„Katalonijos nepriklausomybės siekiančios politinės jėgos paskelbė siekį 2017 metų rudenį surengti referendumą dėl atsiskyrimo pasinaudojant šio regiono vyriausybės – Generaliteto institucijomis.
Šis siūlymas yra dar vienas žingsnis bevaisiame ir beviltiškame kelyje, kuris prasidėjo prieš ketverius metus, kai Katalonijos lyderis Arturas Masas, gerokai piktnaudžiaudamas valdžia, nusprendė pasinaudoti visomis jam prieinamomis priemonėmis, kad būtų sukurta nauja Katalonijos valstybė.
Šis ryžtas visada buvo bergždžias, nors ne visos visuomenės, ypač krizės laikais, atsispiria svaigiai idėjai pradėti viską iš naujo.
Laimei, katalonų ir ispanų visuomenė parodė brandą, iš esmės atlaikė įtampą ir atsispyrė atsiskyrėliškai Generaliteto politikai.
Atrodo, šio regiono valdžia nusprendė nebetarnauti gyventojų interesams ir ji pamiršo žodžio „pliuralizmas“ reikšmę.
Nepriklausomybė neįmanoma
Akivaizdu, kad atkakliai siekiama suvereniteto.
Užuot apsvarsčius galimybes prieiti teisingus ir protingus susitarimus, renkamasi eikvoti visų mūsų energiją ir žūtbūt palaikyti procesą, besilaikantį ant aktyvios ir užsispyrusios mažumos – ant didelės, bet vis dėlto mažumos – pečių.
Tokio atkaklumo akivaizdoje jaučiu pareigą ir atsakomybę pasikartoti, kad Katalonijos atsiskyrimas yra neįmanomas.
Pirmiausia jis neįmanomas teisiškai.
Pasaulyje nė viena demokratinė valstybė neturi Konstitucijos, pripažįstančios atskirų valstybės dalių apsisprendimo teisę (išskyrus Etiopiją ir Sent Kitso ir Nevio salas, esančias Antiluose).
Europos Sąjunga (ES) savo sutartyse numato šalių narių išstojimo klausimą, tačiau nepripažįsta galimybės, kad suverenia valstybe tapęs tam tikras regionas automatiškai taptų ir visateisiu Bendrijos nariu.
„Brexit“ procesas rodo, jog ES normų laikomasi be politinių išsisukinėjimų ir teisinių išsigalvojimų.
Galiausiai tarptautinės teisės pripažįstama, kad Jungtinių Tautų numatomos apsisprendimo reguliavimo normos buvo sugalvotos išskirtinai tik kolonijoms ir tik esant esminiams pagrindinių teisių pažeidimams, taigi šios normos negali būti taikomos tokiai demokratinei ir federacinės santvarkos bruožų turinčiai valstybei kaip Ispanija.
Siekia rengti provokaciją
Katalonijos nepriklausomybės siekiančios jėgos tai žino, bet vis tiek svajoja išprovokuoti atsiskyrimo scenarijų, kai įvykiai nuvers konstitucinės, Bendrijos ir tarptautinės teisės pylimus.
Deja, turiu juos, taip ryžtingai siekiančius tikslo, nuliūdinti. Ispanija yra stipri demokratinė šalis, pasižyminti neabejotinu instituciniu tvirtumu.
Kaip neseniai pasakė vienas buvęs Socialistų partijos vidaus reikalų ministras – tas, kuris meta iššūkį valstybei, pralaimi.
Mūsų šalis nėra nei SSRS, nei mirštanti Jugoslavija. Atvirkščiai, mūsų valstybė – stipri ir pripažinta Jungtinių Tautų, NATO, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ir Europos Tarybos narė.
Mūsų šalis yra pasirašiusi svarbiausius tarptautinės teisės ir žmogaus teisių susitarimus.
Galų gale Ispanija – gerbiama valstybė ir net drįsčiau sakyti, kad mylima visame pasaulyje.
Nė viena tarptautinės bendruomenės, kuri iš esmės nepritaria atsiskyrimams, narė, kad ir kokia būtų, – didelė ar maža – nebus nusiteikusi pripažinti Katalonijos nepriklausomybės.
Trūksta demokratinės moralės
Vis dėlto neturėtume apsiriboti vien teisiniais aspektais.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į demokratinės moralės trūkumą šiame nepriklausomybės šalininkų projekte.
Sunku priimti tai, jog vis bandoma kartoti neteisėtas visuomenes apklausas ir autonominius rinkimus, kol galų gale bus pasiektas norimas rezultatas.
Be to, morališkai nepriimtina, jog XXI amžiuje, kai visi demokratiniai debatai sukasi apie tai, kaip garantuoti skirtumų integraciją, Katalonijoje diskutuojama, kaip politiškai atskirti gyventojus, atsižvelgiant į jų kultūrą, kalbą arba tautinius jausmus.
Kaip ne kartą pareiškė mano kolega – Kanados užsienio reikalų ministras ir didelis federacinės santvarkos rėmėjas Stephane’as Dionas – tautų atsiskyrimas yra demokratijos anomalija, kai esame priversti nuspręsti, kurie mūsų kolegos, draugai ar giminės taps užsieniečiais, o kurie ir toliau bus mūsų politinės bendruomenės dalimi.
Jokia visuomenė nenusipelnė tokios traumos.
Taigi jei kuris nors Generaliteto organas ir toliau stengsis eiti tuo pačiu keliu, Ispanijos vyriausybė veiks, žinodama, kad jos pusėje ne tik teisė, bet ir demokratinė moralė, kuriomis ji remiasi.
Ispanija – vienetas, kuriuo dalijamasi, tai demokratinė bendruomenė, kuri leidžia užtikrinti lygias teises ir sukuria galimybes savo piliečiams susikurti gerovę, panašią į bet kurios aplinkinės valstybės.
Jokia partija, jokia institucija, joks organas negali perimti iš Ispanijos žmonių konstitucijos 1.2 straipsnyje numatyto suvereniteto, nes tik žmonėms priklauso teisė nuspręsti savo ateitį, laikantis formaliai nustatytų taisyklių.
Nė iš vieno ispano nebus atimtos jo pilietinės teisės Katalonijoje ir nė vienas katalonas nebus nustotas laikyti Ispanijos piliečiu visoje Ispanijos teritorijoje.
Neturėtume susikoncentruoti į tai, jog 2017 metais mūsų ir vėl lauks nesutarimai, įtampa ir nusivylimai, kuriuos kaupiame nuo 2014 metų.
Verčiau pakeiskime pokalbio kryptį. Ispanijos vyriausybė, kai tik ji bus suformuota, kad ir kokios sudėties būtų, ir toliau bus pasiruošusi dialogui, kuris vestų prie sutarimo ir praktinės naudos Katalonijos ir apskritai Ispanijos visuomenėms.
Tačiau kad įvyktų šis pokalbio krypties pokytis, būtina, kad Katalonijos vyriausybė atsisakytų savo metamo iššūkio demokratinei teisei ir grįžtų prie 1978 m. konstitucijoje įtvirtinto susitarimo, po kurio ženklu Katalonija ir visa Ispanija suklestėjo taip, kaip niekada per visą savo istoriją.
Siūlau pasekti katalonų poeto Salvadoro Espriu eilėmis, kurios kviečia nuoširdžiam supratingumui: „Padaryk taip, kad dialogo tiltai liktų tvirti/Ir stenkis suprasti ir mylėti/Savo vaikų priežastis ir balsus.“
