Beveik prieš kiekvieną didelį istorinį sukrėtimą Europoje buvo juntamas išsekimas, sąžinės perdegimas. Tai buvo ypač akivaizdžiai matoma XX amžiuje. Kaip tik todėl mes neturime teisės tylėti šiandien, kai neapibrėžtumas ir nesaugumas vėl dominuoja žemyne.
Optimistines perspektyvas Europos Sąjungoje niaukia debesys, pranašaujantys ekonominius sunkumus ir socialinį nerimą. ES užplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių. Taikai iškilo terorizmo grėsmė net tose vietose, kur anksčiau buvo saugu. Daugelį kolektyvinės problemos ėmė erzinti.
Išsekimo jausmą, apimantį dėl nepaliaujamai kylančių grėsmių, galima buvo nuspėti. Tačiau dabar išsekimas tapo pavojingas. Jis yra moralinio susvetimėjimo priežastis, leidžianti eiti į kompromisą su teisingumu.
Štai kodėl Europoje įsivyravo populizmas, linkstama ieškoti labai paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Štai kodėl ksenofobija ir šovinizmas atsiranda kaip gynybos nuo užsieniečių mechanizmas. Štai kodėl tampa lengviau pasislėpti nuo problemų, vengti papildomos atsakomybės ir nukreipti žvilgsnį į vidų. Viso to rezultatas – saviizoliacija.
Rusijos karas prieš Ukrainą, Krymo okupacija, ginkluota intervencija į Donbasą, dešimtys tūkstančių aukų, 1,5 mln. šalies viduje perkeltų asmenų – tai vis problemos, nuo kurių Europos miesčionis ginasi išsekimu. Kasdienės rusų diversijos, provokacijos ir šantažas jau nebebaugina dalies Europos valstybių. Jos priprato prie šio karo. Rutina atima iš žmogaus galimybę jausti empatiją; abejingumas sulygina auką ir agresorių.
Tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi. Agresija tęsiasi.
Tuo pačiu metu Ukrainoje vyksta dramatiška naujo kova prieš sena ir šioje kovoje nėra greitos pergalės, nes tokia pergalė nė vienoje Europos šalyje nebuvo laimėta tuojau pat. Rusijos karas Ukrainoje tęsiasi ir toliau sekina, žmonės žudomi kiekvieną dieną. Dėl šios priežasties Europos išsekimas yra stipriausias agresoriaus sąjungininkas, kuris su ginklu rankoje griauna pasaulio tvarką.
„Perdegimas dėl Ukrainos“, Rusijos nusikaltimų Ukrainoje ignoravimas ir sugrįžimas prie normalių santykių su Rusija lyg niekur nieko šiandien vėl yra užgauliai realistiška elgesio alternatyva. Tačiau tai žiauri saviapgaulė ir iliuzija. Gyvenimas Europoje pasikeitė. Viena iš pagrindinių priežasčių yra užsienio agresijos mėginimas paveikti pačias vertybes, europietiško gyvenimo prasmę ir stilių. Joks bandymas slėptis namuose negrąžins ankstesnio komforto.
Tuo metu, kai suvienyta Europa dar bando surasti savo atramos tašką, mes, pasirašę įvairių tautų atstovai, raginame Europos politikus ir Europos bendriją surasti intelektinių ir moralinių jėgų įveikti išsekimą dėl Ukrainos ir atsispirti pagundai stengtis sušvelninti Rusijos, kaip agresoriaus, grėsmę. Šios ligos pasekmės: išsekimas nuo savęs, nuo savo vertės ir nuo Europos idealų.
Raginame visus mąstančius Europos Bendrijos žmones parodyti solidarumą, rasti jėgų atsilaikyti prieš saviizoliacijos, ksenofobijos ir populizmo grėsmes, kurios ruošiasi suskaldyti Europą.
Vienintelis dalykas, galintis išgelbėti Europą nuo tokių klaidų ir bailumo, yra etiškas pasirinkimas laikytis pamatinių Europos civilizacijos vertybių. Šis etiškas pasirinkimas turėtų iškelti tokias vertybes kaip laisvė ir teisinė valstybė virš amoralaus „Realpolitik“ kompromiso, kolektyvinio solidarumo pergalę – virš saviizoliacijos, vieningos Europos viziją – virš vietinių interesų ir ambicijų.
„Perdegimas dėl Ukrainos“ yra metafora. Ji tinka ir likusiai Europos daliai, kuri, nepaisant geografinio artumo, lieka nepastebima trumparegiškiems Vakarams. Labai daug priklauso nuo šio regiono šalių, nuo jų vadovų atskaitingumo bei veiksmingumo ir nuo visuomenės brandos. Tačiau Europa turi stengtis atrasti ir suprasti šias „pamirštas“ Europos tautas.
Etiškas pasirinkimas – tai įtraukti Ukrainą į mentalinį Europos žemėlapį. Taip pat Gruziją, Moldovą ir visas Rytų Europos šalis, kurių buvimas ES turėtų visiems laikams tapti politine ir dvasine realybe.
Europa negali užsisklęsti savyje.
Ir Europa turi kovoti visomis išgalėmis su sąžinės perdegimu, kaip su pervargimu nuo savęs. Nebijokime ateities. Kurkime ją kartu.
2016 m. rugsėjo 15 d.
Pasirašė:
Vytautas Landsbergis, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas
Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas (1998–2003, 2004–2009)
Aleksandras Kwasniewskis, Lenkijos Respublikos Prezidentas (1995–2005)
Algirdas Saudargas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1990–1992, 1996–2000)
Petras Vaitiekūnas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (2006–2008)
Audronius Ažubalis, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (2010–2012)
Antanas Valionis, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (2000–2001)
Uffe Ellemanas-Jensenas, Danijos Karalystės užsienio reikalų ministras (1982–1993)
Juri Luikas, Estijos užsienio reikalų (1994–1995) ir gynybos (1999–2002) ministras
Jonas Baldvinas Hannibalssonas, Islandijos užsienio reikalų ministras (1988–1995)
Karelas Schwarzenbergas, Čekijos Respublikos užsienio reikalų ministras (2007–2009, 2010–2013)
Seras Malcolmas Rifkindas, Jungtinės Karalystės užsienio reikalų (1995–1997) ir gynybos (1992–1995) ministras
Adamas Michnikas, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius
Viačeslavas Briuchoveckis, nacionalinio universiteto Kijevo Mohylos akademijos garbės prezidentas, iniciatyvinės grupės „Gruodžio pirmoji“ narys
Bohdanas Hawrylyšynas, Romos klubo narys, pasaulinio Davoso ekonomikos forumo narys ir įkūrėjas, iniciatyvinės grupės „Gruodžio pirmoji“ narys
Liubomyras Husaras, Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios didysis arkivyskupas, kardinolas emeritas, iniciatyvinės grupės „Gruodžio pirmoji“ narys
Ivanas Dziuba, buvęs disidentas, literatūros kritikas, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos narys, iniciatyvinės grupės „Gruodžio pirmoji“ narys
ir kiti
