Valstybės Dūmos rinkimuose buvo užfiksuotas pats menkiausias balsuotojų aktyvumas posovietinės Rusijos istorijoje – apie 40 procentų. Ir režimui tai buvo labai naudinga.
Iš anksto buvo galima numatyti, kad šie parlamento rinkimai tik dar labiau įtvirtins valdžios partijos „Vieningoji Rusija“ dominavimą ir padės kloti pamatus V.Putino ketvirtajai kadencijai prezidento poste.
Rezultatai nieko labai nenustebino. Tačiau įdomu kas kita – manipuliacijų mechanizmai, kuriais Rusijos valdžia naudojasi tiesiog meistriškai.
V.Putino ideologų kadaise sukurta ir visiškai valdoma „Vieningoji Rusija“ netgi padidino mandatų skaičių nuo 238 iki 343 ir toliau visiškai kontroliuos įstatymų leidybos procesą.
Tai reiškia, kad valdžios strategija savo piliečių atžvilgiu visiškai pasiteisino, o V.Putinui nekils jokių nenumatytų keblumų prezidento rinkimuose 2018-aisiais.
Buvo ištaisytos visos klaidos, dėl kurių Rusija atrodė itin blogai po 2011-ųjų Dūmos rinkimų. Tuomet buvo uždraustos opozicinės partijos, užfiksuota daugybė balsavimo procedūrų pažeidimų, teko slopinti masinius protestus.
Kremlius padarė atitinkamas išvadas: šį sykį viskas buvo kitaip – daug efektyviau ir sklandžiau. Pirmiausia rinkimams buvo suteiktas vadinamasis naujas veidas.
Kitaip tariant, prisimintos dar D.Medvedevo prezidentavimo laikais pradėtos įgyvendinti reformos, kurios vėliau, V.Putino nurodymu pradėjus „demedvedizaciją“, buvo atšauktos.
Kuriant demokratinių reformų regimybę taip pat buvo pertvarkyta parlamento formavimo sistema: pusė mandatų išdalyta pagal partijų sąrašus, kita pusė – vienmandatėse apygardose.
Nauja tvarka teoriškai lyg turėtų būti palankesnė nepriklausomiems kandidatams, bet realiame Rusijos gyvenime iš to naudos turėjo tik ta pati valdžios partija.
Tokį rezultatą užtikrino gudrus ėjimas: šįkart leista registruoti visas partijas. Žinoma, jų pridygo kaip grybų: 2011 m. parlamento rinkimuose dalyvavo vos septynios, o šįmet – net 78. Susiskaldžiusios jos suvalgė vienos kitų balsus, nes įstatymo buvo uždrausta jungtis į koalicijas.
Maža to, atsisakyta registruoti liberalias opozicijos partijas tuose regionuose, kur jos turėjo bent teorinių šansų laimėti, paliekant joms tokius užkampius kaip Kostroma, kuri visi aklai myli V.Putiną ir jo partiją.
Dar vienas suktas manevras – pagaliau pakeistas rinkimų prievaizdas V.Čiurovas, ištikimai tarnavęs prezidentui daug metų ir nuosekliai klastojęs rinkimus. Šis viešųjų ryšių žingsnis vis dėlto buvo apdraustas: rinkimų komisijų darbas sutvarkytas taip, kad ir toliau būtų visiškai kontroliuojamas valdžios.
O kad balsuoti neateitų tie, kurių balsų valdžiai nereikia, rinkimus nutarta perkelti iš gruodžio į rugsėjo vidurį, kai orai dar geri ir daugybė rusų ilsisi savo vasarnamiuose, o valstybės tarnautojai eina balsuoti pagal viršininko nurodymą.
Šitokia taktika jau buvo išbandyta ir visiškai pasiteisino pernai vietos valdžios rinkimuose. Pavyko ir šį sykį: parlamente liko tos pačios keturios sintetinės partijos, patikimai aptarnaujančios Kremlių.
Tačiau situacija Rusijos visuomenėje nuo 2011 metų rinkimų yra iš esmės pasikeitusi. Tuo metu liberalioji jos dalis dar tikėjo, kad aktyviais protestais galima ką nors pakeisti. Dabar liko tik apatija ir pasyvus nusivylimas, kurio galima tikėtis ir per prezidento rinkimus. O tai visiškai tinka V.Putinui.
Išsižadėjęs bet kokių iliuzijų užsitikrinti vidurinės išsilavinusios klasės paramą, prezidentas ateitį sieja su jam ištikimomis masėmis, kuriomis daug lengviau manipuliuoti. Jos prasčiau jaučia ekonominių sankcijų pasekmes, tiki kertine Kremliaus versija apie išorės priešus ir yra pasirengusios dėl mylimo vado padaryti bet ką. Karas Ukrainoje ir Vakarų ekonominis spaudimas vadinamąją liaudį tik dar labiau sutelkia aplink režimą.
Šiuo metu pati save nuosekliai dekonstruojanti Vakarų Europa iš esmės pralaimi V.Putinui, kuriam net nereikia griebtis ko nors drastiško siekiant savo ilgalaikių tikslų. Tai neakivaizdžiai paliudijo ir tą patį sekmadienį vykęs balsavimas Vokietijoje.
Kanclerės A.Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga patyrė triuškinamą pralaimėjimą Berlyno žemės rinkimuose. Ir tai tik užuomina, kaip vokiečiai balsuos rinkimuose į parlamentą. Rinkėjų simpatijas į kraštutinę dešinę stumia dabartinės valdžios šiurkščios klaidos sprendžiant pabėgėlių krizę ir užtvindant ES karingais svetimšaliais.
Po kurio laiko šios jėgos ims dominuoti didžiųjų Europos valstybių parlamentuose, o tai bus labai paranku Kremliui, kuris su tokio plauko veikėjais visais laikais mokėjo rasti bendrą kalbą sau svarbiomis temomis.
Geopolitinį peizažą papildžius numanoma D.Trumpo prezidentine priesaika Baltuosiuose rūmuose, vaizdas išeina niūrokas.
Ypač tokioms šalims kaip Lietuva, kurių likimus istorinių sukrėtimų metu pasaulio didieji sprendžia labai pragmatiškai.
