Kai Jungtinė Karalystė – ilgametė ES karinio bendradarbiavimo priešininkė – šią vasarą pritarė sprendimui trauktis iš Bendrijos, Briuselyje atgimė planai kurti ES kariuomenę ir dalintis gynybos biudžetu – ar bent jau artimiau bendradarbiauti šioje srityje.
Antai ir rugsėjį Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude'as Junckeris Europos Parlamentą įtikinėjo, kad ES karinė būstinė būtų pirmasis žingsnis link kariuomenės bendradarbiavimo.
Tačiau, kaip teigia Elisabeth Braw, ekspertai įsitikinę, kad milžiniškas „Europos kariuomenės“ projektas yra sunkiai įgyvendinamas ir jo artimiausioje ateityje tikėtis nereikėtų.
Lietuvai sekasi tai, kas kitiems neišeina
Viena iš to priežasčių – Europos šalių nesugebėjimas bendradarbiauti net kur kas lengvesnėse karinės technikos pirkimo procedūrose.
Teoriškai bendradarbiavimas gynybos srityje tarp sąjungininkų atrodo visai patogus. Užsakant didesnius kiekius karinės technikos galima gauti nuolaidų, be to, sutaupoma ir kitose srityse.
Be to, įsigytais ginklais galima dalintis. Tai milžiniškas privalumas Europos šalims – ir priklausančioms NATO, ir ne. Jeigu nutiktų blogiausia, vienos valstybės kitoms galėtų paskolinti ginklų, o juos gavę kariai jau mokėtų jais naudotis.
Idealūs kandidatai tokiam projektui – Lietuva ir Latvija. Abi šios šalys šiuo metu ruošiasi pirkti nemažą kiekį vokiškų šautuvų ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinių gynybos sistemų iš Norvegijos.
Kaip teigia E.Braw, tai Baltijos šalims yra patogu, nes bus galima pasidalinti ir ginklų išlaikymo kaštus.
Pykstasi dėl reikalavimų
Tačiau tokie bendri technikos pirkimai Europoje yra reti, nes istorija pilna nesėkmių. Antai dar devintame dešimtmetyje aštuonios šalys nutarė kartu pirkti kelis karinius krovininius lėktuvus A400M.
Juos gaminusios kompanijos iš kelių ES šalių paprašė palaukti pristatymo iki 2009 metų. Iki to laiko spėjo baigtis ir Šaltasis karas, tačiau Europos kariuomenėms vis tiek reikėjo lėktuvų.
Svarstyta, kad aviacijoje naudojamais vienodais orlaiviais bus patogu keistis, tačiau gamyba užtruko.
Niekaip nesulaukdamos savo prekių, kelios šalys pasidavė, atsisakė užsakymo ir įsigijo kitus lėktuvus. Pirmieji A400M klientus pasiekė tik prieš trejus metus. O kiti jų iš viso nebenorėjo.
O kitu atveju sraigtasparniai NH90 buvo užsakomi bendrai, tačiau tada beveik visos užsakovės užsimanė skirtingų specialių jo funkcijų.
„Galų gale turėjome 20 skirtingų sraigtasparnio versijų užsakymą. Tai nebebuvo bendras projektas“, – teigė buvęs Europos gynybos agentūros direktoriaus pavaduotojas Hilmaras Linnenkampas.
Dėl išaugusios kainos ir vėluojančios produkcijos Švedija vietos NH90 nusprendė įsigyti amerikietiškus sraigtasparnius „Black Hawk“.
Nori pasipelnyti pačios
Panašios bėdos ištiko beveik visus net ir artimiausių vykdytus projektus. Anot Nyderlandų tarptautinių santykių instituto eksperto ir buvusio Europos gynybos agentūros planavimo ir politikos departamento vadovo Dicko Zandee, tai įvyksta dėl skirtingų karinių reikalavimų ir prieštaringų pramoninių interesų.
„Prieš bendrą karinį pirkimą skirtingų šalių kariuomenės turi sutarti dėl bendrų reikalavimų. Tai atrodo paprasta: „Mums reikės naujos ginkluotos kovos mašinos“. Tačiau iš tikrųjų viskas tampa kur kas sudėtingiau, kai pradedama kalbėti apie detales – maksimalų svorį, ginklų kalibrą, karių vietų skaičių, maksimalų greitį ir taip toliau“, – pasakojo ekspertas.
Nors ES garsėja vieningų standartų taikymu viskam nuo bananų iki elektros lempučių, gynybos sritis yra visiškai nereglamentuota.
Europos gynybos agentūra turėtų vykdyti bendrus ES šalių karybos pirkimus. Paprasti projektai dažniausiai pavyksta. Antai Lietuva neseniai kartu su keturiomis valstybėmis pirko amuniciją.
„Tačiau kuo sudėtingesnis projektas, tuo daugiau tikimybės, kad jis sužlugs. Nesutarimai dėl tokių smulkmenų kaip ginklų kalibras nuskandina ištisus planus“, – pažymėjo D.Zandee.
Be to, dauguma vidutinių ir didelių šalių pačios turi nuosavas gynybos pramones, tad jų valdžia siekia savoms kompanijoms atrėžti didžiausią pyrago dalį.
Antai ir transporto lėktuvo A400M atveju, viena iš šalių reikalavo, kad variklis būtų perkamas iš jos kompanijos, o tai ilgainiui kainavo ne tik daug pinigų, bet ir aibę laiko.
Grėsmė privertė susikaupti
Žinoma, Europos šalių vyriausybės ir gynybos pramonės rangovai supranta, kad situacija yra neeilinė, ypač dėl to, kad Rusija šioje srityje smarkiai pasistūmėjo. Maskva jau pradėjo milžinišką programą, kuria siekia modernių ginklų dalį kariuomenėje padidinti nuo dešimtadalio iki 70 proc.
Europos gynybos agentūrai po truputį labiau sekasi nustatyti vieningus ES standartus. Tą pačią užduotį turintis NATO standartizacijos biuras taip pat vykdo daugiau pirkimų programų nei anksčiau.
O Vokietijos ir Prancūzijos gynybos kompanijos vysto šarvuočius ir tankus, kurie tiktų abiejų šalių kariuomenėms.
Tačiau iki visiškai vieningos sistemos dar toli – o gal jos ir nepavyks pasiekti. Bendra gynybos rinka ir tuo labiau bendra ES kariuomenė ir toliau išlieka tik tolimos svajonės.
„Ginkluotos pajėgos yra vienas stipriausių nacionalinio suverenumo simbolių. Šalys nori išsaugoti galimybę ginkluotę gaminti savo kompanijose“, – pabrėžę H.Linnenkampas.
