Kas kelerius metus Haitis vis atsiduria pasaulio dėmesio centre. Tiesa, ne iš gerosios pusės – šalį nuolat krečia žemės drebėjimai ir uraganai, o galvą vis kilsteli ir choleros epidemija, rašo „Lietuvos rytas“.
Masinės nelaimės vis pasiglemžia tūkstančių haitiečių gyvybę. Antai ir praėjusią savaitę per 10 mln. gyventojų turinčią valstybę praskriejo uraganas „Matthew“.
Nors audra kirto ir JAV pakrantei bei Bahamų saloms, Haityje stichijos žala buvo didžiausia. Čia žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių, o dar daugiau nei 1,4 mln. reikalinga pagalba.
Kartu su Dominikos Respublika Haičio salą pusiau besidalinanti valstybė darkart stojasi ant kojų mėgindama pasimokyti iš klaidų, kurias iškentė po ankstesnių tragedijų. Mat didžiausią skriaudą haitiečiams daro ne gamta, o žmonių veiksmai – korupcija, neefektyvus valdymas, planavimo stoka.
Antai ir parama, nors ir gausiai plaukianti iš viso pasaulio, dažnai nusėda gudruolių kišenėse, o ne virsta realiais darbais.
Parama žaizdų neužgydė
Po uragano „Matthew“ kai kurie haitiečiai pagalbos, o kartais – ir maisto laukė daugiau nei savaitę.
„Mūsų gyvenimas čia visiškai sugriautas. Prireiks 20 metų, kad viską susigrąžintume“, – apgailestavo 49 metų žvejys Justinas Cambry, laukdamas eilėje prie Jungtinių Tautų (JT) humanitarinės pagalbos sunkvežimio.
Jo žodžiuose gali būti tiesos. Mat prieš šešerius metus valstybę labiausiai sukrėtusios nelaimės pėdsakai dar nebuvo spėję išnykti, kai jų vietoje atsivėrė naujos žaizdos.
2010 metų pradžioje Haitį sudrebino požeminiai smūgiai, nusinešę 160 tūkst. žmonių gyvybę ir privertę savo namus palikti 1,5 mln. haitiečių.
„Tačiau net po šitiek laiko sostinėje vis tiek pilna pusiau sugriautų namų. Visi pripažįsta, kad gyvena prasčiau negu anksčiau“, – pernai pasakojo pastarąjį dešimtmetį pokyčius Haityje fiksuojantis fotografas Gaelis Turine’as.
Dar keletą metų sostinę Port o Prensą aplankę atvykėliai pripažindavo: miestas atrodo taip, lyg žemės drebėjimas būtų smogęs vakar.
Po tokios sukrečiančios katastrofos būtų normalu tikėtis, kad šaliai reikės ne vienų metų atsigauti – jei ne stulbinanti užsienio parama, kurios sulaukė Haitis.
Per trejus metus šaliai suplaukė 3,5 mlrd. JAV dolerių (3,16 mlrd. eurų) vertės pagalba, o dar 1 mlrd. JAV dolerių (900 mln. eurų) buvo pažadėta.
„Niekada istorijoje į tokią mažą valstybę per tokį trumpą laiką nesuplaukė tiek labdaros. Teoriškai su tokiomis sumomis Haičio dydžio teritorijoje turėjo įvykti stebuklai. Bet nieko panašaus. Žmonės vis dar gyvena pabėgėlių stovyklose“, – pripažino belgas.
Dėl to kaltinamas ir prastai pinigus paskirstęs Amerikos Raudonasis Kryžius. Labdaros organizacija po žemės drebėjimo sulaukė net 488 mln. JAV dolerių (441 mln. eurų) paramos, už kurią gyrėsi atstačiusi namus 130 tūkst. žmonių.
Bet pernai paaiškėjo, kad visame Haityje Raudonasis Kryžius pastatė vos šešis naujus pastatus.
Sumaištis ir valdžioje
Kiti nukentėjusieji ir toliau liko glaustis lūšnynuose, kuriuos kone kasmet užpildavo nauja potvynio banga per kiekvieną Karibų jūroje susiformuojantį uraganą.
Haitiečiai turi ką pasakyti geradariams. Haičio nacionalinio žmogaus teisių gynimo tinklo vadovas Pierre’as Esperance’as tikina, kad jei užsienio organizacijos nebūtų buvusios tokios arogantiškos ir bendradarbiautų su vietos valdžia, daugiau lėšų būtų panaudota ten, kur jų labiausiai reikėjo.
„Į trečiojo pasaulio šalį atvykę užsieniečiai mano, kad jie viską žino. Taip, gali būti humanitarinės pagalbos ekspertas, bet kiekvienoje valstybėje situacija yra kitokia. Būtina dirbti su vietiniais, kad ją sužinotum“, – pabrėžė aktyvistas.
Tiesa, kaltinimų sulaukia ir chaotiška šalies valdžia. Praėjusį sekmadienį turėję vykti prezidento rinkimai dėl uragano jau ketvirtą kartą buvo nukelti neribotam laikui.
Vasario mėnesį prezidento postą po streikų paliko Haičio popmuzikos žvaigždė Michelis Martelly, bet naujų rinkimų niekas nepaskelbė.
Politinis šalies elitas, kaip ir labdaros teikėjai, giria savo pastangas atkurti šalį ir Haičio pažangą. Bet paprastų žmonių situacija nesikeičia.
Kalti iškirsti miškai
Stichijos salą smarkiai paliečia dėl žmonių kaltės. Haitis neišgali įsigyti naftos, todėl 85 proc. šalies elektros ilgą laiką buvo gaminama deginant medieną. Dėl to buvo masiškai kertami medžiai. O kai ant kalnų šlaitų nebeliko medžių, niekas nebetrukdė į slėnius plūsti potvyniams.
Prieš keturis dešimtmečius Haityje dar žaliavo ketvirtadalis miškų, tad net ir palyginti stipri 1979 metų audra „Davidas“ praūžė nepražudydama žmonių.
Tačiau jau 2004 metais Haityje liko vos 1,4 proc. anksčiau buvusių miškų.
Skirtumą nuo savo augaliją labiau saugančios Dominikos Respublikos jau seniai galima pamatyti net ir fiziškai. Iš oro darytose nuotraukose šalis skirianti siena – lyg nupjauta peiliu: dominikiečių pusėje žaliuoja miškai, kitoje – džiūsta dykynė.
Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. 2004 m. virš Haičio praūžusios atogrąžų audros „Jeanne“ ir „Gordonas“ net nebuvo laikomos tikrais uraganais.
Tačiau per tris gegužės dienas kalnuose išlijo 45 centimetrai lietaus, o plūstančių srovių nesustabdę medžiai be pastogės paliko 15 tūkst. žmonių.
Dėl sukeltų potvynių žuvo 2,6 tūkst. haitiečių.
Potvyniai pražūtingi ir tiems, kurie išgyvena audrą. Mat nevaldomai šniokščiančios srovės nušluoja ištisus pasėlius, tad milijonai likusių gyvų žmonių lieka be jokio maisto.
Antai ir po „Matthew“ pietiniame šalies pusiasalyje išnaikinta 80–100 procentų visų dirbamųjų laukų.
„Krizė yra per švelnus žodis. Viskas daug blogiau – žmonės tiesiog nebeturi ko valgyti“, – teigė Pietų Haičio žemės ūkio departamento vadovas Elancie Moise’as.
Žmonės sukėlė ligą
Po pražūtingo žemės drebėjimo, kaip ir po kitų tragedijų, dažnai sutrinka švaraus vandens tiekimas ir pradeda plisti ligos.
Tačiau ir 2010 metais choleros epidemija kilo dėl žmogaus kaltės – ją į skurdžią šalį atgabeno JT taikdariai iš Nepalo.
Tik šiemet organizacija pagaliau pripažino, kad 10 tūkst. žmonių pražudžiusi ir net 800 tūkst. susargdinusi infekcija į didžiausią saloje Artibonito upę išplito iš netvarkingos JT bazės nuotekų sistemos.
Liga, kuria suserga net 6 proc. valstybės gyventojų, neabejotinai turėjo įtakos ir sunkiam šalies atsitiesimui po nesibaigiančių tragedijų.
Susirgo ištisos šeimos. Tūkstančiai haitiečių atgulė bendrose kapavietėse – atskirai laidoti nebuvo nei laiko, nei pinigų.
Dabar Haitis ir vėl bando kovoti su neganda. Laukiama ir užsienio paramos, tiesa, vietos gyventojai prašo neaukoti organizacijoms, kurios iki šiol vangiai perskirstydavo labdarą, – tarp jų ir liūdnai pagarsėjusiam Amerikos Raudonajam Kryžiui.
„Matthew“ sugriautuose miestuose baiminamasi naujo choleros protrūkio.
Bet Haičio gyventojai tiki, kad ir šį kartą jiems kaip nors pavyks atsistoti ant kojų.
„Kad šalis iš viso egzistuoja, jau yra pergalė, ypač žinant, kas vyko pastaruosius dešimtmečius, – pripažino fotografas G.Turine’as. – Nuo vienos valdžios iki kitos, nuo choleros iki uragano, šalis iškentė virtinę socialinių, politinių ir aplinkosaugos krizių.
Tai, kad haitiečiai nepasidavė, rodo, kad jie yra atsparūs.“
Nesaldi kaimynystė
Haitis užima tik trečdalį taip pat pavadintos salos, o likusioje plyti Dominikos Respublika. Kiekvienoje šių šalių gyvena maždaug po 10 mln. žmonių, tačiau panašumai čia ir baigiasi. Dominikos Respublikos bendrasis vidaus produktas – dešimt kartų didesnis. Panaši praraja skiria ir sveikatos apsaugos ar švietimo sistemas.
Dominikos Respublika iš viso yra vadinama Karibų ekonomine galiūne. Jos ekonomika yra didžiausia visame regione, o 7 proc. augimas per pastaruosius metus lenkė visas šalis Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Šiemet išryškėjo ir kitokie skirtumai. Haityje jau metus nėra normaliai veikiančios išrinktos valdžios, o dominikiečiai gegužę ir vėl balsavo parlamento rinkimuose.
Didžiulius skirtumus lemia ir geografija, ir istorija. Dominikos Respublika išsidėsčiusi žalesnėje ir drėgnesnėje salos dalyje, tad čia geriau veša ir pasėliai. Prie to prisidėjo ir žmonės, kurie išsaugojo kiek mažiau nei pusę valstybėje augančių miškų, kol haitiečiai iškirto beveik visus.
Abi šalys kadaise buvo kolonijos, tačiau Haitį valdė prancūzai, o dominikiečius – ispanai. Prancūzija į Haitį masiškai veždavo vergus, kurie žiauriomis sąlygomis dirbdavo cukranendrių plantacijose. O Ispanijos valdymas buvo kur kas švelnesnis – galbūt dėl to, kad Pietų Amerikoje jie turėjo daugiau kolonijų, kurias galėjo išnaudoti. Tad XIX amžiaus pradžioje nepriklausomybę atgavusios šalys pradėjo labai skirtingai: Haitis vilkosi kaip plantacijos ekonomika, o Dominikos Respublika – smulkių ūkininkų visuomenė.
Tiesa, ir šių kaimynių santykiai nėra patys geriausi. Dominikos Respublika per pastaruosius trejus metus atėmė beveik 200 tūkst. šalyje gyvenančių haitiečių palikuonių pilietybę, o tūkstančiai buvo deportuoti ir į Haitį.
Parengė Justė Adakauskaitė
