Spalio 9-ąją sukako 25 metai, kai buvo atkurti diplomatiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai.
Apie dabartinius dviejų šalių ryšius „Lietuvos rytui“ pasakojo Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Remigijus Motuzas.
– Kuo jums įsiminė šis ketvirčio amžiaus senumo įvykis? – paklausėme R.Motuzo.
– Nepaprastos laimės pojūčiu: pagaliau mūsų šalis pradėjo realiai susigrąžinti politinę laisvę ir suverenitetą.
To buvo laukiama: juk Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo buvo priimtas dar 1990 metų kovo 11-ąją. Bet nors Lietuva de facto jau buvo nepriklausoma valstybė, mūsų šalies de jure pripažinimo iš Rusijos Federacijos teko laukti dar daugiau nei metus.
O 1991 metų spalio 9-ąją įvyko neįtikėtinas dalykas: Lietuvos ir Rusijos apsikeitimas notomis reiškė galutinį mūsų valstybės nepriklausomybės ir valstybinio suvereniteto pripažinimą.
Dvi valstybės apsisprendė plėtoti lygiateisius ir draugiškus santykius, remdamosi demokratinių vertybių pagrindais.
Mūsų respublika pirmoji pasuko visiškos nepriklausomybės atgavimo keliu ir lietuvių šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ jau pradėjo tapti kitų tautų šūkiu – pirmiausia rusų. Prisiminkite, kokie didžiuliai, daugiatūkstantiniai, mitingai lietuvių demokratijai ginti vyko Maskvoje, kituose Rusijos miestuose.
Tvyrojo neįtikėtinas bendrumo jausmas, ir daugelis sakė, kad būtent Vilnius mus jungė.
– Kaip manote, ar iš tų nuotaikų kas nors liko? Ir jei, neduok Dieve, atsitiks bėda, rusai vėl stos ginti Lietuvos?
– Istorija niekada nesikartoja. Be to, 1991 metais padėtis buvo visiškai kitokia, visas aplinkinis pasaulis jautė pakilimą, tam tikrą euforiją, tvyrojo didžiulių demokratinių pokyčių laukimas. O dabar atėjo kiti, taip pat nepaprasti laikai.
Šilti žmogiški santykiai
– Apie juos ir pakalbėkime. Kokie dabar Lietuvos ir Rusijos santykiai? Ar yra neišspręstų klausimų, nepasirašytų dokumentų ir pan.?
– Per 25 metus daug kas pasikeitė ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Mes stojome į tam tikras sąjungas ir asociacijas, priėmėme naujus įstatymus, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję ir su tarptautiniais abiejų šalių įsipareigojimais.
Beje, tokių permainų Lietuva patyrė daugiau: tapome NATO nariais, įstojome į ES, Šengeno zoną. Šiuo požiūriu Lietuva Rusijai yra viena iš 28 Bendrijos narių, kartu su kitomis Europos šalimis turinti solidarią poziciją dėl bendrų sprendimų Rusijos Federacijos atžvilgiu. Taip pat ir dėl sankcijų.
Tačiau, kita vertus, mums Rusija – artima kaimynė ir stambiausia ekonominė partnerė.
Mus sieja bendra praeitis. Daugelis lietuvių moka rusų kalbą ir to mums truputį pavydi kitos ES narės. Ir neformaliai bendraujant mums lengviau suprasti vieniems kitus: negavę konkretaus atsakymo į pateiktą klausimą mes beveik visada suprantame, kas slypi už užuolankų.
Tarp mūsų šalių labai geri žmogiškieji santykiai. Esu čia viso labo metus ir aštuonis mėnesius, tačiau pastebėjau, kad susitikus su rusais neoficialioje aplinkoje – teatre, parodoje, koncerte, per keliones į kitus miestus – jei mane atpažįsta esant lietuvį (ne ambasadorių, o tiesiog lietuvį), tuomet pradeda pasakoti ką nors gero, susijusio su Lietuva. Ar tai būtų istorijos apie bendrą darbą su lietuviais, ar apsilankymą Lietuvoje, ar dar kas nors.
Nepamenu jokio negatyvaus šių pasakojimų atspalvio – tik pozityvų. Noriu pažymėti, kad Lietuvoje daugėja studentų, kurie mokosi rusų dėstomąja kalba.
Rusijos valdžia taip pat atkreipė dėmesį į geras mokymosi rusų kalba galimybes – net siekiant aukštojo išsilavinimo.
Oficialūs požiūriai išsiskiria
– O kokia situacija oficialių santykių srityje?
– Neturime nesutarimų techninio bendradarbiavimo lygmeniu. Yra Rusijos tarpusavio santykių su visa ES problemų. Tarkime, Rytų Ukrainos, Krymo, kitais klausimais. Šiuo atveju Lietuva laikosi pozicijos, kurią parengė Europa, – ir tai žino rusų kolegos.
O santykius tarp mūsų, kaimynų, ypač tarp mūsų šalių regionų, sėkmingai palaikome, iškilus problemų jas sprendžiame. Pavyzdžiui, dabar baigiame teorinius darbus, susijusius su mūsų bendros sienos demarkacija. Gruodžio mėnesį Maskvoje, mūsų ambasadoje, vyks baigiamasis posėdis.
– Maniau, kad šis darbas seniai užbaigtas. Ar atsirado kokių nors sunkumų, buvo ginčų?
– Ten dirba rimti abiejų šalių specialistai, ir bendri sprendimai atrandami visais atvejais. Kaip, tarkime, tikslus pasienio gairių nustatymas Kuršių nerijoje.
Taip pat buvo gauta žmonių skundų, kad riba ėjo tiesiog per žemės sklypą, sodą, daržą.
Tai sudėtingas darbas, nes reikia priimti konkrečius sprendimus. Ir kaimynai sako, kad šiuos klausimus sprendžiame lengviau ir greičiau.
– Ar daug laiko užima naujų tarpvalstybinių sutarčių, susitarimų parengimas?
– Dar prieš 25 metus gana greitai pasirašėme pagrindinį tokių dokumentų paketą muitinės, pasienio, kultūros paveldo klausimais. Bet praėjo laikas, ir kai kuriuos dokumentus metas atnaujinti. Juolab kad dauguma jų buvo priimami iki 2004-ųjų – Lietuvos įstojimo į ES metų.
Yra susitarimo projektas dėl kariškių ir civilių asmenų – karų ir represijų aukų laidojimo vietų. Čia būta sunkumų, bet ir Rusija pradeda suvokti, jog būtina sudaryti tokių laidojimo vietų registrus.
Mes jį seniai turime: šiais metais lietuvių delegacija 15-ą kartą lankė lietuvių tremties ir jų laidojimo vietas Sibire. O dabar ir rusų jaunimo ekspedicija, įgyvendindama projektą „Na volnach istoričeskoi pamiati“, buvo Lietuvoje tuo pačiu tikslu.
Turiu pažymėti, kad mūsų požiūris į problemą skiriasi. Rusija labiau nusiteikusi kariškių, žuvusių per Didįjį Tėvynės karą, paieškoms, o Lietuva – ieškoti politinių kalinių ir tremtinių palaikų.
Prekybos mastas sumenko
– Kaip ambasada vertina ekonominius, socialinius bei kultūrinius Lietuvos ir Rusijos ryšius?
– Palyginti su 2014 metais, mūsų prekybos apimtis sumažėjo dėl Rusijos embargo įvežti maisto produktus iš ES šalių.
Nepaisant to, Rusija lieka stambi mūsų transporto paslaugų užsakovė ir vartotoja.
Deja, sumažėjo Rusijos investicijų į Lietuvą apimtis, bet auga susidomėjimas lietuviškomis telekomunikacijomis, kompiuterinėmis technologijomis. Rusijos IT bendrovės pradeda atidaryti savo biurus Lietuvoje, o kai kurios tiesiog faktiškai persikelia pas mus: aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje daug ir jie ne taip išlepinti aukštų atlyginimų, kaip, tarkime, Maskvoje.
Apskritai verslas atranda galimybių stiprinti mūsų šalių ekonominius ryšius. Prie Lietuvos ambasados Maskvoje įsteigtas lietuviško verslo klubas dabar turi apie 50 narių. Vadinasi, ir lietuviškų bendrovių Rusijos sostinėje yra ne mažiau.
Padeda Rusijos lietuviams
– Ar dažnai ambasadai tenka įsikišti į kokias nors ginčytinas situacijas, kai reikia apginti Lietuvos piliečių interesus?
– Gyvenimas įvairus. Ambasadą pasiekia nemažai skundų – net iki buitinių, šeimos problemų. Dėl ypač nerimą keliančių atsitikimų ambasados darbuotojai kreipiasi į oficialius Rusijos organus su prašymais išsiaiškinti. Ir galiu pasakyti, kad mūsų vizitai, prašymai ir pranešimai sulaukia dėmesio ir supratimo.
– Ar daug dabar lietuvių gyvena Rusijoje?
– Mūsų duomenimis, Rusijoje gyvena daugiau nei 85 tūkst. lietuvių. Tai sudaro 13,8 proc. bendro lietuvių, gyvenančių užsienyje, skaičiaus. Antroji vieta po Jungtinės Karalystės.
Daug mūsų piliečių yra Kaliningrado srityje – per 20 tūkst. Didelės bendruomenės Maskvoje, Sankt Peterburge. Čia lietuvių kalba skamba gana dažnai, lietuvių kultūra vaidina žymų vaidmenį visuomeniniame gyvenime. Ir tai malonu.
Bet Rusijos provincijoje lietuvių skaičius mažėja. Dabar Rusijos regionuose oficialiai užregistruota apie 30 lietuvių bendruomenių, bet jos mažos ir pasyvios. Taip yra todėl, kad per pastaruosius du dešimtmečius daug lietuvių grįžo į tėvynę.
Išvyko ne tik buvę tremtiniai, bet ir jų palikuoniai. Pasiliko daugiausia tie, kurie neišsaugojo ryšių su tėvyne, o Rusijoje sugebėjo įsikurti, atskleisti savo gabumus.
Žinoma, norėtųsi stiprinti šių žmonių ryšius su jų protėvių žeme. Bet tai – ne diplomatų uždavinys.
Galbūt Lietuvoje atsiras entuziastų savanorių, kurie užsiims ne tik per anksti žuvusių protėvių kapų Rusijoje paieškomis, bet ir rūpinsis turinčiais lietuviško kraujo žmonėmis, dėl įvairių priežasčių apsigyvenusiais svetimame krašte?
