Rusijoje, kaip ir tikėtasi, laimėjo premjero Dmitrijaus Medvedevo vadovaujama, bet labiau su prezidentu Vladimiru Putinu siejama partija „Vieninga Rusija“.
Kitoms politinėms jėgoms liko tik trupiniai nuo šios partijos stalo. Ir ne taip svarbu kiek gavo kiekviena jų: „Teisingoji Rusija, vadovaujama Sergejaus Mironovo, komunistai, vedami į rinkimus Genadijaus Ziuganovo, ar liberalai demokratai, kurių lyderis yra Vladimiras Žirinovskis.
Pastarieji du vadovauja partijoms daugiau, nei 20 metų, kurdami per tą laiką, kai tik reikia, demokratijos Rusijoje vaizdą.
Todėl ir ta demokratija yra fasadinė. Dar nuo prezidento Boriso Jelcino antrosios kadencijos Rusijoje visada buvo viena valdanti partija, į kurią susibėgdavo visas šalies politinis elitas, o šalia jos galėjo veikti keletas kitų politinių jėgų. Bet tik prie V. Putino prezidento žodis politikoje tapo lemiamas Rusijoje, o parlamentas ėmė atlikti tik butaforinės institucijos funkciją, patvirtinančią šalies vadovo valią.
Rusijos politiką ir toliau nustatys V. Putinas bei jo aplinkos žmonės. Tai yra vienas iš „putinizmo“ bruožų. Be agresyvios užsienio politikos, su kuria per pastaruosius keletą metų frazė „putinizmas“ dažniausiai siejama. V. Putinas Rusijoje yra viskas.
O dabar, likus kelioms savaitėms iki Seimo rinkimų, pabandykime atspėti jų rezultatus ir mūsų tolesnę valstybės politiką. Viena galima tik sakyti drąsiai: ir po šių rinkimų Lietuva liks į Vakarus, o ne į Rytus geopolitiškai orientuota valstybe.
Išskyrus mažytę „Liaudies partiją“, kuriai ėmėsi vadovauti signataras Rolandas Paulauskas, bei partiją, kurios lyderis yra su Rusijos ar Sovietų Sąjungos imperinę tradiciją pabrėžiančia Georgijaus juostele pozuojantis Valdemaras Tomaševskis, kitos politinės jėgos Lietuvoje nesiruošia nukrypti nuo kurso toliau matyti mūsų šalį ES ir NATO nare, eurointegracinio kelio, pasirinkto dar Sąjūdžio metais.
Bet tolesni vidaus vidaus politikos aspektai lieka po klaustukų iki rinkimų pabaigos, o gal net iki tol, kol bus suformuotos porinkiminės koalicijos. Neaišku ir tai, kokios pakraipos bus nauja Vyriausybė. Čia daug kas priklausys nuo šalies vadovės valios, nors pagal Konstituciją, ne ji, o partijos, rinkimų nugalėtojos, kuria koalicijas.
Daliai Lietuvos žmonių aktyvi prezidentės pozicija vidaus politikoje, balansuojant ties Konstitucijos riba, patinka, kitiems ne, bet vieni, ir kiti privalo pripažinti, kad mūsų parlamentas nėra prezidentės valią štampuojanti institucija, kaip, Rusijoje.
Vadinasi, kad ir kiek turėtume pastabų dėl to, kad mūsų demokratija dar atsilieka nuo Vakarų šalių, lyginant su tuo, kas vyksta į Rytus, esame dar gana demokratinė valstybė. Nors kai kas Lietuvoje gal ir norėtų „kietos rankos“ politikos kaip V.Putino šalyje.
Rinkimų kampanijos eiga rodo, kad Lietuvoje vis daugiau yra lygiaverčių galimybių pasisakyti įvairių partijų kandidatams per televiziją, radiją bei internetą. Bet dideli pinigai vis dar skiria partijas. Vienos jų stokoja rinkimams. Kitos nežino, kur dėti.
Rusijoje demokratinių pažiūrų politikai oficialios žiniasklaidos vis dar ignoruojami. Jie džiaugėsi, kad šį kartą nedaryta bent didesnių kliūčių opozicinėms partijoms dalyvauti rinkimuose. Išskyrus, aišku, tai, kad vienas ryškiausių opozicijos politikų Borisas Nemcovas prieš kurį laiką buvo nušautas, o antikorupcinio akyvisto Aleksejaus Navalno partija išformuota ir jos iki šiol lyderis laikomas namų arešte.
A. Navalnas bandė sutelkti opozicines jėgas į bendrą koaliciją, bet nesėkmingai. Kremliaus režimas buvo ramus: atskirai rinkimuose dalyvaujančios opozicinės partijos neturėjo šansų peržengti rinkimų į parlamentą barjerą. Nors šį kartą ir jis buvo sumažintas nuo 7 proc., kaip anksčiau iki 5 proc. Bet žmonės jau buvo Rusijoje pripratinti: balsuoti už partijas, kurios barjero gali neperžengti, neverta.
Lietuvoje politinėms jėgoms, politikams, skelbiantiems irgi siekį pažaboti korupciją šalyje, niekas nedraužia dalyvauti rinkimuose. Antikorupciniai aktyvistai nėra persekiojami šalies mastu, o tik vietos valdžios, bet tai labai mažai, kas pastebi.
Bet, sekant ankstesne V.Putino Rusijos tradicija, (ne Vakarų demokratinių šalių praktika), iki šiol Lietuvoje ne valdžios partijoms, o toms, kas sudaro koaliciją prieš rinkimus, lieka reikalavimas įveikti 7 proc. barjerą, t.y. atlikti „misiją neįmanomą“.
Koalicijas Lietuvoje juk dažniausiai ir sudaro mažesnės, parlamente atstovavimo neturinčios, o tai reiškia negaunančios ir finansavimo iš biudžeto politinės jėgos, kurios randa vidinių jėgų, skirtingai, nei Rusijos demokratai, tarpusavyje susitarti. Bet žmonėms Lietuvoje, tarsi Rusijoje, yra siunčiama žinia: balsuoti už tuos, kam reikia peržengti 7 proc. barjerą, lyg ir neverta. Todėl lieka klausimas, kiek ilgai bus ši praktika į nelygią situaciją statanti partijas, sudariusias priešrinkiminę koaliciją. Ir ką atsakys į tai Lietuvos žmonės?
Kiek skiriasi situacija Lietuvoje nuo Rusijos?
