Vasarą Vakarų Europa diskutavo, ar leisti moterims dėvėti burkinį – visą kūną, išskyrus veidą, dengiantį maudymosi kostiumą. Kelių Prancūzijos miestų vadovai tikino, kad toks drabužis yra moterų priespaudos ženklas.
Maždaug tuo pat metu Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nutarė eiti priešinga kryptimi. Po perversmo savo valdžią stiprinantis lyderis įžengė jau ir į mados sritį. Jis tikino, jog islamiški drabužiai – religinės laisvės išraiška šalyje, kuri save deklaruoja kaip sekuliarią – atskirtą nuo religijos.
Stambulas dabar siekia tapti islamiškosios mados sostine – tai užmojis, kuris rodo, kad Turkijos visuomenę gerokai keičia islamiško prezidento ir jo parankinių – priešų valdžioje beveik nebeliko po valymo – valdymas.
Kartu tai dar vienas pavyzdys, kad karai, perversmai vis dar atsispindi moterų kūno politikoje ir madoje.
Senoji nuomonė nebesvarbi
Prezidento R.T.Erdogano pirmtakai, pasisakę už griežtą atsiskyrimą nuo religijos, islamiškus galvos apdangalus – hidžabus – laikė atsilikimo simboliu. Netrukus jis buvo uždraustas mokyklose, juo negalėjo apsigobti ir valstybės sektoriuje dirbančios moterys, teisininkės, parlamentarės.
2015-aisiais R.T.Erdoganas panaikino draudimą dėl islamiško galvos apdangalo viešosiose įstaigose ir mokyklose.
O paskutinėmis šių metų rugpjūčio dienomis šis tabu išnyko ir teisėsaugos darbuotojoms: prezidentas pirmą kartą leido policijos pareigūnėms darbe ryšėti galvos apdangalą.
R.T.Erdoganas deklaruoja, kad pridengti plaukus pagal musulmonišką tradiciją yra ne suvaržymas, o laisvė. Ne gėda ir sugrįžimas į praeitį, kaip deklaravo jo pirmtakai, o garbė.
Tačiau akivaizdu, kad tai tiesiog dalis jo islamizacijos politikos. Premjero pareigas 2003–2014 metais ėjęs ir prezidentu vėliau tapęs R.T.Erdoganas per visą šį laikotarpį pasirūpino, kad šalies mokyklose vėl taptų privalomas religinis mokymas, šalyje į dangų stiebtųsi 17 tūkst. naujų mečečių, suvaržė alkoholio prekybą ir reklamą, padėjo įsitvirtinti islamiškiems bankams.
Galiausiai liepos mėnesį, po nepavykusio perversmo, prasidėję valymai valstybės aparate beveik nepaliko balsų, kurie prieštarautų nusigręžimui nuo sekuliarų vertybių.
Turkiška mados revoliucija
Į gatves sugrįžęs hidžabas – remiamas prezidento ir pirmosios ponios, kuri visuomet dėvi islamiškus drabužius – Turkijoje sukėlė mados, o kartu ir drabužių rinkos, revoliuciją.
Ypač nuo 2015 metų, kai panaikinta dauguma draudimų dėl galvos apdangalo, buvo galima pastebėti kylančią islamiškosios mados bangą: atsirado turkiški mados namai, blizgių žurnalų viršelių žvaigždės prisidengdavo plaukus, atsirado naujų leidinių apie islamišką stilių, internete populiarios tapo „kukliosios mados“ tinklaraštininkės ir tokią aprangą šlovinančios paskyros socialiniame tinkle „Instagram“.
Įtakingos regiono moterys, kaip kad R.T.Erdogano žmona Emine ir Kataro emyro šeicho žmona Sheikha Mozah, tapo mados ikonomis jaunoms konservatyvioms musulmonėms.
Šių metų gegužę buvo surengta ir Stambulo kukliosios mados savaitė, o viena jos rėmėjų – Turkijos prezidento šeima.
Liauni modeliai iš Rusijos ir Rytų Europos žingsniavo podiumu, kuris buvo įrengtas įspūdingoje Osmanų erą menančioje geležinkelio stotyje skambant marokietiškai hauso muzikai.
Moterys demonstravo plazdančias prabangaus audinio tunikas, žemę šluojančias sukneles – tarp jų ir vestuvines – o visų modelių plaukai buvo paslėpti po galvos apdangalais.
Šiuo renginiu buvo siekta parodyti turkėms, jog ir islamiški drabužiai gali būti stilingi, o kukliosios mados savaitė prilygsta toms, kurios vyksta Paryžiuje, Milane, Niujorke. Bent jau taip turkėms tikino valdžia.
Persiorientuoja rinkoje
„Atsirado daugybė stilingų merginų, kurioms patinka nešioti hidžabą. Mes, musulmoniškos mados tinklaraštininkės, jau užvaldome interneto erdvę“, – džiūgavo Londone gyvenanti musulmonė tinklaraštininkė Dina Torkia.
Koja kojon su kukliosios mados revoliucija, kurios vėliavnešių gretose – pats Turkijos prezidentas, žengia ir verslininkai.
Anksčiau daug medvilninių, šilkinių ir kitokių audinių bei įvairių drabužių Europos rinkoms gaminę Turkijos verslininkai gręžiasi į musulmoniškąjį pasaulį, kuriam siūlo vietos dizainerių sukurtus islamiškus apdarus.
Buvęs informacinių technologijų ekspertas Kerimas Ture įsteigė mados namus „Modanisa“, kai Turkijos viešosiose įstaigose buvo panaikintas hidžabų draudimas.
„Musulmoniškos mados industrija nėra tik juodos burkos (visą kūną dengiantis, tik akis atveriantis apdaras. – Red.). Tai – europietiškas stereotipas, – dienraščiui „The New York Times“ tikino verslininkas, prisidėjęs prie Stambulo kukliosios mados savaitės organizavimo. – Mūsų pagrindinis tikslas – leisti moterims pasijusti geriau. Pasijusti madingoms ir spindėti vidumi.“
K.Ture savo mados namuose įdarbino kelis dizainerius. „Modanisa“ bendradarbiauja su kitais musulmoniškais aprangos ženklais Dubajuje ir Malaizijoje, o pagrindinis jų investuotojas – Saudo Arabijos telekomo tinklai.
Pats K.Ture sakė, kad jo šeima nėra itin religinga, tačiau jis pats labai palaiko islamišką prezidento R.T.Erdogano politiką.
Vyras pripažįsta, kad be naujųjų lyderio įstatymų jo verslas nebūtų įmanomas.
Kritika dviem frontais
Naujieji Turkijos mados verslo atstovai bando įrodyti, kad moteris tuo pat metu gali būti ir madinga, ir religinga.
„Dievas nesiunčia mums faksogramos ar elektroninio laiško, kuriame surašo, kaip ir ką reikia dėvėti.
Nebūk sekso objektu vyrams gatvėje – tai vienintelė jo žinutė. Neprovokuok jų, – islamo principus aiškino K.Ture. – Tarp kukliosios mados ir įprastos mados skirtumo beveik nėra. Reikia tik kai ką pakoreguoti – drabužio ilgį, plotį. Jis neturi atidengti odos ir neaptempti. Ir viskas.“
Tačiau kritikai tikina, kad savo tikėjimą moterys gali puoselėti ir neužsidengdamos galvos ir kūno, o vilkėdamos pasaulietiškus drabužius, kurie nebūtų vulgarūs ar provokuojantys.
O nereligingos turkės nerimauja, kad taip daromas spaudimas visoms pakeisti garderobą į islamiškąjį – mat prezidentas negaili gražių žodžių toms, kurios prisidengia.
Nepasitenkinimas Turkijoje skamba keliais frontais. Patys konservatyviausi musulmonai nesidžiaugia, kad komercija nusitaikė į islamiškas tradicijas.
Kai gegužę vyko Stambulo kukliosios mados savaitė, konservatyvūs islamo išpažinėjai protestavo prie traukinių stoties skanduodami: „Dievas yra didis!“
Jie piktinosi, jog verslininkai „Dievo žodį pavertė įrankiu amoraliam dalykui – madai“.
Aiškina apie moteriškumą
Bet prezidentui R.T.Erdoganui atrodo, kad reguliuoti madą ir moterų aprangą reikia ir net būtina. Jau nekalbant apie moterų gyvenimo būdą.
Antai visai neseniai jis aiškino savo šalies pilietėms, kas yra moteriškumas.
Anot prezidento, be motinystės negali būti jokių kalbų apie moteriškumą.
„Nesvarbu, kad ir kaip moteriai sektųsi, ta, kuri neturi vaikų, neprižiūri savo šeimos namų, yra nevisavertė. Ji – tik iš dalies moteris, rizikuojanti prarasti savo išskirtinumą“, – kalbėjo R.T.Erdoganas – labai ironiška – Moterų ir demokratijos asociacijos suvažiavime.
Tokiu būdu R.T.Erdogano politika skverbiasi ne tiktai į valdžios aparatą, bet ir į kasdienį Turkijos moterų gyvenimą ir net jų drabužių spintas.
Tačiau, kaip aiškina Europos valstybėse gyvenančios musulmonės, islamiško drabužio dėvėjimas turi reikšti laisvę pasirinkti, bet ne prievolę.
„Man šis drabužis – tikėjimo išraiška, o kuklumas – jo dalis. Tuo pat metu aš puikiai suprantu, kad gyvenu tikrame pasaulyje. Kai vykstu į oro uostą ir man reikia įrodyti savo tapatybę – pakeliu šydą. Juk toks gyvenimas. Tačiau dėvėti jį – mano teisė“, – tikino viena Jungtinėje Karalystėje gyvenanti musulmonė.
