduolinės beprotybės grėsmę.
